Patriotinis virusas

Nuotrauka iš J. Dobriakovo asmeninio archyvo

Birželio 2 d. galerijoje „Vartai“ bus atidaryta jaunų menininkų paroda „Patriotai“. Šios sąvokos iliustracijas bus bandoma pakeisti (as)meniškomis išraiškomis. Šis pokalbis yra būsimo projekto dalis.

Neringa Černiauskaitė: Pirmiausia gavusi pasiūlymą realizuoti pokalbius, kurie „sukasi“ galvoje su kokiu nors menininku (-e), pamaniau, kad gal kalbėtis apie patriotiškumą su menininkais kiek nekorektiška. Juk menininkų socialinė padėtis Lietuvoje tokia apgailėtina, kad jau vien likdami prie kūrybos jie savaime tampa patriotais. (Išsiųsta penktadienį 10.13)

Kalbėti su „teoretiku“, neužstrigusiu ties konkrečios medijos nagrinėjimu, man pasirodė kur kas labiau intriguojantis pasirinkimas. (Išsiųsta penktadienį 10.15). Tu gyveni Lietuvoje, nuolat rengi apžvalgas apie dabartinę mūsų kultūrinę padėtį, nors iš tikrųjų esi gimęs net ne čia... Neįsivaizduoju, kaip tu supranti patriotizmą. Todėl man ir įdomu. Todėl ir klausiu. (Išsiųsta penktadienį 10.18)

Jurijus Dobriakovas: Kartais aš ir pats neįsivaizduoju, kaip suprantu patriotizmą. Tikriausia, kaip ir dauguma kitų reiškinių, šiandien patriotizmas yra labai lanksti sąvoka. Pavyzdžiui, tas pats žmogus šiandien gali „jausti“ vienokį patriotizmą, rytoj – jau kiek kitokį, o poryt galbūt apskritai trumpam prarasti visus patriotinius jausmus. (Išsiųsta penktadienį 10.20)

N. Č.: Lietuvoje tai primena labdarą/paramą/filantropiją be jokio rezultato.

J. D.: Mano situacija yra itin nevienprasmiška – Lietuvos Respublikos pilietybė, gimtoji kalba – rusų, etninės šaknys – rusiškos, moldaviškos ir šiaurės Rusijoje gyvenančių mažų tautų.

N. Č.: Tipiškas šių laikų global citizen.

J. D.: Taip. Tada neišvengiamai pats savęs paklausiu: ko atžvilgiu turėčiau būti nusiteikęs patriotiškai?

N. Č.: Man tai ir yra smalsiausia. Kaip tu nusprendi, kurios šalies patriotu būti. Apskritai, ar įmanoma būti kokios nors šalies patriotu? Gal tu patriotizmą suvoki kaip tiesiog kurios nors kultūros priėmimą, dalinį susitapatinimą? (Išsiųsta penktadienį 10.25)

J. D.: Tikriausiai taip ir yra. Galėčiau pasakyti, kad esu sau patinkančių žmonių (ar net tam tikro man artimo asmeninio ir etninio temperamento) patriotas, o tokių žmonių pasitaiko beveik kiekvienoje kultūroje, su kuria esu asmeniškai susidūręs. Kita vertus, kartais gali būti ir labai buitinių dalykų patriotas. Net nebūtinai buitinių, bet tokių, apie kuriuos dažniausiai negalvojama patriotizmo kontekste.

N. Č.: Aš galvojau lygiai tą patį, kai gyvenau Barselonoje. Apie Lietuvą galvojau kaip apie krūvą artimųjų.

J. D.: Pavyzdžiui, kai turiu kirsti Lietuvos ir Rusijos sieną, neišvengiamai palyginu pareigūnų bendravimo su žmonėmis kultūrą ten ir čia.

N. Č.: Vėlgi, jei mėginsi dėlioti savo šaliai pliusus ir minusus, lygindamas ją su kitomis šalimis, nieko konkrečiai nesužinosi. Nesuprasi, kodėl vis dėlto šita šalis yra artimesnė už kitas. Ir atvirkščiai. (Išsiųsta penktadienį 10.29)

J. D.: Be abejo. Tai tik didesnio ar mažesnio patogumo supriešinimas.

N. Č.: Lietuva nėra patogi. Kaip per maži batai. Amžina trintis.

J. D.: Tai priklauso nuo to, iš kur į ją grįžti.

N. Č.: Vadinasi, norint suprasti savo šalies vertę, būtina keliauti?

Bet juk yra tokių grynai savo aplinkos patriotų. Aplinka (savas kiemas, kvartalas, senamiestis) gali būti tavo šalies atitikmuo. Patriotizmo objektas. Labai konkretus, fizinis objektas. Ne svaičiojimai apie kultūrinį identitetą. (Išsiųsta penktadienį 10.34)

J. D.: Sutinku, man taip pat atrodo, kad kalbant apie patriotizmą konkreti aplinka ir joje gyvenantys daugiau ar mažiau konkretūs žmonės yra kur kas geriau apibūdinantis objektas. Pavyzdžiui, galiu sakyti, kad dėl tam tikrų priežasčių esu Lietuvos patriotas, tačiau nuvažiavęs į kurį nors man nelabai patinkantį miestą ar grįžęs savaitgaliui į Klaipėdą galiu nedviprasmiškai suprasti, kad esu tik Vilniaus (ir tai gal tik tam tikros jo dalies) patriotas. (Išsiųsta penktadienį 10.37)

N. Č.: Vadinasi, tavo, arba, apibendrinant, dabartinio global citizen, patriotizmas yra kintamas vienetas? Jis kinta kaskart pasikeitus aplinkai ir žmonėms? (Išsiųsta penktadienį 10.40)

J. D.: Tikriausiai taip. Teigti, kad jokio patriotizmo nėra, nesiryžčiau. Tačiau negaliu ir konstatuoti, kad tas jausmas (laikysena?) yra pastovus ir nekintantis vienetas. Kartais jautiesi mažesnių struktūrų (savo gerų draugų, savo kiemo, bet kokio sau artimo miesto) patriotas, kartais – stambesnių (Lietuvos, Rytų Europos, kažkurios tautos, su kuria fiktyviai tapatiniesi). (Išsiųsta penktadienį 10.44)

N. Č.: Vis dėlto klausimas, kurį uždavėm menininkams: „Trys dalykai, labiausiai skatinantys patriotizmą“, čia tampa aktualus. (Išsiųsta penktadienį 10.46) Jeigu jau neįmanoma išsiaiškinti, kas apskritai yra patriotizmas.

J. D.: Galėčiau nesunkiai tokius tris asmeninius dalykus išvardinti. Pirmiausia – aplinkos žmonių temperamentas, kuris atitinka manąjį. Antra – aplinkos socialiniai įpročiai ir viešo gyvenimo normos, kurios man yra priimtinos. (Išsiųsta penktadienį 10.49) Trečias dalykas yra turbūt keisčiausias – tai yra kraštovaizdis, arba, dar paprasčiau – gamta. Jaučiuosi beveik svetimas Pietų kraštuose. Užtat Šiaurės Rytų Europos gamtovaizdžio ir oro sąlygų atžvilgiu esu nusiteikęs pabrėžtinai patriotiškai.

Paul Herbst. „Skinhead“. 2007 m.

N. Č.: Gera pastaba. Aš esu apie tai kalbėjusi su keletu žmonių.

J. D.: Turbūt ir tokį psichogeografinį faktorių galima įtraukti į patriotizmo diskursą... (Išsiųsta penktadienį 10.52)

N. Č.: Būtent ispaniškas peizažas savo charakteringumu, aršumu, staigumu man visuomet kėlė kažkokią pagarbą, baimę. Tačiau visada jutau, kad negalėsiu tapti šio peizažo dalimi. (Išsiųsta penktadienį 10.54) Lietuvos ir aplinkinių kraštų peizažas buvo mano charakterio atitikmuo. (Išsiųsta penktadienį 10.55) Vadinasi, emigrantai, pripratę prie visai kitokių panoramų (pvz., pakistaniečiai Londone), iš dalies buriasi į uždaras bendruomenes dėl savo psichogeografinės prigimties (iki galo to net nesuvokdami)? (Išsiųsta penktadienį 10.59)

J. D.: Galbūt tikrai artimas tautiečių temperamentas jiems savotiškai atstoja artimą kraštovaizdį. Tačiau, jei jau prakalbome šia tema... (Išsiųsta penktadienį 11:00)

N. Č.: Mes ne kalbame, o rašome.

J. D.: Norėčiau išsakyti mintį, kad „diasporiškumas“ yra iškreipta ir nenormali patriotizmo versija. Nuolat gyventi vienoje vietoje ir pabrėžtinai demonstruoti savo patriotizmą kitai (galbūt jau net nebesančiai) yra mažų mažiausiai nelogiška. Pavyzdžiui, tarp mano gerų draugų Lietuvoje praktiškai nėra rusų tautybės atstovų, nors jų čia nemažai, ir rusų kultūra, kurioje aš augau iki pat vidurinės mokyklos baigimo, man yra labai artima. (Išsiųsta penktadienį 11:03). Tačiau tas fatališkas vietinių rusų noras bendrauti tik „savame rate“ atskiria juos ir nuo kitų čia gyvenančių etninių grupių, ir nuo jų pačių tautiečių, kurie gyvena pagal kitokį visuomeninio gyvenimo principą. (Išsiųsta penktadienį 11:04)

N. Č.: Žinai, kiekvieną kartą, kai sugrįžtu į Klaipėdą, mano patriotizmas suaršėja. Rimtai.

Ir tai vien dėl tavo minėtos priežasties. (Išsiųsta penktadienį 11:05) Nieko sau negaliu padaryti, kaskart susidūrusi su „vietiniais“ turiu malšinti savo antipatiją. (Išsiųsta penktadienį 11:07) Tada tampu patriote nacionalistine šios sąvokos prasme. (Išsiųsta penktadienį 11:09) Ar tau pačiam teko susidurti su panašiomis emocijomis? (Išsiųsta penktadienį 11:10)

J. D.: Be abejo, ir ne kartą. Kiekviena tauta ar socialinė grupė turi savo „išsigimėlių“, kuriems jausti teigiamus jausmus yra labai nelengva, net jei jie tarsi ir priklauso tai pačiai grupei, kaip ir tu. Tačiau dabar pagalvojau, ar teisinga yra tokias emocijas sieti su patriotizmu? Tai yra, ar jausdamas tokią antipatiją kitokiems žmonijos atstovams iš tiesų tampi labiau patriotas? (Išsiųsta penktadienį 11:14)

N. Č.: Ne. Iš tikrųjų gal ne. (Išsiųsta penktadienį 11:16). Tuomet tie žmonės, burbuliuojantys ant seksualinių mažumų, taptų heteroseksualumo patriotais... (Išsiųsta penktadienį 11:17) Na, nacionalizmas niekada per toli nuo netolerancijos dėl neišprusimo nenutolo...

J. D.: O patriotizmas ir nacionalizmas yra vis dar susiję dalykai?

N. Č.: Kai kam – taip. Kaip įsivaizduoji meninį patriotizmą? (Išsiųstas penktadienį 11:21)

J. D.: Žinai, man atrodo, kad nemažos dalies jaunosios lietuvių šiuolaikinių menininkų kartos kūryba tą patriotizmą mene, kuris yra gana paradoksalus, labai neblogai iliustruoja.

N. Č.: Bet ar kartais ne per daug iliustratyviai?

J. D.: Nors tai ir šiuolaikinis menas, kuris tarsi turėtų būti kosmopolitiškas ir delokalizuotas, vis dažniau matau įdomią tendenciją šiuolaikinio meno kūriniuose ir projektuose žaisti su visiškai lokaliu folkloru, temperamentu ir ta pačia gamta. Kartais galbūt ir pernelyg iliustratyviai, per daug ironiškai. Kai tai jau pavirsta kiču.

N. Č.: Neretai iš to siekiama gauti staigų dėmesį bei tarptautinį pripažinimą.

J. D.: Tačiau kartais išeina visai neblogai.

N. Č.: Ypač Rytų Europos, Azijos, Indijos, Balkanų menininkams.

J. D.: Ypač Balkanų.

N. Č.: Tarp tokių, kuriems iš tikrųjų įdomu nagrinėti savo pačių kultūrinę prigimtį, labai nemažai „šarlatanų“ arba tokių, kurie laikinai yra „ant bangos“. Yra tokių ir Lietuvoje. Atsirandančių reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Lyg tarp kitko.

J. D.: Šarlatanų dabar apskritai labai nemažai. Ypač mene. Ir ypač Lietuvoje. Beje, tokie šarlatanai, jei užvaldo idėjinę erdvę, gali lengvai „nužudyti“ visą meninį patriotizmą.

N. Č.: Kaip virusai.

Kalbino Neringa Černiauskaitė