„Dekalogas“: teatro ir gyvenimo šaltiniai

„Dešimt Dievo įsakymų“ D. Matvejevo nuotr.

Šiųmetės „Naujosios dramos akcijos“ pirmojo etapo atradimas – susitikimas su režisieriumi Johanu Simonsu: ir kaip teatro kūrėju statytoju, ir mąstytoju, su kurio mintimis buvo galima susipažinti savaitgalį „Menų spaustuvėje“ vykusiuose seminaruose.

Savo spektaklius Johanas Simonsas kuria apie septynias savaites, iš kurių dvi tris savaites repetuoja „už stalo“. Tai neįtikėtina, regint jo režisuotą spektaklį „Dešimt Dievo įsakymų“, kurį pagal Krzysztofo Kieśliowskio ir Krzysztofo Piesiewicziaus „Dekalogą“ adaptavo Koenas Tacheletas. Jis pastatytas kartu su seniausiu belgų teatru „NTGent“ ir jauna olandų teatro grupe „Wunderbaum“, kurios mokytoju buvo Simonsas. Spektaklis sukurtas sezono pradžioje, o prieš trejus metus šį kūrinį Simonsas yra pastatęs „Münchner Kammerspiele“ teatre Vokietijoje. Nuo 2008 m. rudens Simonsas pakviestas vadovauti šiam teatrui. Pasak režisieriaus, jis sutiko su šiuo pasiūlymu dėl to, kad Vokietijoje egzistuoja daug didesnė auditorija ir šioje šalyje teatras yra dėmesio centre, jam valstybė skiria daug pinigų. Tuo tarpu Olandijoje teatras yra periferinis dalykas. Simonsas pabrėžė, kad svarbu savo vadovaujamame teatre turėti savo lygio režisierius, antraip pavydas tampa gyvenimo dalimi. Ar ne panaši padėtis klostosi Lietuvoje?

Norėtųsi trumpai stabtelti prie dramaturgo. Lyg ir ne naujiena, kad juo gali tapti įvairių specialybių teatro mokslus išėję žmonės. Tačiau Simonsas ir Tacheletas yra tarytum broliai dvyniai, vienas be kito sunkiai įsivaizduojami. Jų bendrą darbą sudaro keli etapai. Dramaturgas pirmiausia parašo „griaučius“, juos Simonsas derina su aktorių sugalvotais etiudais, po to dramaturgas dar kartą permąsto tekstą. O repeticijų metu jis privalo „pagauti“ tai, ką jaučia aktoriai, suvokti, kas kinta, iškristalizuoti tai, kas mezgasi tarp aktorių ir režisieriaus. Lietuvoje to kol kas nereikia nei režisieriams, nei teatrams. Rašantys žmonės lietuvių teatre sėdi toli nuo scenos.

„Dešimt Dievo įsakymų“ – iš pažiūros literatūrinio teatro pavyzdys. Čia viskas lengva ir paprasta, jautru ir išbaigta. Čia – unikalūs aktoriai, beveik nematomas režisierius... Visų kuriančiųjų bendras darbas, kur apgalvotas kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys, o scenoje vienodai svarbūs visi, net tie, kurie sėdi prikaustyti prie kėdžių. Jie tiesiog moka reaguoti į aplinką. Jų mimika, judesiai tokie išraiškingi, kad nelieka „pagrindinių“ ar „šalutinių“. Ne veltui režisieriui didžiausias pagyrimas yra tuomet, kai giriamas ne jis, o aktorius. O kad šiame spektaklyje aktoriai unikalūs – tai ir režisieriaus nuopelnas.

Į Vilnių buvo atvežta pirmoji šio spektaklio dalis – penkių Dievo įsakymų interpretacijos pagal kino scenarijus. Statant spektaklį, scenarijai buvo sutrumpinti – to reikalavo scenos laikas. Kodėl 1988 m. K. Kieślowsko ir K. Piesiewicziaus ankštoje Varšuvos virtuvėlėje rašytas scenarijus šiandien aktualus teatro režisieriui Simonsui? Svarbiausia: teatre aktoriaus emocinė iškrova visada yra organiškesnė nei kine. Anot Simonso, „spektaklį žiūrovas turi žiūrėti keliais sluoksniais: muzikiniu, garsiniu, minčių. Kai ateina tam tikra akimirka, emocija turi būti paruošta. Čia, aišku, kalbama apie labai gerus aktorius.“ Kinas niekada neparodys dviejų aktorių žvilgsnio taip, kaip įmanoma pamatyti tik teatre. Vienas į kitą žiūri, o trečias juos stebi – teatro stebuklas. Antra vertus, teatras yra žiaurus, čia visada bus mažiau paslapties, nei kine. Todėl reikalinga labai griežta režisieriaus ranka, kad charakteriai būtų ryškūs, ypač tuomet, kai režisierius nesiruošia nieko teisti ar naudoti ciniškų sceninių priemonių. Simonsas griežtas, bet atidus. Visi jo žmonės virpa lyg mažos bangelės. Jie tiki ne tiek vaidinamomis situacijomis, kiek savo gyvenimu teatre. Tokiame spektaklyje per mintį ir kūną išreiškiamas tobulumas. Minimaliai naudojama įvairių kompozitorių muzika yra tiksli ir prasminga, kaip ir šviesa. Tai nėra apšvietimas – šviesa yra scenovaizdžio dalis. Ji tokia svarbi atmosferai, kad specialiai spektakliui gaminami apšvietimo įrenginiai.

Dievo įsakymai aktoriams yra ne vien tema. Jie stengiasi intuityviai išgyventi tekstą. Organiškos reakcijos į viską, kas tuo metu vyksta scenoje, sudaro galimybę pakeisti savo likimą. Čia ir dabar išgyvenami prisiminimai, moralinės dilemos sprendžiami neoninės šviesos nutviekstoje erdvėje. Režisieriui svarbu, kad tekstas teatre turėtų ir metaforos krūvį, nebūtų vien literatūrinio teatro pagrindas.

„Dešimt Dievo įsakymų“ D. Matvejevo nuotr.

***

Johanas Simonsas: Man 66-eri. Gimiau mažame Olandijos kaime. Pirmą kartą spektaklį – „Piterį Peną“ – pamačiau per TV, kai buvau keturiolikos. Tai buvo šokio spektaklis. Baigęs mokyklą, nusprendžiau studijuoti šokį. Tėvas nepritarė, bet mama palaikė. Studijavau dvejus metus. Tuo metu olandų šokis nebuvo aukšto lygio. Dar besimokydamas mokykloje žinojau, kas yra „geras teatras“.

Šeimos aplinka žmogui suteikia moralės pradmenis ir tam tikrą skonį. Svarbu suvokti, kas yra teisinga, kas – ne. Vaikystės ir jaunystės vaizdai padeda kurti teatrą. Užaugau krikščioniškai auklėjamas. Kai man buvo septyneri, mačiau labai didelį Olandijos potvynį. Vanduo man buvo Dievo įrodymas. Tai yra didžiausias gyvenimo potyris. Tuomet pajutau savo menkumą.

Nesu tas, kuris daug studijavo. Daug dalykų išmokau iš gyvenimo. Tai, kad gyvenu ne pirmą kartą, jaučiau dar būdamas mažas.

Vaikai iš mano kaimo mane užgauliodavo. Tėvas buvo linksmo būdo, nors tingus, lošdavo arklių lenktynėse. Jis iššvaistė visą mamos kraitį. Mama buvo stipri, kartais net per stipri. Sekmadieniais net neleisdavo važinėtis dviračiu, reikdavo keturis kartus melstis. Gyvenom prie labai gražios upės. Vanduo slūgdavo ir kildavo. Taip stebėdavome metų laikus. Pagal slenkantį smėlį žinojome, iki kur galima bristi, kad upė neįtrauktų.

Kates ir šunis skandindavo upėje užrištuose maišuose. Mirtis būdavo greita. Kartą mama liepė man nuskandinti šešis šuniukus… Prieš kelerius metus mačiau nuskendusį vaiką. Svarbu gyvenime turėti savo patirtį. Teatras – tai santykiai su gyvenimu. Tas pats, kai sekmadieniais girdžiu varpų skambesį. Intuicija ir patirtis yra susiję su mano praeitimi.

Pirmieji vaidinimai buvo sukurti Olandijos kaimuose, daugiausia pagal vokiečių rašytojų kūrinius kaimo tematika. „Valstiečių vaidinimai“ vykdavo pačiose netikėčiausiose vietose: paprastuose namuose dienos metu, net neužtraukiant užuolaidų, šiltnamyje...

Pratybos su aktoriais būdavo tokios: valanda šokio, vėliau bėgimas, tinklinio žaidimas. Pratybos buvo nukreiptos į vaidybą. Tokie užsiėmimai aktorius gerai išmoko jausti erdvę, jie žino, kur jiems reikia atsistoti reikiamu metu, kaip jausti vienas kitą. Netradicinę erdvę daug sunkiau apgyvendinti nei tradicinę.

Ir dabar repetuojame taip: po kelių savaičių teksto analizės stengiuosi, kad žingsnis nuo stalo iki aikštelės būtų kuo mažesnis, nes jis yra labai svarbus. Stengiuosi, kad jis būtų labai tikslus. Aktoriui ši pradžia itin sunki. Aktorius visą laiką turi galvoti. Tam tikroje vietoje turi būti emocinė iškrova.

Kodėl aktorius negali įvertinti savo darbo, o, pavyzdžiui, muzikantas gali? Intuityviai gali, o racionaliai – tikrai ne. Todėl labai svarbu su aktoriais aptarti spektaklį. Skirtingų asmenų intuicija skirtinga, ir ją reikia aptarti.

Intuicija – tai pirmiausia skonio reikalas. Tai susiję su patirtimi – ir mano, ir aktorių. Skonis – spektaklyje labai svarbus dalykas. Aktoriai pasitiki manimi. Skonis ir pasitikėjimas yra susiję.

Labai svarbu aktorių bendruomenė. Lėtai dirbant atsiranda apmąstymo momentas. Aš stipriai jaučiu mizanscenas, nes buvau šokėjas. Prieš pradėdamas daug ką nusprendžiu. Prie stalo labai daug kalbame: kokia kūno kalba, kokiomis intonacijomis išreikšti viena ar kita. Dirbu su tais pačiais žmonėmis. Aš per senas, kad spektaklį galėčiau statyti dvejus metus.

Aktoriai man labai atsidavę, aš jiems irgi. Tačiau kaip menininkas turiu pasitraukti. Pavydas man buvo gyvenimo dalis, bet perkopęs per šešiasdešimt metų privalai pakeisti savo mąstymą. Geriau pasitraukti.

Mama sakydavo: „Stenkis būti nuoširdus“, „stenkis pavalgyti“. Man tai svarbu, kad ateini iš taip toli. Nesu ciniškas ir nemanau, kad galiu ką nors prarasti.

Mano teatre nėra paslapčių. Teatras yra gyvenimas, kuriame niekas nieko neslepia. Visi turi būti atviri.

Sulaukęs keturiasdešimties, pagalvojau, kad galiu būti geras režisierius, o keturiasdešimt aštuonerių pagalvojau, kad esu geras režisierius.

Įvairiais periodais išbandžiau daug įvairių dalykų. Sėkmė atėjo vėlai.

Parengė Daiva Šabasevičienė