Siaubas būna poetiškas

„Tomo Krauno afera“

Branko Muntićius rašė: „Siaubo filmas yra toks žanras, kur fantastiškų įvykių fone siaubo motyvas rutuliojamas kaip emocinis poetinio vaizdo pagrindas.“ Pastaraisiais dešimtmečiais tokį požiūrį bando nuginčyti pats vis labiau mechaniškėjantis siaubo kinas, kur mažiau vietos lieka poezijai, daugiau – parodijai ir šokiruojantiems vaizdams. Apie siaubo poeziją teprimena japonų filmai, beje, nuolat suteikiantys naujų impulsų ir Holivudui. Japonų kine siaubo filmo tradicijos vis dar gyvos. Jų siaubo filmai dažnai remiasi įvairiais religiniais tikėjimais, kurie, nepaisant modernizacijos, dar gyvi japonų mentalitete. Vienas originaliausių japonų siaubo kūrėjų yra Hideo Nakata. Jo filmuose nuolat pasikartoja keršijančios už patirtą blogį ir neteisybę moters, sugriautos šeimos motyvai. Nakata išgrynino tokio filmo stilių – jis pasižymi asketiškumu, vengia tiesmukumo, siaubo ir pasakojimo „pažodiškumo“. Man tikras Nakatos šedevras yra jo filmas „Tamsus vanduo“. Amerikietišką šio filmo perdirbinį sukūrė „Dviratininko dienoraščiais“ pagarsėjęs brazilų režisierius Walteris Sallesas. Jo „Tamsų vandenį“ 20 d. 21.25 parodys LNK. Tai pasakojimas apie moterį (Jennifer Connelly), kuri po skyrybų kartu su maža dukrele persikelia į butą dideliame name. Ji nuolat mato kažkada čia dingusią mergaitę. Tie vaizdiniai ir susitikimai su mergaitės dvasia sužadina moters prisiminimus apie jos vaikystės traumas.

Sallesas prisipažįsta, kad vaikystėje jo antraisiais namais buvo tapęs kino teatras, kuriame rodė klasikinius filmus: „Tais labai svarbiais paauglystės metais, kai formuojasi skonis ir jautrumas, susidomėjau filmais, peržengiančiais žanrų ribas. Pavyzdžiui, film noir rodė visuomenės disfunkciją pasitelkdamas žūtbūtinį filmo herojų troškimų ir vertybių susidūrimą. Tačiau dar labiau mane domino istorijos apie dvasias. Jos pasakojo apie nežinomybės baimę ir kartu apie kito žmogaus baimę. Po daugelio metų, žurnale „Positif“ skaitydamas Michelio Ciment’o pokalbį su Stanley Kubricku, radau logišką ir racionalų paaiškinimą, kas taip žavi publiką panašaus pobūdžio filmuose: „Neįsisąmoninta tų filmų traukos galia remiasi nemirtingumo pažadu. Jei bijome dvasių, vadinasi, manome, kad po mirties mūsų laukia kažkas daugiau nei tuštuma.“ Mano cituotame Kubricko interviu režisierius sakė, kad pasakojime esančius antgamtiškus elementus reikia parodyti kuo realistiškiau: „Dvasios yra efemeriškos ir permatomos. Skaičiau žmonių, įsitikinusių, kad sutiko dvasias, pasakojimus. Visi apie tai pasakojo vienodai. Jie kalbėjo apie konkrečias būtybes, nesiskiriančias nuo gatvėje sutiktų žmonių.“ Savo filme stengėmės perteikti charakterius kuo tikroviškiau, bet kartu nuolat prisimindavome, kad mūsų tikslas – pakilti virš riboto racionalaus pasaulio suvokimo ir pažinti už jo egzistuojančią realybę.“

Kai kalbama apie šių dienų kino viltis, kartu su Sallesu dažnai prisimenamas ir François Ozonas. LTV „Elito kinas“ (23 d. 23.15) parodys jo filmą „5 x 2“, kuriame režisierius gilinasi į sunkaus vyro ir moters buvimo kartu paslaptis. Filme rodomos penkios svarbiausios vyro ir moters gyvenimo scenos. Režisierius žingsnis po žingsnio rekonstruoja poros tarpusavio ryšio irimą, bet daro tai netradiciškai: iš pradžių matome herojų skyrybas, paskui nuolat grįžtama atgal, į jų istorijos pradžią. Filmas baigiasi laimingos ir įsimylėjusios poros vaizdais.

Viename interviu režisierius prisipažino norėjęs kiekvieną pasakojamos istorijos dalį sukurti sekdamas vis kita kino konvencija: „Pirmoji dalis – tai kamerinė psichologinė drama. Antrojoje atsiranda socialinis kontekstas, tai labiau tradicinis prancūziškas filmas. Vestuvių scenai įkvėpimo ieškojau keliuose amerikietiškuose filmuose, o filmuodamas dalį, kai personažai susipažįsta, rėmiausi Rohmero filmais, kurių pavadinimuose yra žodis „vasara“. Norėjau, kad tos 90 filmo minučių būtų labai įvairios, kad nuotaika ir temos keistųsi kas akimirką. Įdomu buvo pradėti filmą pačia dramatiškiausia scena ir pasižiūrėti, ar pavyks išlaikyti įtampą, jei judėsime atgal. Filmavimo aikštelėje dažnai juokaudavau, kad filmas prasideda kaip Bergmano, o baigiasi kaip Leloucho.“ Ozonas vengia moralizavimo, filme gausu aistrų ir erotikos, švelnumas maišosi su žiaurumu. Beje, pastebėjau, kad „5 x 2“ sukelia paradoksalius jausmus: nors žinome, kad viskas baigėsi blogai, norime tikėti, kad baigsis gerai.

LNK „Snobo kinas“ (24 d. 22.30) parodys jau chrestomatiniu tapusį Oliverio Stone’o 1986 m. filmą „Būrys“. Kadaise jis padarė tikrą perversmą kine. Filmo herojus Krisas meta studijas ir savanoriu išeina į karą. Kupinas idealų ir noro tarnauti tėvynei, jis vyksta į Vietnamą. Tačiau netrukus gyvenimas džiunglėse viską apvers aukštyn kojomis. Beje, kurdamas filmą režisierius pasinaudojo savo patirtimi, nes būdamas dvidešimties taip pat savanoriu išvyko į Vietnamą.

Mano mėgstamiausias šiuolaikinis amerikiečių aktorius yra Denzelas Washingtonas. Šią savaitę bus proga prisiminti du jo vaidmenis. Jonathano Demme 1993 m. filme „Filadelfija“ (LNK, 19 d. 21.10) jis suvaidino teisininką, ginantį sėkmingą advokatą ir homoseksualą Endriu (Tom Hanks), kurio karjera ima griūti kolegoms sužinojus, kad Endriu serga AIDS. 1998 m. Gregory Hoblito filme „Nuopolis“ (LNK, 19 d. 23.30) Washingtonas vaidina elitinio būrio policininką Džoną, dėl keisto principo stebintį savo „klientų“ mirties bausmės vykdymą. Vieno tokio vizito į kalėjimą dalyvauti vykdant mirties bausmę serijiniam žudikui pabaiga bus netikėta.

LTV2 šią savaitę taip pat pasiūlys kelis garsius klasikinius filmus. 1968 m. sukurtas Normano Jewisono filmas „Tomo Krauno afera“ (18 d. 19.45) pas mus labiau žinomas iš nevykusio perdirbinio. Jewisono filme laukia susitikimas su legenda – Steve’u McQueenu. Jis vaidina solidų verslininką, kurio niekas, išskyrus vieną draudimo agentę (Fay Dunaway), neįtaria esant rafinuotu ir visų gaudomu nusikaltėliu.

Tony Richardsono filmai britų kino istorijoje užima ypatingą vietą. Jie žymi ne tik „įtūžėlių“, bet ir naujo britų kino pradžią. Sekmadienį (20 d. 17.40) LTV2 parodys jo 1968 m. sukurtą antikarinę komediją „Lengvoji kavalerija puola“. Penkis milijonus dolerių kainavęs epinis filmas tapo finansine katastrofa. Iki šiol svarstoma kodėl. Filmo veiksmas nukelia į 1854 m., Krymo karą, Balaklavą. Anglai nusprendžia paremti su rusais kovojančius turkus. Lengvoji kavalerija – 600 žmonių – yra išsiunčiami į frontą puikiai suvokiant, kad netektys bus milžiniškos. Tačiau snobus aristokratus ir politikus domina tik vienas klausimas: kam teks atsakomybė? Įsimintinus vaidmenis filme sukūrė Trevoras Howardas, Johnas Gielgudas ir Vanessa Redgrave.

LTV2 (21 d. 22.10) parodys ir vieną paskutiniųjų prancūzų režisieriaus Michelio Deville’io filmų „Beveik ramus gyvenimas“ (2002). Jis perkels į 1946-ųjų rugpjūtį, į Paryžiaus kvartalą, kuriame įsikūrė žydai siuvėjai. Išgyvenę karą ir holokaustą keturios moterys, penki vyrai ir keli vaikai nusprendžia pradėti naują gyvenimą. Filmo herojai, daug patyrę žmonės, nebijo žvelgti į ateitį lengvai ir fantazuodami. Gal todėl šis retrofilmas mums atrodo toks aktualus?

Jūsų – Jonas Ūbis