Vėl veronikų laikai

Marija Teresė Rožanskaitė. „Gimimas”. 1983 m.

Pradėkime nuo lietuvių literatūros. Nuo vienos istorijos, tapusios mūsų kolektyvinės sąmonės dalimi. Veronika, įsčiose nešiojanti ją palikusio vaikino kūdikį, neranda sau vietos – ją išvaro tėvas, išjuokia buvę draugai, viešai pasmerkia ir atstumia Bažnyčia. Tokioje situacijoje savižudybė atrodo kaip vienintelis įmanomas sprendimas. Prisimenu, kaip dar naivioje paauglystėje skaitydama šį Vienuolio apsakymą išgyvenau absoliučią Veronikos vienatvę, užsidarius su savo neišpjaunama ir nepaslepiama gėda. Prisimenu ir juodos neteisybės jausmą, kurio tuomet nebūčiau galėjusi paaiškinti. Baisiausia buvo suvokti, kad visuomenės nusistatymas nepasikeitė, kad mano laikais Veronikai tikriausiai būtų ne ką lengviau. Bet ji turėtų dar vieną išeitį – užuot ėjusi į bažnyčią, kuri tik visiems išdavė jos „nuodėmę“, ji nueitų į polikliniką, tyliai pasidarytų abortą ir gyventų.

Veronika iš praeities virtualybės pamažu ima virsti dabarties realybe, nes Seimas užsimojo pasirūpinti Lietuvos dorove uždrausdamas abortus. Juodas neteisybės jausmas sugrįžta, nes šio įstatymo priėmimą skatina tos pačios jėgos, kurios pražudė Veroniką – Bažnyčia, patriarchato apologetai ir jau apsiginklavusi žaliais kiaušiniais minia.

Sakysite, toks žiaurus susidorojimas – tik literatūrinė priemonė. Taip gyvenime nebūna. Na gerai, galime pakalbėti apie „gyvenimą“, apie realias istorijas.

Pavyzdžiui, viena mano pažįstama jau turėjo vaiką ir vėl pastojo. Netrukus partneris, kuris, beje, buvo beviltiškas, viskuo nepatenkintas girtuoklis, ją paliko. Ji liko visiškai viena, nes jos tėvas – panašus į Veronikos. Jis ne tik pats atsisakė padėti, bet ir neleido motinai, kuri jo bijodama beveik nemato savo anūko. Mano pažįstama neturi nei išsilavinimo, nei darbo – mėgino susirasti, bet visur darbo valandos nesuderinamos su vaiko priežiūra. Valstybės socialinė parama juokinga – tuos penkiasdešimt litų, kuriuos gauna visi vaikai, jai išskaičiuoja iš socialinės pašalpos. O Seimui nusprendus, kad ji su vaiku nėra šeima, ji nieko daugiau ir negalės tikėtis. Ji labai dažnai neturi pinigų net maistui, o kad galėtų pavalgydinti vaiką, skolinasi iš kaimynų, kurie žino, kad negrąžins.

Štai tokioje situacijoje moteris turi spręsti skausmingą klausimą: ar nerti į dar juodesnę skurdo duobę (ji dar daugiau metų negalės rasti darbo) ir dar vieną vaiką (kuris pagal naują šeimos koncepciją bus „benkartas“) pasmerkti gyvenimui be išeities, ar vis dėlto negimdyti. Tai konkreti situacija, visiškai nepanaši į parlamentarų ir kunigų piešiamą gyvybę puoselėjančios darnios šeimos vaizdą. Beje, tas abstraktus vaizdas ir yra ideologinės prievartos įrankis. Įsivaizduokime, kad abortų priešininkai postringauja apie gyvybę, rodydami skurstančių, asocialių šeimų vaizdus. Jie to nedarys, nes tai atvertų jų argumentus prieštaravimui. Ne, jie rodo dailučių, pirštus čiulpiančių kūdikių įsčiose vaizdus – kitaip tariant, abstrakcijas, moters kūno sienomis apsaugotas nuo konkrečios socialinės situacijos. Nereikia nė sakyti, kad 12 savaičių vaisius (tai riba, iki kurios leidžiamas abortas Lietuvoje) dar nelabai panašus į tuos mielus žinduolius.

Abortų priešininkai kalba abstrakčiai – apie gyvybės saugojimą, ir su tuo juk negalime nesutikti? Tačiau, kartoju, kiekvienas abortas – skausmingas sprendimas konkrečioje situacijoje. Nesakau, kad tobulas, ir galbūt daugelio abortų būtų galima išvengti, jei padidėtų socialinė parama vaikus auginančioms moterims, nepravardžiuojant jų „ne šeima“. Bet Lietuva socialinei paramai skiria vos ne mažiausią biudžeto dalį Europoje ir negirdėti, kad šią politiką ruoštųsi keisti. Tuo tarpu abortų priešininkai gražbyliauja apie gyvybę, tuo pat metu demoralizuodami tokias šeimas kaip mano pažįstamos, išstumdami jas už įstatymo ribų, pasmerkdami pajuokai. Ironiška tai, kad tie patys abortų priešininkai paprastai pasisako ir prieš kontraceptines priemones, kurios padėtų išvengti daugybės nepageidaujamų nėštumų. Abiem klausimais jie remiasi popiežiaus autoritetu.

Bet pastaruoju kaip tik mažiausiai reikėtų remtis. Bažnyčia, kaip rodo istorija, labai greita pasmerkti moterį – už tai, kad ji per daug protinga (tada ji „ragana“), už tai, kad nepriklausoma ir turi ambicijų, už tai, kad seksuali (priverčia nusidėti „dorus“ – iš prigimties – vyrus), už tai, kad ji, kaip ir vyrai, jaučia seksualinį pasitenkinimą, už tai, kad gimdo vaikus ne santuokoje, už tai, kad negimdo. Kai Bažnyčia sako, kad reikia gyvybės vardan uždrausti moteriai spręsti, aš prisimenu raganų deginimus ir Veroniką. Tokiais atvejais Bažnyčiai gyvybė nesvarbi – moters gyvybė nesvarbi. Dėl raganų, tiesa, jau atsiprašyta. Tikriausiai po kelių šimtų metų Bažnyčia atsiprašys ir už moteris, kurios mirė dėl nelegaliai padarytų abortų arba kurios buvo priverstos gimdyti vaikus ir auginti juos „tikroje“ šeimoje, nuolat skriaudžiamos neištikimo vyro. Esu tikra, kad atsiprašys. Bet toms moterims jau bus per vėlu.

Šiurpstu skaitydama kai kuriuos abortų priešininkų argumentus, pavyzdžiui, kai jie įrašo Lietuvą greta tokių šalių kaip Lenkija ir Airija, tarsi tai būtų doros ir teisingumo pavyzdžiai. Neseniai buvau konferencijoje Airijoje, kur moterys pasakojo apie savo padėties pagerėjimą po to, kai Europos Sąjunga privertė jų šalį atsisakyti kai kurių viduramžiškų įstatymų. Tiesa, abortai Airijoje vis dar draudžiami. Tačiau dabar tai pražūtinga tik neturtingoms airėms, nes tos, kurios gali susimokėti, važiuoja į Didžiąją Britaniją. Neabejoju, kad ir pakankamai turtingos lietuvės ras, kur nuvažiuoti. Kaip visada, įstatymas trenks per galvas pirmiausia neturtingiesiems. Bet grįžkime į Airiją – jos pavyzdys tikrai pamokantis. Abortų draudimas – tik likutis žiaurios lyčių politikos, kurią rėmė Katalikų bažnyčia. Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos moterys Airijoje praktiškai neturėjo jokių teisių. Ištekėjusios neturėjo teisės dirbti, taigi netekdavo ekonominio pagrindo. Negalėjo priešintis vyro norui turėti daug vaikų. Negalėjo skirtis su smurtaujančiais vyrais. Išprievartautas, neteisėtai pastojusias, ne laiku įsimylėjusias ir dar kitaip „nusikaltusias“ moteris siųsdavo į vienuolynuose veikusius pataisos namus, kur jos turėdavo dirbti be atlygio nuo aušros iki sutemų, buvo mušamos, o gimusį kūdikį priverčiamos atiduoti įvaikinti. Kad būtų aiškiau, rekomenduoju pažiūrėti Peterio Mullano filmą „Magdalietės“ (2002).

Gal galima paprieštarauti, kad abortų draudimas niekaip nesusijęs su tokia situacija? Abejoju. Netgi esu tikra, kad susijęs. Pirmiausia, tai – įsisenėjusio požiūrio į moterį, kaip į žemesnę būtybę, kurią reikia pažaboti, rezultatas. Juk uždraudus abortus, kiekviena brandi lytiškai aktyvaus amžiaus moteris tampa potencialia nusikaltėle. Kūno kontrolė persmelks visą gyvenimą. Pavyzdžiui, kaip jūs garantuosite, kad jūsų dar nepilnametė duktė netaptų tokia nusikaltėle? Uždarysite ją namie? Neleisite žiūrėti televizoriaus ir naršyti interneto? Surasite kokį nors vienuolyną, kad jai nereiktų eiti į bendrą su berniukais mokyklą? Nuolat sekiosite iš paskos? Grasinsite? Šiaip ar taip reikės sukurti kokį nors prievartos mechanizmą, nes kitaip gali tekti raudonuoti prieš pažįstamus. Taigi priėmus abortus draudžiantį įstatymą, tolesnės sankcijos – net nebūtinai teisinės, užteks ir išgarbintosios tradicinės šeimos ratelio – ne už kalnų.

Bet aš, tiesą sakant, nesuprantu, kodėl abortų klausimas pristatomas tiktai kaip moterų problema. Juk dažnai būtent vyrai pastūmėja ar net priverčia savo partneres nutraukti nėštumą (maniškis irgi bandė – dviem atvejais iš trijų). Jie net įbruka pinigų už operaciją, kad nusiplautų sąžinę. Ir jie tai daro visai ne todėl, kad yra prieš gyvybę ar už moters pasirinkimą. Jie tiesiog suvokia, kad vaikas – ir jų atsakomybė. Lietuvoje dar, regis, galioja įstatymas, kad prieš prašydama paramos iš valstybės vieniša motina turi pirmiausia išgręžti vaiko tėvą – mano minėtoji pažįstama taip pat turėjo tai padaryti, nors nebenorėjo turėti jokių reikalų su tuo girtuokliu (antstoliai tuo tikslu atėmė jo vienintelį turtą – kompiuterį). Dabar, kai atlikus DNR tyrimą galima tiksliai nustatyti tėvystę, net nebėra galimybės išsisukti melu, esą aš čia niekuo dėtas. Taigi vyrai taip pat turėtų pasisakyti prieš valdžios manipuliacijas žmonių jausmais ir mėginimą paversti ankstyvo nėštumo nutraukimą nusikaltimu. Ne tik moterys, bet ir vyrai turėtų piketuoti prie Seimo, nes tai – ir jų reikalas.

Rašydama šias eilutes niekaip negaliu atsikratyti jausmo, kad Lietuva, dar neseniai išsikapsčiusi iš posovietinės suirutės ir pamažu tapusi šiuolaikine Europos valstybe, dabar netikėtai pasuko atgal. Nesuprantu kodėl. Bet matau, kas tai daro – internete galima pasitikrinti, kaip balsuoja parlamentarai. Ir apsispręsti, nes juk artėja rinkimai.