Plati lietuvių muzikos panorama

Helmut Loos D. Petrauskaitės nuotraukos

Gal pradėsiu nuo to, kad surengti už Lietuvos ribų konferenciją, skirtą lietuvių muzikinei kultūrai, toli gražu nėra paprasta. Tam reikia ne tik patiems savą kultūrą pažinti ir mylėti, bet kad ją pamiltų ar bent susidomėtų ir toji kita, už mūsų krašto ribų esanti pusė.

Šiuosyk gal lėmė anksčiau užmegzti kolegiški ryšiai, o gal dar kokios aplinkybės, tačiau būtent tokia, tik lietuvių muzikai skirta pirmoji tarptautinė konferencija buvo surengta Vokietijoje, Leipcige. Mieste, kuris XX a. pirmaisiais dešimtmečiais ne vienam įžymiam lietuvių kompozitoriui ir atlikėjui buvo tapęs rimtų studijų lopšiu.

Būtent dėl šios aplinkybės Leipcige prieš kurį laiką atsirado muzikologas, pradėjęs domėtis konkrečiais lietuvių muzikais, o paskui ir pačia muzika.

Kad konferencija Leipcige įvyko, šiam entuziastui pirmiausia ir reikia dėkoti. Tai Leipcigo universiteto muzikologijos instituto profesorius Helmutas Loosas. Iš lietuvių pusės šiam projektui vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė muzikologė Audronė Žiūraitytė, ne tik derinusi programą bei subūrusi pranešėjus, bet taip pat aktyviai ieškojusi finansinių pagalbininkų ir rėmėjų. Šios kolegės nuoširdžią globą ir rūpestį per visą renginį ir kelionę maloniai prisimins visi lietuvių delegacijos nariai.

Taigi įvyko iš tiesų pirmoji užsienyje surengta konferencija apie įvairius lietuvių muzikos istorijos tarpsnius, jų būdingus bruožus ir problemas.

Muzika nuo senovės iki XX amžiaus pabaigos

Pereikime prie konkretybių. Konferencija vyko gegužės 18–20 d. labai jaukioje aplinkoje: kompozitoriaus Felixo Mendelssohno namų kieme esančiame sodo namelyje, nedideliame vieno aukšto pastate, supamame sodriai žalios vejos, gėlynų ir šiuo metu žydinčių medžių bei krūmų. (Šiame sode prie paminklo Mendelssohnui, beje, ir nusifotografavo didžioji dalis konferencijos dalyvių.) Prie gatvės stovinčiuose dideliuose F. Mendelsssohno namuose įsikūręs Muzikologijos institutas, o antrame aukšte yra memorialinis kompozitoriaus butas-muziejus, kur jis praleido paskutiniuosius gyvenimo metus (1845–1847). Šio buto Muzikos salone kas savaitę rengiami koncertai, į kuriuos renkasi nuolatiniai klausytojai.

Konferencijos tema „Lietuvių muzika europiniame kontekste: muzikinio nacionalinio judėjimo idėja ir istorija“ suponavo tam tikrą lietuvių muzikos istorijos apžvalgą, tačiau kartu siūlė į lietuviškus, kartais gana specifinius reiškinius pažvelgti platesniame kontekste, ieškant sąryšių arba skirtumų su kitų Europos kraštų muzika.

Gal ne visi pranešėjai siekė tai būtinai išryškinti, tačiau pranešimuose pateikta medžiaga pati savaime bylojo apie mūsų nacionalinės muzikinės kultūros sąsajas arba skirtumus su kitomis šalimis. Kad ir palyginti „jauna“ mūsų kompozicijos mokykla, atsiradusi tarpukaryje Juozo Gruodžio, vieno iš Leipcigo konservatorijos auklėtinių, didžiausioms pastangoms. Kita vertus, argi „nacionalinės kompozicijos mokyklos“ nebaigęs, bet mokęsis pas tokias Europos garsenybes kaip G.B. Viotti, polonezų kūrėjas Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) negali būti laikomas mūsų kompozitoriumi?

Konferencijos programa buvo intensyvi. Pirmąją dieną vyko koncertai ir susitikimas su kompozitoriais, kitas dvi dienas nuo ankstaus ryto posėdžiavo muzikologai, o vakarai vėl buvo skirti koncertams.

Muzikologai perskaitė septyniolika pranešimų, kurie sudarė trumpą aforistišką lietuvių muzikos istorijos apybraižą iki pat XX a. pabaigos. Beje, pačios naujausios, XXI a. muzikos pavyzdžių pristatė kompozitoriai Vytautas Barkauskas ir Raminta Šerkšnytė per savo kūrybines dirbtuves.

Pranešimus parengė muzikologai iš Lietuvos, Latvijos, Vokietijos ir Švedijos. Didžiausią dalį sudarė lietuvių delegacija – Jūratė Trilupaitienė, Jūratė Burokaitė, Vytautė Markeliūnienė, Jūratė Vyliūtė, Jonas Bruveris, Audronė Žiūraitytė, Gražina Daunoravičienė, Danutė Petrauskaitė, Dana Palionytė, Živilė Ramoškaitė ir Rūta Gaidamavičiūtė (išvardijau pranešimų eilės tvarka). Iš Latvijos atvyko Valdis Muktupavelas, iš Švedijos – Folke Bohlinas, iš Vokietijos – Stefanas Keymas, Lucianas Schiwiecas ir Helmutas Loosas. Pranešimai daugiausia buvo skaitomi vokiečių kalba, keli angliškai.

Konferencijos dalyviai prie Mendelssohno paminklo

Žinoma senosios muzikos tyrėja J. Trilupaitienė kalbėjo apie Lietuvos muziką nuo seniausių laikų iki pat XIX amžiaus. Neįmanoma į trumpą pranešimą sudėti tokio milžiniško istorinio laikotarpio, tad pranešėja sumaniai sudėliojo pačius reikšmingiausius faktus, pateikdama įtikinamą jų interpretaciją.

V. Muktupavelas pranešimą pavadino „Tarp pasaulietiškumo ir šventumo“, jame remdamasis Joachimo Brauno veikalu apie Biblijos muzikinius instrumentus aptarė jų vertimus į lietuvių (Bretkūno) ir latvių (Glücko) kalbas, kur jie įvardijami kaip žinomi liaudies instrumentai. F. Bohlinas pateikė apmąstymų apie Baltijos šalių dainų šventes, pabrėždamas estų ir latvių dainų švenčių skirtingumą nuo lietuvių. Pranešėjas polemiškai klausė, kodėl pirmoji lietuvių dainų šventė įvyko tik 1924 metais.

Trys pranešimai buvo skirti muzikiniam gyvenimui apžvelgti. J. Burokaitė kalbėjo apie lietuvių kultūrinį gyvenimą Vilniuje 1920–1940, kai buvo likę tik du kultūros židiniai, Vytauto Didžiojo gimnazija ir Šv. Mikalojaus bažnyčia. V. Markeliūnienė aptarė karo metų (t.y. nacių okupacijos) muzikinį gyvenimą, kuris buvo gana intensyvus, ypač simfoninės muzikos koncertai ir operos spektakliai. J. Vyliūtės pranešime „Lietuvių muzikinis gyvenimas užsienyje po sovietų okupacijos“ buvo pateikta daug įdomių faktų apie pasitraukusių iš Lietuvos operos ir baleto artistų veiklą Vokietijos stovyklose, kompozitorių kūrybą, išspausdintas natas, vadovėlius, knygas, radijo laidas, firmos „Polydor“ plokštelę su M.K. Čiurlionio poema „Miške“.

J. Bruveris istoriniu ir žanriniu aspektu aptarė operos raidą Lietuvoje. Muzikologas akcentavo nacionalinių veikalų svarbą ir apgailestavo, kad dabar Nacionaliniame operos ir baleto teatre beveik nestatomos anksčiau ar naujai sukurtos lietuviškos operos. A. Žiūraitytės pranešimas buvo skirtas baletui, jis aptartas kaip muzikos žanras ir kaip vizualinis menas. Abu šiuos pranešimus puikiai papildė taikliai parinktos videoiliustracijos.

G. Daunoravičienė kalbėjo apie lietuvių kompozicijos mokyklą, pateikdama jos genealogiją. Vaizdumo dėlei muzikologė nupiešė genealoginį medį, į kurį sudėjo beveik visus kompozicijos profesorius ir jų studentus nuo Juozo Gruodžio iki šiuo metu dėstančiųjų šią discipliną. Klausimas, ar tai galima vadinti kompozicijos mokykla, kilo pačiai autorei ir ne vienam klausytojui.

Lietuvių delegaciją maloniai pradžiugino naujas M.K. Čiurlionio kūrybos tyrėjas iš Vokietijos. Tai leipcigietis S. Keymas, skaitęs pranešimą „M.K. Čiurlionio simfoniniai peizažai vokiečių ir lenkų simfoninės tradicijos kontekste“ apie specifinius kompozitoriaus poemų „Miške“ ir „Jūra“ bruožus.

Muzikologė D. Petrauskaitė aptarė lietuvių ir vokiečių muzikinius ryšius, bičiulystę ir nesantaiką, pasitelkusi Stasio Šimkaus įkurtos Klaipėdos konservatorijos gyvavimą 1923–1939 metais.

J. Landsbergytė ir D. Palionytė pasirinko tarpukario modernistų kūrybą. D. Palionytė nagrinėjo Jeronimo Kačinsko kūrybos principus, atkreipdama dėmesį į dvi iš A. Habos perimtas idėjas – mikrotoniką ir atematizmą. Ryškiausias, plačiai įvertintas J. Kačinsko šio kūrybos laikotarpio kūrinys – Nonetas, jame pranešėja suskaičiavo 64 įvairaus ilgio, skirtingos struktūros melodijas.

Ž. Ramoškaitei chronologiškai teko sovietinio pokario laikotarpis su ideologine diktatūra, kūrybos priežiūra ir stalinine estetika. Išskirtinę vietą, peržengiančią šios estetikos ribas, pranešėjos nuomone, užima Balio Dvariono smuiko pjesė „Prie ežerėlio“ ir – su tam tikromis išlygomis – Koncertas smuikui su orkestru.

Vytautas Landsbergis G. Daunoravičienės nuotr.

R. Gaidamavičiūtė kalbėjo apie nacionalinio judėjimo idėjos plėtotę Broniaus Kutavičiaus kūryboje. Buvo pateikta ryškiai temą iliustruojanti videomedžiaga. Fragmentai iš B. Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“, „Iš jotvingių akmens“ ir kitų naujesnių veikalų.

Pabaigoje du pranešimus skaitė konferencijos šeimininkai – L. Schiwietzas ir H. Loosas. Pirmasis pranešėjas svarstė problemas, susijusias su „Germanica“ lietuvių muzikos rinkiniuose, antrasis kalbėjo apie lietuvius, studijavusius po Pirmojo pasaulinio karo Leipcigo konservatorijoje. Apie šį Vokietijos laikotarpį, vyravusias idėjas ir filosofiją H. Loosas atsiliepė labai kritiškai ir tvirtino, kad būtent Leipcigas tuo metu buvo vokiečių nacionalizmo klestėjimo vieta. Pranešėjas teigė, jog šios idėjos, be abejo, paveikė ir tuo metu Leipcige gyvenusius lietuvių muzikus.

Visi aptarti pranešimai bus išspausdinti vokiečių kalba specialiame leidinyje.

Koncertai ir kitos konferencijos puošmenos

Pirmąją dieną Mendelssohno namų Muzikos salone įvyko rytinis Sonatos ir Roko Zubovų koncertas. Jis buvo teminis – Leipcigo konservatorija ir Čiurlionis, taigi sumaniai sudarytoje programoje skambėjo F. Mendelssohno-Bartholdy, M.K. Čiurlionio ir B. Franke’s kūriniai. Vakare dar vieną koncertą, pavadintą „Vokiečių ir lietuvių kompozitoriai Leipcigo konservatorijoje“, surengė vargonininkė Jūratė Landsbergytė ir fleitininkas Johannesas Hustedtas. Jis vyko buvusioje konservatorijoje (dabar Aukštoji muzikos ir teatro mokykla), kurios istorijos stende galima rasti ir čia studijavusio M.K. Čiurlionio atvaizdą. Šio koncerto programa intrigavo kitu aspektu – greta pažįstamų lietuviškų opusų buvo atlikti mums visai nežinomi C. Reinecke’s, S. Jadassohno, S. Karg-Ellerto kūriniai.

Gegužės 19 d. vakare Mendelssohno namų Muzikos svetainėje M.K. Čiurlionio kūrinių koncertą su įžanginiu žodžiu surengė ypatingas konferencijos svečias, profesorius Vytautas Landsbergis.

Gegužės 20 d. Vidurio Vokietijos radijo (MDR) orkestras atliko specialią lietuvių autorių programą. Koncertas vyko radijo studijoje, buvo įrašytas ir bus transliuojamas. Programą kiek sumažintai kamerinei orkestro sudėčiai sudarė pats orkestras ir jo vadovai, dirigavo jaunas estų dirigentas Hendrikas Vestmannas.

Puikiai parengtą programą sudarė šie kūriniai: Arvydo Malcio „Cleaved Silence“, Osvaldo Balakausko koncertas violončelei ir kameriniam orkestrui „Ludus modorum“, kur solo partiją virtuoziškai atliko Mischa Meyeris, Vidmanto Bartulio „I like Schubert“ ir Ramintos Šerkšnytės „De profundis“.

Šiame koncerte jo vedėja apie lietuvių muziką kalbėjosi su muzikologe J. Landsbergyte bei kompozitore R. Šerkšnyte.

Dar vienas nepamirštamas renginys – lietuvių delegacijos vizitas į Muzikos instrumentų muziejų, kurio turtinga europietiškų instrumentų kolekcija yra viena iš svarbiausių Europoje.

Prisiminus Leipcigą, matytą prieš daugiau kaip du dešimtmečius, akį džiugino skoningai restauruojamas senamiestis, atnaujinti XIX–XX amžių sandūros kvartalai su solidžiais namais, kurių naujai sudėti langai spindi švara. Laiko nuodugniau apžiūrėti miestą nebuvo, tad teko džiaugtis spėjus nubėgti į Šv. Tomo bažnyčią ir pastovėti prie J.S. Bacho kapo, apžiūrėti F. Mendelssohno-Bartholdy memorialinį butą, pavaikščioti po Rotušės aikštę ir greta esančias gatveles...

Mintys sukosi apie Jadvygą Čiurlionytę, Balį Dvarioną, Juozą Gruodį, vaikščiojusius šio miesto gatvėmis... Tačiau ano, jų jaunystės miesto seniai nebėra, kaip nebėra ir senojo jų dievinto Gewandhauso.