Kultūros olimpiada

Mes ne vieni. Ne tik mus užgriuvo kultūros sostinės popsas. Analogiški kultūriniai nesusipratimai kyla ir kitose šalyse, kituose miestuose. Apie juos kalba ir Claire Fox, Idėjų instituto Londone direktorė („Time Out“ nr. 1925, 2007 07 11–17, Londonas), taip komentuodama kultūrinę programą, lydėsiančią 2012 metų olimpines žaidynes Londone – sunku patikėti, kad ji kalba ne apie mūsų VEKS 2009:

„Kodėl pagrindinė kultūrinės olimpiados mantra yra „įtraukti į kultūros kūrimą kuo daugiau žmonių“? Šis madingas teiginys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekenksmingas, tačiau būkime atsargūs: jei nebus jokių dalyvavimo barjerų – kaip antai, dalyvaus ir neturintys visiškai jokio talento, – tuomet nebegalės dalyvauti visi kiti. Visuomenė varu varoma įsijungti į karštligiškas akcijas, reikalaujama, kad ji įrodytų savo susidomėjimą menais dainuodama ir šokdama. Mums aiškina, kad „būti vien žiūrovu neužtenka“. Ramiai kontempliuoti muzikos kūrinį ar tyliai stebėti spektaklį laikoma pasyvumu. Dalyvavimas pats savaime tampa svarbesnis už galimybę tiesiog mėgautis menu.

Pasiūlymas: meskite lauk „gatvės muzikavimo“ ir visuomenės įtraukimo į muzikos kūrimą projektus ir leiskite visiems tapti publika. Verčiau už tokiems projektams skirtus pinigus vieną mėnesį per metus įėjimas į Operos teatrą, Nacionalinį dramos teatrą ir kitus geriausius šalies teatrus būtų nemokamas.

Kodėl kiekviena kultūrinė olimpiada būtinai turi įtraukti jaunimą? Jaunystė nėra novatoriškumo ar meninės meistrystės garantas, tačiau kyla pavojus, kad paaugliai nustums į šalį tikruosius talentus. […] Dėl Dievo meilės, jaunimo kultūrai nereikalingas finansavimas – ji yra spontaniška, efemeriška ir dažniausiai lėkšta. Užuot kabinęsi į jaunimo skvernus, mūsų kultūros lyderiai turėtų užsakyti menininkams puikius meno kūrinius, kurie įkvėptų jaunimą mesti savo vaikiškus užsiėmimus.

Pasiūlymas: velniop „vaikų ir jaunimo filmukų konkursą“. Vietoje jo užsakykite geriausiems mūsų laikų kino režisieriams, nesvarbu, kokio jie amžiaus, sukurti šedevrus, kurie galbūt atskleis mūsų jaunimui tokius stulbinančius pasaulius, apie kokius jie nė svajot nesvajojo, daug geresnius, nei galima rasti MySpace.“

Mums vertinga galėtų būti ir Britų muziejaus direktoriaus Neilo MacGregoro mintis (ten pat), kad kultūrinė olimpiada neturi vien tik stengtis pritraukti kuo daugiau turistų, kad tai ir puiki proga pasiekti kuo platesnę auditoriją – fiziškai bei virtualiai – ir parodyti jai tai, ką turime geriausio savo šalyje.

Tačiau Vilniaus kultūrinė olimpiada turi ir turbūt grynai specifinių bruožų. Vienas iš jų – utopiškumas arba naujavasiukizmas. Imkime, pavyzdžiui, kad ir projektą „Tarptautinė galerijų mugė“. Kuo remiantis jame teigiama, kad „mugė pritrauktų iš užsienio garsius kuratorius, kolekcionierius, muziejininkus, menininkus, meno vadybininkus“? Kodėl stumiant šį projektą neatsižvelgiama į meno kritikų, meno vadybos specialistų, užsienyje dirbančių galerininkų nuomonę, kad toks renginys jau iš anksto akivaizdžiai pasmerktas visiškai nesėkmei, kad jokie garsūs kolekcionieriai ir kuratoriai, jokios save gerbiančios ir pelnu besirūpinančios užsienio galerijos nevažiuoja į nežinomus renginius mažai žinomose vietose, kur nebus galimybės nieko parduoti? Ar Lietuvoje yra meno kolekcionierių, įgalinčių pirkti meną pasaulinėmis kainomis? Ar Lietuvoje atsiras tiek meno mėgėjų, kad užpildytų net „Litexpo“ rūmus, kuriuose žadama rengti šią mugę?

Pasiūlymas (kartu su žinoma galerininke Vita Zaman): ar ne naudingiau ir taupiau būtų surengti ne tarptautinę, o tiesiog visos Lietuvos galerijų meno mugę, gal pasikviečiant tik vieną kitą galeriją iš kaimyninių šalių, bet surengti ją taip ir tokioje vietoje (pavyzdžiui, „Stiklių“ viešbučio kambariuose), kad Lietuvos dailininkų kūrybą pamatytų kuo daugiau žmonių (tegul kai kurie atėję vien iš smalsumo pasižiūrėti į „Stiklius“ iš vidaus), galbūt jie ateitų ir pirkti, ir taip bent kiek paskatintų meno rinkos Lietuvoje kūrimąsi. Galbūt tik po kelerių metų, nuolat rengiant tokią lietuvišką mugę, būtų galima po truputį pradėti kviestis užsienio galerijas.

Nors mūsų žiniasklaidoje pasirodžius nuomonei, kad pagrindinis VEKS 2009 šūkis „deelitizuoti aukštąjį ir devulgarizuoti žemąjį meną“ yra iš esmės ydingas, šis lozungas buvo skubiai išimtas iš culturlive.lt internetinės svetainės, VEKS ideologija, deja, liko tokia pati. Užuot sudarydama sąlygas kuo daugiau žmonių pamatyti profesionalų, aukštos kokybės meną, ji perša visų masinį dalyvavimą kultūroje. Dabar jau aš kreipiuosi į mūsų kultūros lyderius – VEKS tarybą: ką jūs iš tikrųjų veikiate toje taryboje? Leidžiate pasinaudoti garsiomis savo pavardėmis, ir tiek? Susėstumėte vieną kartą visi, išmestumėte lauk visus beverčius, komercinius ir utopinius VEKS projektus, visus fejerverkus, subkultūras, gatvės teatrus, išgyvenimo dramas ir pan. ir atlikusiais keliais milijonais litų apmokėtumėte bilietus į geriausius net ir be VEKS malonės rodomus lietuviškus ir užsienietiškus spektaklius bei koncertus visiems tiems, kurie neišgali jų nusipirkti. Va čia tai būtų tikra kultūros sostinė.