Dailė

Migruojanti realybė

Tarpdisciplininio meno projektas Berlyne

Vytautas Michelkevičius

iliustracija
Mindaugas Gapševičius. „Knygų lentyna“. 2008 m.

Migracija – tai judėjimas, kurį lengviausia patirti Berlyne. Įsėskite į metro ir kas kelias stoteles judėsite tarp požemio ir antžeminių tiltų. Maža to, maždaug kas dešimt minučių besikeičiantis urbanistinis peizažas leis ne tik mintims, bet ir akims keliauti tarp geografiškai ir laikiškai skirtingų pasaulių. Staiga, prašvilpę pro futuristinius dangoraižius ir nugludintus boutique, jūs atsidursite pamiršto Lenkijos miesto priestotyje, o dar vėliau – ir tarp nesibaigiančių bulvarų, apstatytų blokiniais namais ir primenančių plačiąsias Minsko ar Maskvos gatves. O kur dar spalvingi gatvių turgūs su turkiškais riksmais, primenantys Stambulo temperamentą, ar kvartalai, pilni meno galerijų ir kavinukių. Jei iš Berlyno gyventojų skaičiaus atimtume visus migrantus, įdomu, kiek liktų „vietinių“? Berlynas – tai miestas, kuriame svarbiausia adreso dalis yra metro ar autobuso stotelė, nes migracija ir judėjimas yra jo tapatybės dalis.

Migracijos diskursas Lietuvoje ir ypač jos žiniasklaidoje dažniausiai turi neigiamą atspalvį. Prisipažinsiu, kad ir man anksčiau išgirdus šį žodį pirmoji asociacija kildavo su politiniais ir socialiniais reiškiniais, kur migracija dažniausiai vartojama su priešdėliais „i“ ir „e“. Vis dėlto patyriau, kad niekuomet nereikia pasikliauti termino vienareikšmiškumu – geriau į pagalbą pasitelkti vaizduotę. Jei migraciją perkeltume į meno ir kultūros sferą, iškart atsivertų jos įvairiapusiškumas ir patrauklumas.

Būtent mano apžvelgsimas renginys nekonstatavo banalių teiginių, kad migracija yra mūsų kasdienybė ar globalizacijos neišvengiamybė, o tiesiog kūrybiškai peržaidė migracijos procesus ir rezultatus tarp meno, technologijų ir mokslo. Balandžio 4–6 dienomis Berlyno „GdK“ („Galerie der Künste“) vyko tarptautinis organizacijos „>top“ Berlyne bei Kelno medijų meno akademijos organizuotas tęstinis renginys „Migruojanti realybė“ (www.migrating-reality.com). Kaip ir pati projekto tema, renginys neturėjo aiškios ir pastovios formos – nuolat migravo tarp parodos, konferencijos, performanso, meno projektų pristatymo ir diskusijos. Čia susitiko ir savo pranešimais, audiovizualiniais pristatymais bei diskusijomis projekto klausimus svarstė menininkai, teoretikai, filosofai, meno dėstytojai ir studentai iš Lietuvos, Vokietijos bei Prancūzijos (tarp jų – Audronė Žukauskaitė, Žilvinas Lilas, Hubertus von Amelunxen). Žinoma, labai norint galima priskirti žmones įvairioms kategorijoms (tiksliau, vienai konkrečiai kategorijai), tačiau dauguma dalyvių buvo vidiniai ar išoriniai migrantai. Susipažinus su vidinėmis migracijomis – dalyvių CV – paaiškėjo, kad vieni jų buvo baigę inžinerijos mokslus ir tapo menininkais, kiti atvirkščiai, o treti buvo ir ten, ir čia.

Išorinė migracija vyko viso renginio metu, nuolat migruojant duomenų srautams, pristatymų būdams, meno formoms, taip pat mikrofonui ir diskusijų kryptims. Visas renginys prasidėjo nuo svarbiausio migruojančios realybės akcento – apskrito stalo, kuris buvo Julijono Urbono instaliacijos „Pučiamųjų orkestras“ dalis. Tai interaktyvi instaliacija, kurioje žiūrovai tampa orkestro dalyviais. Visų pirma į aplink stalą išdėstytus mikrofonus dalyviai įrašo savo balsus ir tuomet pūsdami vėjo malūnėlius juos „išgroja“ per garso sistemą, o ant stalo vidurio pagal kiekvieno dalyvio pūtimo stiprumą projektuojamos grafinės vijos. Taip dalyvių energija iš jų balsų verčiama į vizualinę išraišką, o nuo jų „susigrojimo“ priklauso viso orkestro veikimo darna arba disonansas. Pats J. Urbonas yra kuriantis menininkas ir rašantis teoretikas, baigęs dizaino praktikos magistratūrą ir studijuojantis Vilniaus dailės menotyros doktorantūroje bei atliekantis mokslinius-meninius tyrimus Londono Karališkosios meno akademijos interakcijos dizaino departamente. Tad apskritas stalas, buvęs ir konferencijos pranešėjų kalbėjimo bei diskusijų vieta, ir meno kūrinio baze, tapo aktyvia migruojančios realybės metafora.

Pirmąją renginio dieną vyko daugiausia teoretikų pristatymai ir performansai: nuo Kristofferio Gansingo (komunikacijos ir medijų studijų doktoranto Malmėje, Švedijoje) pranešimo apie žmones, galvojančius kaip mašinos, ir Žilvino Lilo (Kelno medijų meno akademijos (KHM) profesoriaus) tezių apie 3D kaip „nieko negalimybę“ iki filosofinių A. Žukauskaitės ir Gintauto Mažeikio įžvalgų. Ryškiausiai tądien išsiskyrė įtaigus menininko ir edukatoriaus Johno Hopkinso pasakojimas „Oras pro langą: nomadinis žvilgsnis į realybę“ apie šiandienės realybės virtualybę ir potyrių stoką. Komentuodamas islandišką posakį „oras pro langą“ (t.y. galimybė stebėti ir suprasti (dažniausiai) blogą orą pačiam nuo jo nenukenčiant), jis pastebėjo, kad šiandienis pasaulis irgi vis dažniau patiriamas pro (kompiuterio) langą.

KHM profesorius Peteris Friedrichas Stephanas pateikė gąsdinančių pastabų apie tai, kaip anksčiau buvusi visuomeninė arba valstybinė informacijos saugojimo ir skleidimo funkcija (archyvai ir bibliotekos) atitenka privačioms rankoms. Pavyzdžiui, google.com padalinys nuolat nuskaito visas knygas ir pateikia peržiūrai, o pats google.com kaupia informaciją ir atlieka (archyvo) paieškos funkciją. Pirmąją konferencijos dieną pabaigė brito Briano Reffino Smitho pranešimas-performansas „Transpsichologinė migracija: patafizinio zombio požiūris“, kurio kulminacija buvo virve tarp pranešėjo rankų į viršų pats savaime judantis žiedas.

Vakaro programa prasidėjo projekto koordinatorių Mindaugo Gapševičiaus ir Ž. Lilo parodos atidarymu, o įdomiausiu vakaro akcentu tapo vaizdo ir garso menininkų performansas „Transmediation“ (Vaclovas Nevčesauskas, Valdemaras Manomaitis, Eimantas Pivoriūnas ir Andrius Seliuta). Menininkų kolektyvas rodė kino juostas, transliavo skaitmeninius audiovizualinių duomenų srautus ir keliavo nuo senų prie naujų medijų. Kolektyvinis garso ir vaizdo orkestras atrodė lyg daugiasluoksnis laiko peizažas, maišantis ir mikširuojantis kino salės ir muzikos klubo atmosferą. Tuo tarpu buvo galima apžiūrėti po visas galerijos erdves išsibarsčiusius migruojančių arba migravimą tematizuojančių lietuvių menininkų M. Gapševičiaus, Alvydo Lukio, Gyčio Skudžinsko, Patricijos Gylytės, Gedimino Kepalo, Audriaus Mickevičiaus, Bernardo Bagdanavičiaus, Coolturisčių ir kitų kūrinius.

Antrą dieną paroda prasiplėtė menininkų projektų prie apskrito stalo pristatymais, kuriuose dalyvavo choreografai, architektai, programuotojai iš Lietuvos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Diena prasidėjo istoriniu ekskursu į „Migruojančios realybės“ ištakas. Choreografė Rasa Alksnytė pristatė migruojančių lietuvių menininkų seminarą-plenerą „Migruojantys paukščiai“, vykusį 2007-ųjų vasarą Ventės rage. Plenero metu gimusį videomanifestą apie migraciją ir projekto dokumentaciją galite rasti www.migruojantyspauksciai.lt. Vakare vyko diskusijos apie projekto tęsinį – tolesnį projektą „Migruojančios akademijos“, siekiantį sukurti migruojančią meno akademiją tarp Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos. Metų pabaigoje planuojamas projekto leidinys-knyga.

Taigi projektas migruoja toliau, ieškodamas naujų išraiškos formų ir dalyvių. Tuo tarpu el. žurnalas www.balsas.cc nuo kovo iki birželio mėnesio veikia kaip paralelinis „Migruojančios realybės“ projektas: jame publikuojami viešai atsiųsti ir redaktorių kolegijos atrinkti tekstai bei audiovizualiniai kūriniai projekto tematika. Žurnale galima rasti interviu su projekto iniciatoriais bei atrinktus menininkų ir teoretikų iš viso pasaulio projektus lietuvių ir anglų kalbomis.