Būti Marianne Faithfull

Marianne Faithfull

Šiandien pradedamas rodyti Samo Garbarskio filmas „Irina Palm“. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė britų aktorė ir dainininkė Marianne Faithfull. Ji yra rašytojo skandalisto Leopoldo von Sacher-Masocho anūkė ir dviejų ekscentrikų – Vienos šokėjos Evy Erisso ir britų šnipo Glynno Faithfullo duktė. Faithfull vaidino įvairių kūrėjų – Tony Richardsono, Guso Van Santo, Patrice’o Chereau, C.S. Leigh, Sofios Coppolos – filmuose, bendradarbiavo su Davidu Bowie, Angelo Badalamenti, Jeffu Becku, Tomu Waitsu, Nicku Cave’u. Kadaise šlovę atnešė Keitho Richardso ir Micko Jaggerio specialiai jai sukurta daina „As Tears Go By“ ir skandalingas ryšys su „Rolling Stones“ lyderiu. Pastarasis ją supažindino su „The Beatles“ nariais, Bobu Dylanu, Jimmy Hendriksu. Sėkmė ir populiarumas turėjo ir tamsiąją pusę: Marianne tapo priklausoma nuo narkotikų, keliskart bandė nusižudyti, gyveno gatvėje. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Faithfull grįžo į sceną ir jos jau nebepalieka. Sulaukusi 61 metų, ji dar nesirengia pensijon. Faithfull leidžia naujas plokšteles, koncertuoja, filmuojasi. Pernai Berlyno kino festivalyje parodytą „Iriną Palm“ žiūrovai sutiko ovacijomis. Gal šis paprastos našlės vaidmuo padės aktorei atsikratyti sinefilų pamėgto seksualiausios kino istorijoje Ofelijos įvaizdžio. Pateikiame pernykščio aktorės interviu žurnalui „Film“ fragmentus.

Jūsų sukurtas Irinos Palm vaidmuo sužavėjo Berlyno kino festivalyje akredituotus kritikus ir žiūrovus. Spaudos konferencijoje buvote sutikta ovacijomis. Ar laukėte tokios reakcijos?

Visai nesitikėjau! Net apie tai negalvojau. Pernai išgyvenau labai sunkų savo gyvenimo tarpsnį. Patyriau netikėtą smūgį. Man buvo diagnozuotas krūties vėžys. Laimei, ankstyvos stadijos. Buvau išoperuota ir išgydyta, bet būtent tada ir supratau, koks vertingas yra gyvenimas. Čia ir dabar. Visąlaik reikia tai sau kartoti. Jei kas nors man dar praėjusių metų spalį būtų pasakęs, kad po chemoterapijos pagysiu ir vasarį Berlyne kartu su žiūrovais žiūrėsiu „Iriną Palm“, ir tas filmas sulauks tokios didelės žiūrovų simpatijos, paprasčiausiai būčiau nepatikėjusi. Esu laiminga todėl, kad esu sveika, galiu dirbti, žiūrėti, kaip auga mano anūkai, susitikinėti su draugais.

Ne viename ankstesniame filme vaidinote save. Ar kas nors sieja roko dainininkę Marianne Faithfull ir pagrindinę Samo Garbarskio filmo heroję Megę, kuri norėdama uždirbti pinigų anūko operacijai įsidarbina „Sexy World“ vyrų masturbuotoja?

Tik tai, kad esame motinos ir turime anūkų. Megė visai kitokia moteris nei aš. Nieko panašaus savo gyvenime net nebuvau sutikusi. Bet man nėra svetimos siaubingai miesčioniškos apsimetėlės Irinos draugės, nuo tokių žmonių visada stengiuosi laikytis kuo toliau. Patinka vaidinti personažus, kurie į mane nepanašūs. Mane suintrigavo ta moteris, kuriai gyvenimas nenusisekė, bet kuri atrado save tik tada, kai ėmė teikti seksualines paslaugas savo ypatingais delnais. Megė yra neįtikėtinai rami ir subtili. Man tai patiko, nes aš nebūčiau tokia maloni klientams. Neabejoju, kad iškrėsčiau jiems daug šunybių.

Marianne Faithfull ir Mickas Jaggeris 1969-ųjų gegužę

Tačiau Jūs suprantate Irinos veiksmų motyvus?

Žinoma! Juk esu žmogus. Ir aktorė. Tačiau manau, kad asmeniškai negalėčiau taip pasiaukoti. Laimei, niekad nebuvau atsidūrusi tokioje padėtyje kaip ji. Niekad nekildavo tokių dilemų. Tačiau suprantu Iriną: dėl savo vaiko ar anūko padarytume viską. Stengiamės, bet tai ne visada pavyksta.

Ar perskaičiusi scenarijų neturėjote skrupulų priimti tokį kontroversišką vaidmenį?

Kai renkuosi vaidmenį, svarbiausias man yra scenarijus. „Irinoje...“ radau tai, ką mėgstu, t.y. įdomius personažus ir nebanalią mintį. Nors veiksmas vyksta erotinio masažo salone, Samas Garbarskis mane užtikrino, kad žiūrovai nepamatys nė gabalėlio... penio (juokiasi). Iškart perspėjau, kad nenoriu vaidinti „nešvariuose“ filmuose. Pornografija – tai blogas skonis. Manęs tai visai nedomina. Nejaudina. Žinoma, labai mėgstu seksą, bet ne tokio pobūdžio. Seksas be meilės ir jausmų yra nešvarus, iškrypęs ir amoralus.

Paradoksas, bet juk būtent tokiame pasaulyje Jūsų herojė suranda savo gyvenimo meilę. Jūs niekada neslėpėte savo pažinčių ir draugystės su erotikos verslo žmonėmis.

Taip, nes aš atskiriu darbą ir konkretų žmogų. Neturiu teisės teisti kitų. Užtat stengiuosi juos kuo geriau suprasti. Turėjau iš tikrųjų gerų draugų, kurie visą gyvenimą praleido sekso versle. Kalbu būtuoju laiku, nes daugumos iš jų, deja, jau nebėra. Nepamenu, kad kada nors kas nors iš jų būtų sakęs, kad tas darbas suteikia malonumo. Tai sunkiai uždirbamas duonos kąsnis. Ypač moterims. Reikia būti tvirtam ir gerai įvaldyti „amatą“. Filme stengėmės kuo tiksliau perteikti „Sexy World“ realijas. Nepagražinome tikrovės.

Juk Londono Soho ir raudonųjų žibintų kvartalas, kur buvo filmuojama „Irina Palm“, greičiausiai nesukelia Jums geriausių prisiminimų?

Hmm... Tai gali nuskambėti neįtikinamai, tačiau kai gyvenau gatvėje, pažinau daug nuostabių, gerų žmonių. Niekas niekad manęs nenuskriaudė, nesumušė ir neišprievartavo. Galėjau išsaugoti anonimiškumą. Nieko nedomino mano praeitis. Kam nors iš šalies to laikotarpio mano gyvenimas gali pasirodyti kaip nuopuolis, bet tai visai nebuvo taip baisu, kaip atrodytų. Ten aš patikėjau žmonėmis. Antrą kartą – kai susirgau vėžiu. Ši patirtis man leido suprasti, kiek daug turiu tikrų draugų. Esu dėkinga kiekvienam, kuris tada man suteikė paguodos.

Iš kur atsiranda jėgų nugalėti visus išbandymus, kurių Jums negaili likimas?

Buvimas žmogumi išlaisvina neįtikėtiną energiją. Visi jos turime. Ne tik aš. Nežinau, iš kur žmogus turi tos vidinės jėgos. Nesu religinga, bet tikiu, kad kiekvienas savyje nešiojasi kažkokią dievišką kibirkštį.

Jūsų aktorinė karjera prasidėjo beveik prieš keturiasdešimt metų ir tęsėsi paraleliai su muzikine. 1964 m. Mickas Jaggeris ir Keithas Richardsas jums parašė „As Tears Go By“. 1965 m. debiutavote britų seriale „Hullabaloo“. Regis, aktorystė Jums yra būdas pabėgti nuo savęs?

„Irina Palm“

Na... taip. Vaidyba filmuose man atneša tam tikrą psichologinį palengvėjimą, bet, patikėkite, tai nėra taisyklė, kuri pasitvirtina visada, kiekvieną dieną – filmavimo aikštelėje ar teatre. Keturiasdešimt metų būti Marianne Faithfull – tai labai varginantis užsiėmimas. Laimei, esu gera aktorė. Visada tai žinojau. Net tada, kai būdama devyniolikos teatre suvaidinau Antono Čechovo „Trijų seserų“ Iriną. Tada susipažinau su nuostabiu žmogumi – aktore Glenda Jackson. 1968 m. buvau Ofelija Tony Richardsono režisuotame „Hamlete“. Tada suvokiau, kad mano kūnas yra sukurtas būti filmuojamas, kad iš tikrųjų sugebu vaidinti. Taip pat labai didžiuojuosi velnio vaidmeniu Roberto Wilsono režisuotame miuzikle „Juodasis raitelis“ („Black Rider“) ir Dublino teatre suvaidinta Dženi Brechto „Operoje už tris skatikus“. Vaidinau Patrice’o Chereau „Intymume“, Sofios Coppolos „Marijoje Antuanetėje“ buvau Marija Tereza. Kai vaidinu, visai nesvarbu, ar tai velnias, Ofelija, ar Irina Palm. Tampu velniu, Ofelija, Irina Palm. Ta prasme iš tikrųjų pabėgu nuo Marianne Faithfull – roko dainininkės „su praeitimi“. Gyvenu supama savo vaidmenų. Tačiau Irinos Palm personažas yra visiškai naujas ir išskirtinis patyrimas. Tai mano pirmas toks didelis vaidmuo.

Ar Marianne Faithfull – „Rolling Stones“ mūza – dabar jaučiasi roko ikona, gyva anų laikų muzikos legenda?

Nesu jokia legenda! Nedarau nieko ypatinga. Džiaugiuosi kiekviena diena, nes nežinau, ką darysiu rytoj. Išmokau gyventi taip, tarsi rytojaus neturėtų būti. Po tokio patyrimo kaip liga, žmogus kitaip žiūri į savo ankstesnį gyvenimą. Be to, tiems jauniems žmonėms, kurie dabar ateina į mano koncertus, nerūpi mano praeitis. Gal jie net nieko apie mane nežino. Norėdama užmegzti su jais ryšį, neprivalau stovėti vietoje ir naudotis praeitimi.

Ar nenorėtumėt estradoje vėl susitikti su „Rolling Stones“?

O kam? Tai buvo nuostabūs ir beprotiški laikai. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad buvau Micko Jaggerio ir grupės mūza, nors tai manęs vos nesunaikino. Tačiau buvo verta visa tai patirti. Iki šiol esame geri draugai, bet tai jau praeitis.

Ar yra kas nors gyvenime, ko Jūs ypač gailitės?

Taip. Neturėjau leisti, kad iš manęs atimtų sūnų Nicholasą. Tai buvo didelė mano klaida. Taip pat gailiuosi, kad prireikė pernelyg daug laiko priimti save tokią, kokia esu. Kaip žmogų ir kaip menininkę. Gaila, kad nepavyko suvaidinti daugiau filmų, bet nebegali pakeisti istorijos tėkmės. Manau, kad jei, būdama septyniolikos, nebūčiau sutikusi „Rolling Stones“ vadybininko ir nebūčiau debiutavusi kaip dainininkė, tai greičiausiai būčiau pasirinkusi teatro mokyklą. Na, ir dar dabar jau žinau, kad turėjau būti geresnė savo tėvams.

Už ką jiems labiausiai esate dėkinga?

Už tai, kad išmokė nesijaudinti dėl to, ką apie mane kalba kiti žmonės. Neimti to širdin. Kad svarbiausia yra tai, ką pati jaučiu ir manau, kaip save suvokiu, kaip matau pasaulį ir kitus. Reikia gyventi sutariant su savimi.

Parengė Kora Ročkienė