Kada baigsis Žalgirio mūšis?

„Kinų kvartalas“

Bandau įsivaizduoti, kas būtų, jei Lietuva šiemet būtų laimėjusi „Euroviziją“. Pirmiausia, matyt, būtų išgertas visas alus, apvemtas ir apšlapintas Vilniaus senamiestis ir oro uostas. Žiniasklaida nuolat kalbintų visus kada nors pažinojusius ar mačiusius gyvą dainininką, po savaitės kitos būtų baugu įsijungti ne tik televizorių, bet ir lygintuvą ar atsukti virtuvės čiaupą – ar tik nepasigirs daina nugalėtoja. Prezidentas apdovanotų dainininką kokiu nors ordinu, kurį galima nusipelnyti tik už tautai svarbius žygdarbius. Visi politikai prieš rinkimus stengtųsi nusifotografuoti su nauja žvaigžde. Būtų įkurtas 2009-ųjų „Eurovizijos“ rengimo komitetas, kurį netrukus apgultų įvairaus rango pamišę svetimų pinigų ekspertai ir tikrintojai. Pasirengimo stresas būtų reguliariai transliuojamas visai tautai. Nacionalinės grėsmės šaukliai nuolat perspėtų, kad „Eurovizija“, o kartu ir tautos garbė yra pavojuje. Tačiau tauta pasijustų pati geriausia Europoje. Juk ne veltui kažkada laimėjome Žalgirio mūšį. Tik duokite mums kirvius ir aštrius kalavijus... Apie korupciją, „otkatą“ ir kitus panašius valdančiųjų malonumus, manau, neverta kalbėti. Bet užtat visi būtų patenkinti ir didžiuotųsi šalimi bei savimi. Ir kurį laiką nepastebėtų infliacijos, kainų augimo, neadekvačios užsienio politikos, mažiau domėtųsi absurdiškais Seimo narių sprendimais. Žodžiu, visiems būtų tik geriau. Tik intelektualai kaip visada liktų nepatenkinti, nes dėl „Eurovizijos“ neliktų pinigų niekingiems jų aukštosios kultūros projektams. Galima pasvajoti, bet ar tos svajonės ir kasmet su „Eurovizija“ siejami lūkesčiai Jums kažko neprimena? Man tas pavasarinis tautos noro įtikinti Europą, kad esame geriausi, paūmėjimas nuolat primena, kad nors praėjo beveik dvidešimt nepriklausomybės metų, vis dar nenutolome nuo buvusios didžiosios tėvynės, kurios paveldėtojos Rusijos prezidentas iškart po pergalės „Eurovizijoje“ pasveikino Dimą Bilaną. Ar ir mums, kaip ir rusams, nuolat reikia įrodinėti sau, kad esame geriausi, protingiausi, gražiausi? Kažkokia šizofrenija: tikėtis, kad nė lašelio charizmos neturintis, gerokai senamadiško įvaizdžio bernelis aptemptomis odos kelnėmis ir ilgais plaukais užkariaus Europos širdis, o kartu su visomis buvusiomis SSRS respublikomis vieningai atiduoti daugiausia balų Dimai Bilanui? Kasmet į kiekvieną tokį bernelį (ar mergelę) investuojami šimtai tūkstančių, bet stebuklas neįvyksta. Gal laikas pradėti investuoti į nacionalinę kultūros politiką? Gal laikas pagaliau ją turėti?

LNK nusprendė surengti šventę bene labiausiai Seimo, vyriausybės, net istorijos nuskriaustiems meno kūrėjams – Lietuvos kinematografininkams. Birželio 1 d. (21 val.) LNK ir mus pakvies į kino apdovanojimų – „Sidabrinių gervių“ šventės premjerą. Tikiuosi, kad jos neužgoš cicinai, valinskienės ir kitokie provincijos numylėtiniai, ir liks vietos lietuviškam kinui, kurį tauta mato retai. Tarp šių metų nominantų – daug talentingų jaunų žmonių.

Ir vėl savaitė, kai įdomiausi yra seniau sukurti filmai, o naujesnius ne kartą rodė ne vienas kanalas. Tarp šių – Jameso Mangoldo „Mergina su trūkumais“ (LNK, 31 d. 00.10), pasakojantis apie 7-ąjį dešimtmetį. Tai buvo protestų, seksualinės revoliucijos ir audringų papročių permainų metas. Septyniolikmetę filmo heroję Siuzaną (Winona Ryder) apima paauglystei būdingos baimės. Sunerimę tėvai nuveda dukterį pas psichiatrą, o šis pataria jai pasigydyti psichiatrinėje ligoninėje. Čia Siuzanos laukia tikra gyvenimo mokykla... Beje, patarčiau filmą pasižiūrėti ir tiems, kurie nematė plastinių operacijų dar nepatobulintos Angelinos Jolie. Filme ji sukūrė tikrai įdomų Siuzanos likimo draugės Lizos vaidmenį. „Mergina su trūkumais“ sukurta pagal autobiografinę Susannos Kaysen knygą. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ji praleido kelerius metus ligoninėje, kurioje kadaise gydėsi ir genialioji poetė Sylvia Plath.

Brado Silberbergo 2002 m. „Mėnesienos mylia“ (BTV, 5 d. 21.35) prabyla apie tai, kad nereikia stengtis įtikti visiems. Svarbiausia gyventi savo gyvenimą. Tą skausmingai ima suprasti Jake’o Gyllenhaalo suvaidintas Džo. Jis nusprendžia likti su prieš pat vestuves atsitiktinai nušautos sužadėtinės tėvais, bet netikėtai įsimyli nepažįstamą merginą.

Daugybės apdovanojimų laureato – čekų režisieriaus Bohdano Slamos 2005 m. filmo „Laikas būti laimingam“ (LTV, 4 d. 23.30) – televizija dar nerodė. Tai pasakojimas apie paprastus provincijos žmones ir jų kasdienius rūpesčius, viltis. Čia rasime ne vieną čekų kinui būdingą personažą ekscentriką, tragikomiškas situacijas ir tą nepakartojamą intonaciją, kurios potekstė labai paprasta – laimė visada yra su tavimi, tik reikia ją pamatyti.

Šią savaitę laukia ir šūsnis nostalgiją keliančių senų gerų filmų. Pirmiausia tai šiandien rodomas 1959 m. sukurtas Roberto Wise’o „Ką žada rytojus“ (LTV2, 30 d. 19.45). Pasakojimą apie buvusį policininką, kuris rengia banko apiplėšimą ir viskas klostosi gerai, kol vienam bendrininkui ima neduoti ramybės kito odos spalva, kino istorikai vadina paskutiniuoju film noir. Beje, filmo scenaristas Abrahamas Polonsky per garsiąją Holivudo „raganų medžioklę“ buvo atsidūręs „juodajame sąraše“, todėl savo pavardę jam paskolino draugas Johnas O. Killensas. Tai vienas retų anos epochos filmų, atvirai kėlusių rasizmo problemą.

1974 m. pasirodęs Romano Polanskio „Kinų kvartalas“ (LTV2, 2 d. 22.10) yra savotiškas film noir tradicijos pagerbimas. Neatsitiktinai svarbų vaidmenį filme sukūrė vienas film noir pradininkų Johnas Hustonas. Pagrindinis filmo herojus – privatus detektyvas Gitesas taip pat stilizuotas a la Humphrey Bogarto vienišiai ciniški detektyvai. Gitesą suvaidinęs Jackas Nicholsonas net demonstratyviai dėvi panašią skrybėlę. Tačiau esmė, žinoma, yra panaši beviltiška miesto džiunglių atmosfera, kurią Polanskis kuria meistriškai. Neįmanoma pasipriešinti pasauliui, kuriame išgyventi gali tik blogieji. Nicholsono personažas yra pasmerktas pralaimėti.

„Snobo kine“ (LNK, 5 d. 22.30) – dovana ne snobams, bet Woody Alleno, Franciso Fordo Coppolos ir Martino Scorsese gerbėjams. Tai 1989 m. jų visų sukurtas skečų filmas „Niujorko istorijos“. Režisieriai sukūrė savotišką meilės prisipažinimą miestui, kuris dažnai tampa jų filmų herojumi. Man labiausiai prie širdies Alleno „Edipo kompleksas“. Gal todėl, kad savo kailiu esu pajutęs, ką tai reiškia.

LTV visą ateinančią savaitę minės Sąjūdžio dvidešimtmetį. Rodys filmus, rengs diskusijas, žodžiu, bandys priminti, kokie jauni ir gražūs mes buvome. Ir tiems, kurie laukė permainų, ir tiems, kurie gimė jau po jų, LTV siūlo pasižiūrėti į istorijos veidrodį. Nežinau, ar jame pamatysime tai, ko tikėjomės. Man regis, ne vienam tai bus ne tik nostalgiškų prisiminimų, bet ir akistatos su savo svajonėmis savaitė. Sąjūdžio stebuklas baigėsi gana greit. Prasidėjo laisvės kasdienybė.

Jūsų – Jonas Ūbis