Žolių metafizika

Savo Nobelio kalbos pabaigoje poetė Wisława Szymborska sakė, kad gal kada nors sužinosime, jog ir augalai jaučia, mąsto. Režisierius M. Nightas Shyamalanas, be abejo, tos kalbos neskaitė, bet jis mėgsta filosofines temas ir, matyt, stebi augalus. Nuo pat įsimintino debiuto „Šeštasis pojūtis“ jis bando suteikti populiariems trilerio, siaubo, fantastinio filmo žanrams metafizinių poteksčių. Tačiau metafizikos jis, deja, ieško masinės kultūros pamėgtuose motyvuose: „Šeštasis pojūtis“ prabilo apie gyvenimą po mirties, „Ženklai“ – apie ateivius iš kosmoso, „Kaimas“ – apie civilizacijos netoleruojančias sektas, „Mergina vandenyje“ – apie paraleliai egzistuojančius pasaulius. Shyamalanas kiekvienąkart nuoširdžiai bandė išskelti iš jų tyrą kino filosofijos liepsną. Naujausias jo filmas „Įvykis“ („The Happening“, JAV, Indija, 2008) pasakoja apie apokalipsę. Apie tą, neišvengiamai artėjančią ir sukurtą pačios žmonijos rankomis, tą, kurią mums kasdien primena ekologai ir kylančios benzino kainos. Naujame Shyamalano filme žmones naikinti pradeda augalai – medžiai, žolės, krūmai. Jie ima skleisti toksinus, kurie skatina autodestrukciją. Savižudybių epidemija prasideda Niujorko Centriniame parke. Paskui ima sklisti po visą JAV Rytų pakrantę. Pagrindinis filmo herojus gamtos mokytojas Eliotas (Mark Wahlberg) gyvena ne Niujorke, o ramioje Filadelfijoje. Tačiau jis paklauso patarimų ir su žmona Alma (Zooey Deshanel) bei draugais nusprendžia bėgti iš miesto. Pakeliui jie vis dažniau susiduria su nematomos grėsmės padariniais – keliai ir žmonių susibūrimo vietos nuklotos savižudžių lavonais.

M. Nightas Shyamalanas gana greitai išsemia to nematomo siaubo temą ir vis daugiau dėmesio skiria Elioto ir Almos santykiams. Jau filmo pradžioje režisierius mus gana negrabiai informuoja, kad šeimos santykiai pašlijo. Vėliau dar sužinome, kad moteris nenori turėti vaikų. Likę vieni su draugų dukrele Džes, jie ima suvokti, ko jiems iš tikrųjų stinga, be to, mirties akivaizdoje atleidžia vienas kitam kažkokias neaiškias ar net komiškas kaltes. Pavyzdžiui, Alma prisipažįsta vyrui, kad ji kartu su kolega valgė desertą ir jam to nepasakė. Eliotas dramatiškai išpučia akis: „Tu man melavai?!“ Galima juoktis, bet galima ir įtarti režisierių sąmoningai parodijuojant 6-ojo dešimtmečio B klasės filmus apie ateivių, t.y. komunistų, grėsmę, kuriais „Įvykyje“ jis akivaizdžiai seka. Beje, tuose filmuose ypač buvo akcentuojama institucionalizuotos šeimos svarba ir reikšmė.

Žiūrėdama filmą prieš savo valią nuolat jį lyginau su kitu, kalbančiu apie tą pačią žmonijos išlikimo pavojingų eksperimentų akivaizdoje temą. Iš pirmo žvilgsnio „Įvykis“ atrodo visiška „Aš esu legenda“ (rež. Francis Lawrence) priešingybė. Pastarajame sukurtas įspūdingas džiunglėmis virtusio Niujorko vaizdas, naktimis čia siautėja vampyrai. „Įvykio“ grėsmė nematoma, bet ji taip pat sekioja iš paskos paskutiniams žmonėms. Mokytojas Eliotas tiki, kad gali būti mokslui nesuvokiamų dalykų, Willo Smitho herojus – paskutinis žmogus Niujorke ir mokslininkas – nori sukurti vakciną, kuri ištaisytų mokslininkų klaidą. Lawrence’as naudoja filme „Aš esu legenda“ daug kompiuterinių efektų, Shyamalanas „Įvykyje“ akivaizdžiai jų vengia. Grėsmės ir baimės efektas čia kyla iš vėjo siūbuojamų medžių ar vėjo gūsio, tarkovskiškai nusiritančio per stulbinamai žalią pievą.

Tačiau abiejų filmų silpnybė kyla iš to paties. Abiejų filmų personažai suformuluoja (tiksliau „sugromuluoja“) ir tiesiai iš ekrano pasako pagrindinę mintį, esą reikia saugoti gamtą. Tai jau savaime sunaikina visas pastangas suvokti filmą kaip meno reiškinį ir prilygina jį plakatui. Netiesiogiai filmų kūrėjai tarsi sako, kad žiūrovai savarankiškai negali mąstyti. Tik nežinia, ar dėl vis didėjančios ekologinės katastrofos grėsmės, ar dėl vis infantilėjančio kino. Greičiausiai ir dėl vieno, ir dėl kito. Vis dar tebemąstančiajam lieka tik nekreipti dėmesio į tai, ką šnibžda medžiai ir žolės, arba pačiam apsimesti pikta žole.