Šiaurės ir Baltijos šalių šokio spalvos

„life is perfect“ D. Hartwig nuotr.

Dvyliktą kartą rengiamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’08“ šiemet Vilniuje vyks gegužės 3–12 d. ir pateiks išsamią Šiaurės ir Baltijos šalių šokio panoramą. Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir „Menų spaustuvės“ scenose bus galima išvysti visų šio regiono valstybių ir, žinoma, Lietuvos šokio menininkų darbus.

Tačiau festivalio geografija vien šiomis šalimis neapsiribos. Dešimtmetį atšventęs festivalis publikai žadėjo antrąjį dešimtmetį pristatyti bent po vieną naują šalį, šiemet tai – Serbija. Taip pat rodomi naujausi trupių iš Rusijos, Ispanijos, Vokietijos ir Prancūzijos spektakliai. Festivalį, kurio vienas pagrindinių akcentų – Šiaurės ir Baltijos šalių šokio susitikimas kešja (islandiškai „grandinė“), rengiamas kartu su nacionaline programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, pradės legendinė trupė iš Švedijos „Cullberg Ballet“.

„Cullberg Ballet“ 1967 m. įkūrė švedų choreografė ir šokėja Birgit Cullberg, savo spektakliu „Panelė Džiulija“ (1950) smarkiai paveikusi toli gražu ne tik Švedijos baleto raidą. Septintąjį dešimtmetį B. Cullberg dėl savo aistringo būdo ir humoristinio stiliaus pagarsėjo toli už Švedijos ribų.

Aštuntąjį dešimtmetį į šokio pasaulį įžengęs jos sūnus Matsas Ekas „Cullberg Ballet“ trupei sukūrė socialinės pakraipos spektaklius „Soweto“ ir „Bernarda“. Tačiau kur kas labiau jis žinomas dėl naujų klasikinių baletų „Žizel“ ir „Gulbių ežeras“ versijų, sukurtų 9-ąjį dešimtmetį ir pasaulio šokio istorikų pripažintų naująja baleto klasika. „Naujojo Baltijos šokio“ publika 2000 m. turėjo progą išvysti garsųjį „Žizel“ pastatymą.

Ilgus metus trupei vadovavę choreografai B. Cullberg ir M. Ekas smarkiai paveikė šiuolaikinio šokio raidą Švedijoje ir toli už jos ribų, o jų kūrinių atgarsių galime išvysti ir Lietuvos scenoje. Išskirtiniais darbais jie tarsi uždėjo trupei savo asmeninį antspaudą, paversdami ją viena garsiausių šių laikų šokio trupių, gastroliuojančia visuose kontinentuose.

Nors trupė gyvuoja jau keturis dešimtmečius, ji tebelaikoma stipriausia Skandinavijos ir viena pagrindinių pasaulio šiuolaikinio baleto trupių. Šiemet festivalyje pristatomi dabartinio trupės vadovo švedo Johano Ingerio spektakliai „Tarytum“ ir „Negro con Flores“. Kiekvienas buvęs ar esamas šios trupės vadovas negali išvengti lyginimo su M. Eku, todėl ir J. Ingeris neslepia susižavėjimo savo pirmtaku bei jo įtakos kūrybai, bet teigia dirbantis kitaip: jam svarbiausia muzika ir šokėjai bei jų indėlis į spektaklio kūrimą.

Festivalis šiemet sulauks ir nuolatinių svečių – trupės „Provincialnyje tancy“ iš Rusijos. Ši trupė „Naujajame Baltijos šokyje“ viešės jau septintą kartą ir yra tapusi savotišku festivalio talismanu. Vienas pirmųjų Rusijoje „poperestroikinių“ šokio avangardo kolektyvų buvo įkurtas 1990 m. ir nuo tada publikai pristatė daugiau nei dvidešimt šokio spektaklių ir nemažai miniatiūrų. Choreografės Tatjanos Baganovos vadovaujamos trupės spektakliuose puiki choreografija jungiama su labai stipria dramaturgine linija. Taip sukuriamas nepakartojamas ir lengvai atpažįstamas trupės stilius. Spektaklių estetika remiasi išorinio judesio priklausomybe nuo vidinio. Būtent šią Rusijos šokėjų savybę dažniausiai išskiria šokio teoretikai ir vertintojai.

Šiemet festivalyje rodomas vienas naujausių T. Baganovos šokio spektaklių „Po įtraukimo. Diptikas. II dalis“, sukurtas „American Dance Festival“ (JAV) užsakymu. Spektaklis nominuotas šių metų „Auksinės kaukės“ apdovanojimui geriausio šiuolaikinio šokio pastatymo kategorijoje. Pasak kritikų, naujausias choreografės spektaklis visiškai kitoks nei matyti iki šiol, tačiau nepraradęs virtuoziškumo ir pasižymintis rembrantiškomis spalvomis.

Bus galima pamatyti ir naująjį šiuolaikinį rusų šokį. Jaunajai šios šalies choreografų kartai atstovaus iš Ukrainos kilusi Olga Duchovnaja. Festivalyje rodomi trupei „Monkey Production“ choreografės sukurti spektakliai „Paskutinė šuniško gyvenimo diena“ ir „Mano kūnas – mobilusis telefonas“. Trupė „Monkey Production“, kurią O. Duchovnaja įkūrė kartu su architektu ir videomenininku Konstantinu Lipatovu, savo kūryboje videomeną ir kitus vaizdinius efektus naudoja kaip šokiui lygiaverčius komponentus, kurie, tapdami savotiška scenografija, leidžia scenoje kuriamą šokį perkelti į netradicines erdves. Taigi žiūrovams, kuriems nepakanka vien judesio, suteikiama galimybė gėrėtis menų sinteze.

Vilniaus publikos laukia ir visiškai išskirtinis įvykis – tarptautinį pripažinimą pelniusios Tero Saarineno trupės iš Suomijos šokio spektaklio „Next of Kin“ pasaulinė premjera. Kartu su garsiuoju Joyce’o teatru (JAV), „Southbank“ centru (Jungtinė Karalystė), Liono šokio bienale (Prancūzija) ir Helsinkio festivaliu (Suomija) naujausią suomių šokio kūrėjų spektaklį koprodiusuoja ir Lietuvos šokio informacijos centras bei programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.

Trupės atstovų teigimu, pasaulinei premjerai pasirinkti Vilnių jiems nebuvo sunku, nes po viešnagės „Naujajame Baltijos šokyje“ 2003 m. išsivežė šiltus prisiminimus apie ypatingą atmosferą ir džiaugiasi galimybe dar kartą apsilankyti Lietuvoje.

Trupės meno vadovas, šokėjas ir choreografas T. Saarinenas – ir kaip šokėjas, ir kaip choreografas nuolat keliauja, kurdamas spektaklius garsiausioms pasaulio trupėms – Nyderlandų šokio teatrui (NDT), „Batsheva Dance Company“ (Izraelis), Liono operos baletui (Prancūzija), Suomijos nacionaliniam baletui. T. Saarinenas yra pagarsėjęs unikaliu savo choreografijos stiliumi, kuriame jungiami klasikinio baleto, buto ir vakarietiško šiuolaikinio šokio elementai. Pasak šokio kritikų, T. Saarineno choreografija pasižymi itin skrupulingai išbaigtomis frazėmis, yra lengvai suprantama plačiajai auditorijai, bet kartu geba išlaikyti novatoriškumą.

„Negro con Flores“ U. Jörén nuotr.

Naujausias šio choreografo kūrinys, kurį pirmoji išvys Lietuvos publika – siurrealistinė kelionė į kolektyvinę pasąmonę. Šokio spektaklyje „Next of Kin“ ieškoma mūsų baimių ištakų, be to, siekiama suprasti, kas mus veda vienas pas kitą, kas yra mūsų artimieji? Spektaklyje „Next of Kin“ tarsi karštligiškame košmare šokėjai kuria būrį keistų, sudėtingų vidinių vibracijų kupinų personažų. Jų judesiai rezonuoja su iracionalia, košmariška aplinka, kurioje vaikystės potyriai ir protėvių atmintis pinasi su gyvuliškais troškimais.

Teatrališkumu ir vizualumu pasižyminčiame šokio spektaklyje itin svarbus jam suburtos kūrybinės grupės bendradarbiavimas. Už bendrus darbus su T. Saarinenu ne vieną apdovanojimą pelnė šviesų dailininkas Mikkis Kunttu, kostiumų dailininkė Erika Turunen. Beveik kinematografišką spektaklio keliamą įspūdį papildys šiuolaikinio suomių kompozitoriaus Jarmo Saario, scenoje pasirodysiančio kartu su šokėjais, muzika, ji pinsis su eksperimentiniu garso režisieriaus Keikkio Iso-Ahola sukurtu garso takeliu.

Lietuviai pirmieji pamatys ir jauno švedų choreografo Martino Forsbergo spektaklį „Redo“. Autorius teigia, kad choreografiją kuria techninės artikuliacijos, socialinių kodų suvokimo ir teorinės konceptualizacijos sferoje. Spektaklis bus rodomas kartu su ankstesniu jo darbu „In Style with Pleasure“.

Vokietijai festivalyje atstovaus graikų kilmės choreografė Toula Limnaios. Jos suburtos trupės stilius – magiškasis realizmas. Savo darbuose choreografė ir šokėja kuria gražius vaizdus, kurie vienu metu spinduliuoja poetiškumą ir blogį. Ji siunčia į sceną nežemiškus vaizdus, kurie atrodo tarsi iš kito pasaulio, o spektakliai alsuoja paslaptingumu, kurio negali pamatyti, bet gali pajusti. Festivalyje pristatomas T. Limnaios spektaklis „life is perfect“ – tikrų gyvenimo istorijų, balansuojančių tarp laimės akimirkų ir realybės spendžiamų spąstų, rinkinys.

Antrą kartą festivalyje bus galima išvysti šiuolaikinį šokį iš Ispanijos. Viena žinomiausių šios šalies trupių „Lanņnima Imperial“ labiausiai vertinama dėl trupės šokėjų, jų fiziškai stiprių judesių bei jai kuriančio choreografo Juano Carloso Garcīa originalumo. Festivalyje bus rodomas jo spektaklis „Variacions Al-leluija“, pilnas paslaptingų situacijų, puolusių angelų ir vaikiškų pasakų siaubo.

Šokio stilių amplitudę praplės hip-hopo trupės „Revolution“ iš Prancūzijos spektaklis „Soli“, apimantis tris energingus solo.

Į gilius filosofinius apmąstymus bus galima panirti trupės „Impure“ iš Norvegijos spektaklyje „Dievas egzistuoja, motina yra, bet jiems tai neberūpi“. Šio spektaklio choreografas, iš Irano kilęs Hoomanas Sharifi, paprastai kuriantis politizuotus asmenine emigranto patirtimi grįstus spektaklius, šį kartą rėmėsi Friedricho Nietzsche’s, Hannos Arendt, Rolando Barthes’o ir Peterio Handke’s kūriniais. Kuriant spektaklį, šių autorių kūriniai ir jų reikšmės įsismelkė į šokėjų kūnus. Keli tekstų fragmentai spektaklio metu yra rodomi projekcijose, ir žiūrovai turi aibę laiko juos perskaityti ir gal net susieti su vaizdiniais elementais. Tačiau lemiamas vaidmuo vis dėlto tenka šokėjams.

Grupė *[WEGO]* iš Danijos net nevadina savęs šokio trupe. Juos labiau domina, ar galima šokti muziką arba groti šokį, ar galima sukomponuoti dvi meno formas į vieną? *[WEGO]* subūrę choreografė Kirstine Kyhl Andersen ir kompozitorius Nielsas Bjergas spektaklius kuria taktas po takto – kaip koncertus, ir jiems labai svarbu žiūrovams suteikti stebinantį, energetišką, bet kartu ir tikrą potyrį. Festivalyje bus galima išvysti naujausią šios jaunatviškos grupės kūrinį „*[WEGO]* – spektaklis koncerte“.

Lietuvoje itin retai lankosi šokio trupės iš Islandijos. „Naujojo Baltijos šokio“ publika šios šalies šokio trupes matė vos tris kartus. Šiemet besidomintieji Islandijos šokio scena galės išvysti choreografės Margret Bjarnadottir spektaklį „Stiprybė iš drovumo“.

Atskiras vakaras skiriamas kaimyninės Latvijos šokiui. Bus galima pamatyti ne tik lietuviams jau gerai pažįstamos choreografės Olgos Žitluchinos spektaklį „Dviratis“, paremtą latvių dramaturgijos klasiko Janio Rainio kūryba, bet ir dar visai jaunų choreografių Elinos Breicės bei Rūtos Nordmanės darbus.

Senokai festivalio scenoje nematytam Estijos šokiui šiemet atstovaus jaunas, bet Vakarų Europoje jau pripažintas choreografas Martas Kangro, laikomas vienu geriausių savo kartos estų atlikėjų. Bus rodomas jo kartu su choreografe ir šokėja iš Vokietijos Christina Ciupke sukurtas spektaklis „Winers versus Losers“.

Be to, kaip ir kasmet, „Naujasis Baltijos šokis“ suteiks galimybę susipažinti su naujausiais lietuvių choreografų darbais. Bus rodomi naujausi Kauno šokio teatro „Aura“, Gyčio Ivanausko teatro, choreografių Airos Naginevičiūtės, Agnijos Šeiko, Loretos Juodkaitės, Aistės Kriukelytės šokio spektakliai bei rusų choreografo Olego Gluškovo Anželikos Cholinos šokio teatrui sukurtas „Donkey Hot“.

Taigi antrąjį dešimtmetį pradėjęs „Naujasis Baltijos šokis“ išlieka ištikimas tikslui suteikti Lietuvos publikai kuo platesnę šiuolaikinio šokio panoramą ir galimybę kiekvienam iš jos išsirinkti.