Teatras

Apie mūsų vidinę „rumuniją“

„Naujosios dramos akcija“ tęsiasi

iliustracija
Dorota Masłowska

Anksti įsiveržusi į lenkų literatūros elitą, dvidešimt penkerių metų Dorota Masłowska pastaruoju metu atsidūrė ir teatralų dėmesio centre. Jos pirma pjesė „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“, prieš dvejus metus pastatyta Varšuvos „Rozmaitości“ teatre, sudomino Europą. Šių metų pradžioje pjesė buvo pastatyta Londone, o naujausią jos premjerą prestižiniame Vienos festivalyje ką tik išleido Berlyno Maksimo Gorkio teatras. Vieno iš vokiečių jaunojo teatro lyderių Armino Petraso režisuotas spektaklis „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ šią savaitę atvyksta į Vilnių ir bus parodytas 10-ojo tarptautinio teatro festivalio „Naujosios dramos akcija“ uždarymui birželio 26 d. „Menų spaustuvėje“. Berlyno Maksimo Gorkio teatro viešnagė Vilniuje rengiama bendradarbiaujant su Goethe’s institutu ir „Vokietijos kultūros pavasariu“.

Debiutuoti teatre nebuvo Masłowskos svajonė. Parašyti pjesę ją įkalbėjo „Rozmaitości“ teatro vadovas ir vienas garsiausių šiuolaikinių lenkų režisierių Grzegorzas Jarzyna. Iš pradžių ji atsisakė, tačiau vieną dieną pajutusi tuštumą kaip rašytoja pagalvojo: „Kodėl gi nepabandžius kažko naujo? Dar kartą pasidalinau su žmonėmis iš „Rozmaitości“ teatro savo abejonėmis, ir jie man pasakė: „Tiesiog parašyk dialogus.“ Rašyti juos Masłowskai buvo „tarsi naujas žaidimas – sudėlioti visas dėlionės dalis arba „Lego“ kaladėles“. Ir nors pjesė trumpa, ją parašyti prireikė daugiau laiko, negu sukurti romaną.

Pjesės idėjos Masłowskai toli ieškoti nereikėjo – ji gimė iš asmeninės patirties: „Žiemą aš keliavau su savo draugu prie jūros: naktis, vėjas, tuštuma ir tik mes – du vargšai valkatos. Kai panorome išgerti puodelį kavos vieninteliame viešbutyje Juratoje, mano draugas išsipusčiusiai barmenei pasakė: „Laba diena, mes esame du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai, galbūt turite likusių užkandžių?“ Rašytoja sako negalėjusi pamiršti baimės barmenės veide, – juoką ji suprato visiškai rimtai ir išsigando „valkatų rumunų“. Pjesė gimė iš šio vieno sakinio.

Vieną tamsią naktį „du vargšai rumunai“, prisipumpavę stebuklingų, užmarštin širdgėlą gramzdinančių vaistų, traukia per Lenkijos provinciją. Jų ilgesio tikslas sunkiai įvardijamas, nes jo link ketinama plaukti jūra, skiriančia Lenkiją ir Rumuniją... Apimti palaimingo nerūpestingumo, Parcha ir Džina jaukia tvarkingą provincijos gyvenimą. Jie paima įkaitu vieną šeimos tėvą ir sumišusiam policininkui pristato jį kaip Alcheimerio liga sergantį senelį. Vėliau sustabdo pakeleivingą verslininkę, ši, sutikusi pavėžėti abu naktibaldas, žūna autokatastrofoje nuo per didelio svaigalų kiekio. Kai pradeda silpti dozės efektas, „vargšai rumunai“ transformuojasi į komišką lenkiškai kalbančią porą. Parcha yra garsaus televizijos serialo, kuriame vaidina kunigą Gžegožą, žvaigždė, o Džina – vieniša motina, pašalpą už vaiko išlaikymą išleidžianti svaigalams. Dviejų jaunuolių kelionė po gimtąją Lenkiją, prasidėjusi kaip nekaltas žaidimas apsimetus rumunais, veda bauginančios ribos link.

Pasitelkusi juodosios komedijos žanrą, Dorota Masłowska kalba ne vien apie šiandienę Lenkiją ir atvirai klausia – kas slypi už švytinčio suvienytos Europos fasado? Kodėl naująsias jos visuomenes yra apėmęs nepakantumas „žemesnėms“ tautoms, socialinė atskirtis, vartotojiškumo akceleracija, vedanti prie susvetimėjimo ir agresijos? Žvelgiant į šiandienę nepakantumo kitataučiams statistiką Lietuvoje (menkiausiai toleruojami, beje, romų tautybės žmonės), galima drąsiai teigti, jog tai yra pjesė ir apie mus.

Pjesės autorė prisipažįsta: „Tai tikriausiai liūdniausia istorija, kurią man teko parašyti. Pirma pjesės dalis yra apie dviejų jaunų žmonių karštinę ir beprotystę, antra – apie jųdviejų staigų prabudimą kažkur Lenkijoje, apie netikėtą vienišumą, susvetimėjimą ir kovą už gyvenimą ir mirtį. Pjesė kalba apie emocionalią žiemą ir apie vidinę žmonių „rumuniją“ šiandien.“

Masłowskos pjesei, kaip ir visiems jos literatūros kūriniams, būdinga originali kalba. Nors lenkų kritika kontroversiškai vertina rašytojos požiūrį į šalies dabartį, vis dėlto pripažįsta, kad „šiai jaunai merginai būdingas neregėtas brandumas ir didžiulis talentas valdyti lenkų kalbą, pjaustyti, griauti ją, sugrūsti į šaltieną ir iš šios šaltienos sukurti savitą kalbėseną, neretai makabrišką, be galo rizikingą ir visada asmenišką bei poetišką“.

Režisierius Arminas Petrasas jau daugiau kaip dešimt metų dirba pagrindiniuose Vokietijos teatruose, – Manheimo nacionaliniame teatre, „Berliner Ensemble“, „Volksbühne“, Hamburgo „Thalia“ teatre, Berlyno „Deutsches Theater“ ir kt. Per šį laiką jis pastatė arti penkiasdešimties spektaklių pagal Euripido, Shakespeare’o, Schillerio, Goethe’s, Kleisto, Wilde’o, Ibseno, Hamsuno, Hauptmanno, Brechto, Camus, taip pat šiuolaikines pjeses. Petrasas yra inscenizavęs Dürrenmatto, Tolstojaus romanus, taip pat domisi filmų (Kieślowskio, Visconti, Fatih Akino) scenarijais. Iš šiuolaikinių dramaturgų jį domina tie, kurie „sugeba radikaliai pažvelgti į šiandienos pasaulį ir plėtoti naujas jo perspektyvas“.

iliustracija
„Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“
B. Stöß nuotr.

Visiems Petraso spektakliams būdinga aštri socialinė problematika, perteikta su ironija ir savotišku žaidybiniu šėlsmu. Jo domėjimasis socialinėmis problemomis glaudžiai susijęs su naująja suvienytos Vokietijos tikrove. Petrasas pripažįsta, kad socialiniai ir politiniai pokyčiai Rytų ir Vakarų Vokietijoje jam, kaip dramaturgui ir režisieriui, padarė didžiulę įtaką. Ir pabrėžia, kad jį „visada domina egzistencinės problemos, kylančios iš visuomenės, kurioje gyvename“.

Statydamas klasikines ir šiuolaikines pjeses, Petrasas jungia skirtingus žanrus, stilius, išnaudoja populiariosios kultūros klišes, perkuria atpažįstamus įvaizdžius ir simbolius norėdamas priversti žiūrovą netikėtai pažvelgti į aktualias visuomenės problemas. Tokia savotiška režisūrinio „semplingo“ technika, būdinga visam Petraso teatrui, atspindi jo įsitikinimą, kad „besikeičiančiame pasaulyje reikia nuolat eksperimentuoti su skirtingomis teatro priemonėmis“. Šiuolaikinio postdraminio teatro kontekste Petraso kūryba išsiskiria stipria dramaturgija ir aktorių vaidyba. O įvairios estetinės priemonės padeda išryškinti jam svarbius moralinius klausimus apie tai, „kaip aš gyvenu“.

Nuo 2006 m. Arminas Petrasas vadovauja Berlyno Maksimo Gorkio teatrui (MGT). Per jo vadovavimo laiką MGT tapo vienu iš Berlyno teatrinio gyvenimo centrų. Savo repertuarinio teatro viziją Petrasas grindžia „nuolatiniu bendradarbiavimu su trupės aktoriais ir gera dramaturgija nuo klasikinių iki šiuolaikinių pjesių“. Jis taip pat siekia, kad „teatras būtų atviras naujoms scenos meno formoms ir megztų glaudžius ryšius su miesto gyvenimu bei mokyklomis, universitetais“.

Arminas Petrasas yra ne tik režisierius. Tarp pagrindinių šiuolaikinės vokiečių dramaturgijos vardų minimas Fritzas Kateris yra Armino Petraso, kaip dramaturgo, pseudonimas. Kateris turi fiktyvią biografiją, ir režisierius Petrasas ją pabrėžtinai skiria nuo savosios. Jo pjesės yra socialinės dramos, artimai susijusios su pastarųjų dešimtmečių Rytų Vokietijos visuomenine transformacija. Vienoje naujausių ir svarbiausių Katerio pjesių „Heaven“ vaizduojamas tipiško Rytų Vokietijos miesto gyvenamųjų namų kvartalo griovimas. Rašant šią pjesę jos autorių domino „klausimai, susiję su nykstančiais miestais ir šio proceso poveikiu juose gyvenantiems žmonėms. Tai yra pjesė apie globalizacijos proceso įtaką ir jos psichologinius padarinius žmonėms.“

Reali pjesės situacija išprovokuoja filosofinius apibendrinimus. Tai būdinga visai Katerio dramaturginei kūrybai, nes pradėdamas nuo tam tikros temos jis „ieško medžiagos, padedančios ją ištirti ir išplėtoti“. Pjesėje „Heaven“ tokia medžiaga tampa realūs istoriniai prototipai ir mitologiniai įvaizdžiai bei garsūs literatūriniai archetipai. Katerio istorijos apie gyvenimą, meilę ir mirtį nykstančiame mieste Volfene seka romantinės Novalio ir Wagnerio tradicijos pėdomis. NDA ’08 suteikia progą susipažinti su Fritzo Katerio kūryba. „Heaven“ skaitymas įvyks birželio 25 d. „Menų spaustuvėje“. Jame dalyvaus ir pats pjesės autorius.

Dorotos Masłowskos ir Armino Petraso kūryba simboliškai užbaigs NDA ’08, skirtą Kieślowskio „Dekalogo“ refleksijoms po 20 metų. Abu menininkai priklauso naujajai kartai, savaip ieškančiai atsakymų į dekalogo klausimus. Atviras Masłowskos žvilgsnis į šiandienę Lenkijos tikrovę siekiant atverti jos neparadinę, žmogiškąją pusę primena Kieślowskio būdą atvirai kalbėti apie žmogų esamuoju laiku. Įdomu ir tai, kad Kieślowskio filmai buvo svetimi lenkų kultūros oficiozui, kaip dabar Masłowskos literatūra. Įdomus sutapimas – NDA ’08 pradžioje viešėjęs belgų režisierius Johanas Simonsas pristatė neseniai sukurtą savo „Dekalogo“ versiją, o Arminas Petrasas „Dekalogą“ yra inscenizavęs prieš septynerius metus, kai dirbo Kaselio teatre. Ten jis adaptavo scenai penkis „Dekalogo“ scenarijus ir „Trumpą filmą apie meilę“. Anot Petraso, „darbas su abiem projektais buvo nuostabus!“

A. L.