Neatsiejama Vienos kultūros dalis

Erich Korngold 1944 m. Nuotraukos iš asmeninio Korngoldų šeimos archyvo

Viena nuo seno garsėjo daugiakultūriškumu. Nepaprastai intensyvus ir turiningas miesto gyvenimas neįsivaizduotas be žydų kilmės inteligentijos – ne tik muzikų, bet ir filosofų, medikų... Deja, dėl 1933 m. prasidėjusio Holokausto dauguma Vienos menininkų, inteligentų arba emigravo, arba žuvo koncentracijos stovyklose.

Vienos žydų muziejus nuo 2004-ųjų tęsia įvairiapusiškai reikšmingą parodų ciklą „Pereinamojo laikotarpio muzika“, skirtą XX a. pirmosios pusės žydų kilmės kompozitoriams. Tie, kuriems pavyko išgyventi, užsienyje tapo didingos Vienos kultūrinės praeities liudijimu, bet gimtinėje iki šiol nebuvo reabilituoti. Todėl ciklą „Pereinamojo laikotarpio muzika“ jo rengėjai – solidi istorikų, muzikologų, archyvų darbuotojų komanda – laiko pirmaisiais žingsniais kūrėjų palikimo grąžinimo į tėvynę link. Pirmosiose ciklo parodose jau buvo pristatyti kompozitoriai Hansas Gćlas, Egonas Welleszas, Franzas Schrekeris ir Ericas Zeislas.

Pusę metų – nuo 2007 m. lapkričio pabaigos iki praėjusios savaitės – Vienos Žydų muziejuje veikė ekspozicija: „Korngoldai. Klišė, kritikas ir kompozitorius“, skirta vienam ryškiausių XX a. Vienos muzikų – Erichui Wolfgangui Korngoldui (1897–1957). Jo tėvo, žymaus muzikos kritiko dr. Juliuso Korngoldo analitinės plunksnos bijojo daugelis to meto Vienos muzikos įžymybių (J. Korngoldą Theodoras Herzlis kaip Eduardo Hanslicko sekėją pasamdė dirbti viename reikšmingiausių to meto laikraščių „Die Neue Freie presse“ („Naujoji laisva spauda“). O Juliuso sūnus Erichas, būdamas devynerių, sukūrė kantatą „Auksas“ („Gold“), palikusią tokį didelį įspūdį Gustavui Mahleriui, kad jis paskelbė berniuką esant genialų ir suorganizavo jam studijas pas Aleksandrą Zemlinskį. E. Korngoldu, kurio vaikystės kūrybai būdingas vėlyvojo romantizmo stilius, taip pat žavėjosi G. Puccini ir R. Straussas (o ir vėliau E. Korngoldas buvo vienas iš tų kompozitorių, kurie atsisakė sekti A. Schoenbergo nurodytu atonalumo keliu). Vunderkindas Erichas lygintas su Mozartu; jo opera „Miręs miestas“ („Die Tote Stadt“) tarpukariu buvo vienas dažniausiai statytų veikalų. 1938 m. E. Korngoldas išvyko į JAV ir tapo vienu žymiausių Holivudo kompozitorių, dukart pelnė „Oskaro“ apdovanojimą už muziką kino filmams ir gavo geriausias sąlygas, kada nors pasiūlytas kompozitoriui Holivude. Paradoksas: žydų kompozitorius, kokius Hitleris siekė užtildyti visiems laikams, staiga tapo girdimas milijoninei auditorijai per filmus...

Paroda, išdėstyta aštuoniuose muziejaus kambariuose, rengta beveik trejus metus, pareikalavo kruopštaus kompleksinio darbo archyvuose, bibliotekose ir privačiose kolekcijose tiek Europoje, tiek Amerikoje. Žiūrovams pateikta daug unikalios medžiagos, kurios didžioji dalis iki šiol niekad viešai nebuvo eksponuota, siekiant paneigti stereotipišką požiūrį į E. Korngoldą pirmiausia kaip į pramoginės muzikos žanrų puoselėtoją. Parodos rengimą konsultavo Korngoldo biografas Brendanas Carrollas, parodai paskolinęs vertingų eksponatų iš savo kolekcijos, o parodos koncepciją, ypač akcentuodamas sudėtingą Ericho ir jo valdingo tėvo, dariusio didžiulę įtaką jo karjerai, santykį, sukūrė muziejaus muzikos kuratorius Michaelis Haasas.

Erich Wolfgang Korngold ir Jascha Heifetz 1947 m.

Parodos rengimą palaikė ir pati Korngoldų šeima, o ypač Helen Korngold, kompozitoriaus vyriausio sūnaus Ernsto našlė, paskolinusi parodai, pavyzdžiui, Pasakalijos, kurią Erichas Korngoldas sukūrė būdamas vienuolikos, rankraštį.

Greta eksponuojamų rankraščių, natų, laiškų, nuotraukų, kiekviename kambaryje buvo įrengti ir garsiniai eksponatai, kurie leido lankytojams išgirsti ne tik šiuolaikines Korngoldo kūrinių interpretacijas, bet ir istorinius, paties kompozitoriaus atliktus įrašus. Per videomonitorius buvo galima susipažinti su unikalia („Warner Brothers“ archyvo, Los Andželo muziejaus archyvo) medžiaga, daugelio žinomų filmų, kuriuose skamba Korngoldo muzika, fragmentais. Kartu su paroda muziejus pristatė išsamų katalogą su retomis nuotraukomis ir ekspertų straipsniais, papildančiais ekspozicijoje papasakotą istoriją, taip pat CD su retais archyviniais, restauruotais įrašais, kuriuose Korngoldo muziką atlieka jis pats ir tokie meistrai kaip Janas Kiepura, Jascha Horensteinas, Elisabeth Schwarzkopf, Richardas Tauberis ir kiti. 

Žvelgiant į didžiųjų Europos miestų, senųjų kultūros centrų, institucijų veiklą, galima tik atsidusti matant įvairiapusišką, gaivų ir profesionalų požiūrį į pristatomus kultūros reiškinius. Štai E. Korngoldui skirtą parodą ypač gerai nušvietė Austrijos žiniasklaida – kaip teigiama, Vienoje beveik nebuvo likę žmogaus, kuris nežinotų apie šią ekspoziciją ir jos reikšmę žymaus Austrijos muziko sugrąžinimui į gimtąją šalį. Muziejus, bendradarbiaudamas ir su kitomis kultūrinėmis Vienos institucijomis, visapusiškai panardino lankytoją į Ericho Wolfgango Korngoldo – kaip viešos figūros ir kaip asmenybės – pasaulį. Kultūrinis gyvenimas buvo pajungtas įvairiapusei pažinčiai ir patirčiai: gegužės mėnesį, prieš uždarant parodą, Vienos valstybinė opera penkis kartus parodė Korngoldo operą „Miręs miestas“.