Ir liko jai tik aguonėlė

Raminta Šumskytė. Iš ciklo „Kiekvieną vakarą vis tas pats“. 2007 m.

„Nenauja“ – taip parodą galerijoje „Akademija“ pavadino grafikė Raminta Šumskytė, studijuojanti Vilniaus dailės akademijos magistratūroje. Ji pristatė du ciklus: „Kiekvieną vakarą vis tas pats“, matytą ketvirtojoje tarptautinėje koliažo parodoje „Vilnius 2008“, ir baigiamąjį bakalauro darbą, iliustracijas lietuviškai pasakai „Aguonėlė“. Darbai panašūs ne tik naudojama koliažo technika, bet ir idėjiškai. Tai dvi istorijos su aiškiu naratyvu, bet tik vieną autorė vadina pasaka. Bet argi pasakojimas apie žmones, jų santykius, kuris baigiasi moralu, arba, kitaip tariant, parodymu, kaip yra iš tikrųjų, – ne pasaka?

Tai ne šiaip pasakos, jos nėra skirtos tik vaikams, jos yra mums ir apie mus. Jei kas nors nebeskaito pasakų ir yra atitolęs nuo šios stebuklingos realybės, menininkė padeda priartėti prie užmiršto stebuklingo pasaulio, perteikia jį suaugusiam žmogui aiškesne kalba. Aktualizuoja, iškelia problemas, gvildenamas per amžių amžius, ir orientuoja jas į šiuolaikinį žmogų.

Pirmojoje istorijoje „Kiekvieną vakarą vis tas pats“ ironija akivaizdi. Septyniuose darbuose, atliktuose koliažo technika, panaudojant fotografijų iškarpas, medžiagas, metalinius smeigtukus ir t.t., pavaizduoti kiekvieną savaitės dieną vis kita poza besimylintys vyras ir moteris. Sekmadienio koliaže – išvarymas iš rojaus, kur personažai tampa Ieva ir Adomu. Atmintyje iškyla prigimtinė nuodėmė, kuria vis dar mėgaujamasi nepaisant padarinių. Pati autorė parodos anotacijoje teigia: „Pirmosios žmonių poros nuodėmė amžiams pasėjo mums kaltės ir baimės būti išvarytiems iš rojaus jausmą. Tačiau troškimas dar kartą paragauti uždrausto vaisiaus stipresnis už tas baimes. Žmogus atgailauja, bet po to ir vėl grįžta prie Pažinimo medžio ir vėl skina saldžius jo obuolius...“ Tarsi uždaras ratas. Galbūt todėl simboliška ir koliažų forma – nuotraukų iškarpos įkomponuotos į raudonos spalvos medžiagos apskritimą, tarsi norint pabrėžti rutiną ir amžiną judėjimą be pabaigos, vėl sugrįžtant prie pradžių pradžios.

Kūriniuose labai svarbus judesys, judėjimo motyvas. Iš nuotraukų iškirptos figūrėlės juda nuo vieno darbo į kitą animacijos principu – vis keičiasi poza, darbai tarsi kadruojami. Tačiau šis pastebėjimas nebeatrodo toks netikėtas, kai sužinai, kad Raminta atėjusi iš animacijos pasaulio. Ji yra baigusi animatorių kursus, dirbusi dailininke animatore Lietuvoje ir Norvegijoje, yra kinematografininkų sąjungos narė.

Menininkė yra ne tik piešusi personažus filmukams, bet ir iliustravusi pasakų knygelę. Viskas tampa lyg ir aišku: kodėl pasakos, kodėl judesys, kodėl pasakojimas, o ne paskiri darbai.

Raminta Šumskytė. Iš ciklo „Aguonėlė“. 2007 m.

Pažvelgęs į „Aguonėlę“ supranti, kad tai dar kitoks pasaulis nei animacija ir pasaka. Raminta Šumskytė neiliustruoja pažodžiui jau parašytos istorijos, o kuria savo. Nuo pirmojo paveikslo vėl matome amžinąjį ratą, pirmąją nuodėmę ir užgimimą, žmogų, gimusį kentėti šiame neteisybės, būtinybės pasaulyje. Čia kadrai po kelis iš karto įkomponuoti labai dinamiškoje ir kintančioje kompozicijoje. Įprasti personažai įgauna kitus pavidalus, sukuriami nauji veikėjai. Vilkas tampa vyru, aguonėlė – moterimi, o tėvas tik įrankiu. Pati autorė svarbiausiu personažu šioje istorijoje laiko motiną, kuri yra visa ko priežastis ir rezultatas. Septyni darbai atlikti mišria technika, ne tradicine grafika. Autorė linkusi eksperimentuoti, naudoja piešimą, tapybą, koliažą.

Skirtingose iliustracijose tie patys personažai keičiasi ir mainosi, įgauna kitus pavidalus. Sekdami raudonos spalvos vaidmenis galime stebėti, kad vienur ji tampa aistros, kitur nuodėmės, meilės ar net mirties simboliu. Kiekvienas darbas yra vis kitokios kompozicijos. Šios nuolat kinta naudojant citatas iš dabarties, įterpiant fotografijas, kino kadrą, įvairių žinomų menininkų darbų ištraukas. Pamatome Egono Shiele’s moterį aguonėlės pavidalu, besimylinčius senelį ir senelę tarsi iš Gustavo Klimto paveikslų. Siekiant priartėti prie šiuolaikinio žmogaus, paliečiama visų laikų istorija, pradedant nuo anksčiau ir nuo giliau. Pavyzdžiui, šeštame paveiksle vilko-vyro nužudymo scena sutapatinama su Juditos ir Holoferno istorija, o draperijų pobūdis iškart sugrąžina į Renesansą. Ir taip kiekviename darbe – visko daug, ne tik kalbant apie atlikimą, bet ir apie siužeto komplikuotumą. Visi personažai labai dramatiški, be to, pagrindinių herojų niekada nepalieka įsiaudrinusi minia, kuri atlieka svarbų teisiamųjų vaidmenį ir tampa atskiru veikėju, labai svarbiu Ramintos Šumskytės pasakoje.

Pasakojimas apie Aguonėlę, palyginti su kita parodoje pristatyta istorija, yra vis dėlto tragiškesnis. Visi „Aguonėlės“ herojai lieka nelaimingi arba užstrigę tame pačiame užburtame rate be pradžios ir pabaigos. Triumfuojanti motina, kuriai liko Aguonėlė, toli gražu nėra nugalėtoja, veikiau krauju apsitaškiusi kaltininkė.

Menininkė teigia ieškanti savo stiliaus, savo tikrojo „aš“, bet iš šios parodos darbų akivaizdu, kad ieškojimai vyksta labiau technikos, atlikimo srityje. Nors tai tik pirmieji jaunos grafikės pasirodymai, pamatėme susiformavusios, įdomios, turinčios savo pasaulėjautą asmenybės, žvelgiančios į esmę, o ne plaukiančios paviršiumi darbus.