Ir rečitalis, ir monospektaklis

K. Sereikaitės nuotr.

Autorius – Ferenzas Lisztas. Atlikėja – Lietuvos nacionalinės premijos laureatė pianistė Mūza Rubackytė. Kūrinys – fortepijoninių pjesių ciklas „Klajonių metai“, jį sudaro trys sąsiuviniai: „Pirmieji metai: Šveicarija“ (koncerte atliktos šešios iš devynių dalių), „Antrieji metai: Italija“ (atliktos penkios iš septynių dalių), „Tretieji metai: Roma“ (atliktos šešios iš septynių dalių).

Vadindama monospektakliu koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (2008 m. birželio 11 d., Vilniaus festivalis), jokiu būdu neteigiu buvus kažkokių išorinių vaidybinių efektų, nors įspūdingas juodas ir baltas atlikėjos kostiumas trečioje dalyje (drabužių dizainerė Zita Gustienė), pritemdyta šviesa ir ant fortepijono pastatyta žvakė suteikė nemenko teatrališkumo asketiškai, „vienuoliškai“ trečios kūrinio dalies siužetinei linijai. Vienos populiariausių pjesių „D’Este vilos fontanai“ epigrafas, paimtas iš „Evangelijos pagal Joną“, ko gero, taikliausiai nusako ne tik trečios dalies, bet ir visų „Klajonių metų“ dramaturgijos kryptį – nuo tyros, trykštančios gyvenimo pažinimu versmės iki vienišos maldos: „...ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme šaltinio, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (laisvas vertimas iš pagirtinai kruopščiai ir išsamiai parengtos koncerto programos).

Tai buvo aistros ir švelnumo, rūstybės ir susimąstymo persmelktas monospektaklis, prabilęs fortepijono garsų simbolika, abstrakčiais, muzikos programiškumo paveiktais vaizdiniais ir nesumeluotų jausmų išraiška, kurią klausytojams sugebėjo perteikti vienas vienintelis žmogus scenoje – pianistė Mūza Rubackytė. Ji nevaizdavo F. Liszto kelionių „maršruto“, kuriame mėgaujamasi didingu Šveicarijos gamtos grožiu ir ramybe, kuriame žavimasi didžiųjų Italijos dailės meistrų šedevrais, su Petrarkos sonetais išgyvenama meilė, o su Dante patiriamos pragaro kančios, kur, parimus D’Este vilos kiparisų pavėsyje, apninka vienatvė ir religiniai apmąstymai. Pianistė tiesiog išgyveno pačią F. Liszto muziką, apibendrino visą jo fortepijoninę kūrybą. Ciklas buvo kurtas keturis dešimtmečius, perdirbinėjamas, keičiamas, žodžiu, visuomet aktualus ir gyvas kompozitoriaus gyvenimo epochos „metraštis“. Mūza Rubackytė pasistengė mums sugrąžinti tą anuometinės kalbos autentiką, kurią, beje, galime tik savaip įsivaizduoti, besiremdami rašytiniais šaltiniais, autorių pastabomis, bet niekas negirdėję „gyvai“. Mūza Rubackytė savotiškai keičia ir nusistovėjusį „vadovėlinį“ F. Liszto kūrybos, kaip neįtikėtino virtuoziškumo, aštrių kontrastų ir temperamento kupinos muzikos įvaizdį, kurį, beje, labai mielai eskaluoja daugelis pasaulio pianistų. Mūzos Rubackytės pasažai skambėjo elegantiškais mezzo piano vėriniais ir suteikė ne išorinio blizgesio, o subtilumo ir skaidrumo, kontrastai – ne dirbtinai hipertrofuoti, bet logiški, padiktuoti prieštaringų žmogaus minčių, kulminacijų siekiama ne garso intensyvumu, o vidine energija ir charakterio tvirtumu. Jokios bereikalingos bravūros. O melodingą lyrizmą, pasirodo, galima perteikti ir nesinaudojant nudėvėtais „romantinės jausminės išraiškos“ būdais. Kaip būti giliai jausmingam nebūnant romantiškam? Šį klausimą daugelis pianistų, nelyginant hamletai, sprendžia ne visuomet sėkmingai. Erudicija, itin platus ir įvairus Mūzos Rubackytės repertuaras, patirtis pianistę apsaugojo nuo vulgariosios romantizmo pusės antspaudų. Viename interviu ji yra sakiusi, kad „romantizmas toli gražu nėra vienintelis man įdomus dalykas. Mano kriterijus yra kalbos artumas, supratimas ir adekvati jausmų gama. O tai rasti galima tiek Schönbergo, tiek Beethoveno kūryboje.“

Visose ciklo pjesėse, ir ypač tokiose kertinėse kaip „Obermano slėnis“, sonata fantazija „Perskaičius Dantę“, „Sursum corda“, išgirdau objektyvų ir intelektualų interpretavimą, „kalbėjimą“ aristokratiškomis frazėmis, „kalbėjimą“ tiesiog F. Liszto muzikos grožiu. Mūza Rubackytė priminė ir vieną svarbiausių šios muzikos elementų – kiek tiesos turi pauzė, cezūra, kablelis, atsikvėpimas! Kiek dar prasminių klodų pianistas gali rasti F. Liszto muzikoje? Koncerte, žinoma, ne visuomet spėjame užfiksuoti visus svarbius interpretacijos momentus, bet, laimei, turime dar vieną Mūzos Rubackytės dovaną – „Klajonių metų“ trijų SACD rinkinį, išleistą 2004 m., apie kurį „Chicago Tribune“ atsiliepė taip: „Nepaprastai jautri ir inteligentiška muzikė, subtilumu ir rafinuotumu bei didžiule tembrų įvairove prilygstanti geriausiems kada nors „Klajonių metus“ įrašiusiems pianistams.“ Kiekvieno atlikėjo įrašą galime narstyti „po kaulelį“, ieškoti ir, žinoma, rasti ginčytinų interpretacijos dalykų. Tuo tarpu koncerte svarbiau atlikėjo artistiškumo, emocinio „įelektrinimo“ ir bendro muzikinio įspūdžio koreliacija. O visa tai Mūzos Rubackytės koncertuose veikia harmoningai ir be jokių trikdžių. Skambindama tiek klasiką, tiek šiuolaikinius autorius, pianistė visuomet sugeba lygiaverčiai suderinti intelektą ir emocingumą, kuklumą ir impozantiškumą, nes visa tai jai diktuoja pati muzika, o ne išorinio efekto siekimas.

Tiesa, dabartinis persisotinęs klausytojas iš scenos reikalauja vis naujų įspūdžių ir visų menų komercinio vizualizavimo, ir tam pasiduoda nemaža dalis atlikėjų ir autorių. Tačiau kita dalis menininkų diktuoja kitokią – „aukštosios mados“ mene – kryptį: autentiškumo siekį. Ne tik muzikos, bet ir savo asmenybės autentiškumo scenoje. Šiai daliai menininkų atstovauja ir Mūza Rubackytė.

Džiugu ir tai, kad Vilniaus festivalyje, kuris kartais ir leidžia sau pataikauti „vartotojiškos“ publikos skoniui, tvirtas pozicijas tebeužima aukščiausias vertybes išpažįstantys atlikėjai ir amžina geniali kūryba.