Festivalyje „Crossing Europe“ – ir Lietuvos filmai

Trečiasis pagal dydį Austrijos miestas Lincas, 2009 m. kartu su Vilniumi tapsiantis Europos kultūros sostine, už Austrijos ribų išgarsėjo tarptautiniu kino festivaliu „Crossing Europe“. Būdingas šio festivalio bruožas – plati programos pasiūla, apimanti austrų ir užsienio autorių filmus nuo dokumentinių, vaidybinių iki animacinių. Nuo praėjusių metų festivalis kooperuojasi su bendrovės „Linz09“ biuru, nuo 2006 m. – su Lietuvoje vykstančiu kino festivaliu „Scanorama“. Abu kino festivaliai priklauso organizacijai „CentEast (The Alliance of Central and Eastern European Film Festivals)“. Šiemet penktą kartą vyksiančiame Linco festivalyje nuo balandžio 22 iki 27 d. bus rodoma 150 filmų iš 32 šalių, dauguma jų – premjeros Austrijoje. Su festivalio vadove Christine Dollhofer kalbėjosi Judith Lewonig.

Kokius uždavinius kėlėte ir kokių tikslų siekėte, prieš penketą metų pradėję rengti Linco kino festivalį „Crossing Europe“?

Linco kino festivalį pradėjome rengti siekdami, kad šis inovacinis šiuolaikinio Europos kino festivalis užpildytų dviejų didžiųjų Austrijos kino festivalių – Graco nacionalinio kino festivalio „Diagonale“ ir Vienos tarptautinio kino festivalio „Viennale“ – paliktą spragą. Festivalio rengimo iniciatoriumi buvo dviejų nekomercinių Linco kino teatrų vadovas Wolfgangas Steiningeris, žinoma, rengti šį festivalį paskatino ir galimas Linco, kaip Europos kultūros sostinės, statusas, nes anuomet jau buvo teikiama kultūros sostinės projekto paraiška. Lincas, kaip šiuolaikinio meno miestas (prisiminkime kad ir „Ars Electronica Festival“), yra ideali vieta demonstruoti įvairiopą šiuolaikinį Europos kino meną. Mūsų festivalis Europos kontekste mažas, tačiau įdomus, išsiskiriantis specifine programa. Visi festivalio filmai turi būti grindžiami savarankiška menine ir politine laikysena. Man svarbūs filmai, dėl savo originalumo ar ekscentriškumo nedominantys kino verslo, tačiau susilaukiantys tarptautinių festivalių organizatorių ir žiūrovų dėmesio.

Koks Jūsų festivalio penkerių metų balansas?

Festivalio pradžia buvo kukli, tačiau jis nuosekliai auga. Nuo pat pradžių buvo labai svarbu įsitvirtinti šioje vietoje, todėl sumanėme į programą įtraukti temą „Local Artists“, pristatančią Aukštutinės Austrijos režisierių filmus. Būtent vietinius, regioninius ypatumus, kurie įdomūs ir tarptautiniu mastu. Iš pateikiamų trumpametražių filmų ekspertų žiuri išrenka geriausią, kuris apdovanojamas premija „Crossing Europe Award Local Artist“.

2004 m., pirmaisiais festivalio metais, sulaukėme apie 6 500 žiūrovų, o pernai jų skaičius jau siekė 13 500. Šiemet planuojame sulaukti apie 16 000 žiūrovų. Į festivalį atvyks apie 500 akredituotų kino profesionalų, bemaž pusė jų – iš užsienio, apie 100 festivalyje dalyvaujančių filmų kūrėjų, iš jų daugiau nei pusė – užsieniečiai. Jau penktą kartą Lincas keletą dienų per metus tampa Europos kino sostine. Dėl didžiulio susidomėjimo festivaliu šiemet jo reikmėms gavome dar vieną salę, taigi dabar turime penkias kino sales ir specialią demonstravimo salę jaunai publikai jaunimo centre.

Kokias temas akcentavote šiųmečiame festivalyje?

Įvairialypės filmų paletės branduolys – rūpestingai atrinkti Europos šalių filmai, dalyvaujantys konkursinėje programoje ir besivaržantys dėl premijos „Crossing Europe Award European Competition“. Jauni režisieriai čia pristato debiutinį arba antrą filmą visuomeniškai svarbiomis temomis. 10 000 eurų premiją, kurią finansuoja bendrovės „Linz09“ biuras, skiria tarptautinė žiuri. Nuo 2006 m. skiriama ir žiūrovų premija. Po kiekvieno konkursinio filmo peržiūros žiūrovai turi galimybę įvertinti matytą filmą.

„Panoramos“ programa apima reikšmingus vaidybinius ir dokumentinius filmus, sulaukusius tarptautinio pripažinimo šį sezoną, tačiau ne itin derančius prie vis labiau komercine tampančios kino kasdienybės. Ypač daug dėmesio skiriame filmams apie įvairias muzikines ir jaunimo kultūras. Antai Aleksandros Westmeier dokumentinis filmas vaizduoja vaikų kalėjimo kasdienybę Urale. Tradicinėje specialiojoje programoje „Arbeitswelten“ („Darbo pasauliai“) ir šiemet supažindinsime su įvairiausiais Europos „darbo pasauliais“. Greta „Local Artists“ pateikiame platų austriškų filmų spektrą mūsų užsienio svečiams, kai kuriuos iš jų demonstruosime oficialiojoje programoje, daugybę kitų bus galima pažiūrėti DVD formatu.

Linco partneris kultūros sostinės metais bus Vilnius, todėl sulaukėme bendrovės „Linz09“ paramos ir kartu su Vilniaus kino festivaliu „Scanorama“ šiemet rengiame retrospektyvą „Lithuanian Documents“, skirtą trims garsiems lietuvių režisieriams – Šarūnui Bartui, Arūnui Mateliui ir Audriui Stoniui.

Kodėl pasirinkote būtent šį lietuvių režisierių trejetą?

Nors ir pripažinti tarptautiniu mastu, Austrijoje jie dar bemaž nežinomi. Parodysime daugybę tarptautinių apdovanojimų pelniusį Arūno Matelio filmą apie vaikų onkologinę ligoninę „Prieš parskrendant į Žemę“. Įdomu, kad kiekvieno iš šių autorių filmai pasižymi savitu braižu, ir vis dėlto yra bendrumų. Labai patrauklu tai, kad daugiau dirbama su vaizdu nei su kalba. Akivaizdus tam tikras skepticizmas kalbos atžvilgiu. Kad publika geriau suprastų filmus, kiekvieno jų peržiūrą pradėsime trumpu įvadu, o po filmo žiūrovai galės pasikalbėti su jo režisieriumi (kol kas nežinome, ar į festivalį atvyks Šarūnas Bartas).

Ar tokio masto – 11 lietuviškų filmų – peržiūra Austrijoje vyks pirmą kartą?

Austrijos kino teatruose iki šiol buvo demonstruojamas vienintelis lietuviškas filmas, Barto „Trys dienos“, jį dešimto dešimtmečio pradžioje matė Vienos žiūrovai.

Kokie Jūsų asmeniniai įspūdžiai apie Vilnių ir Lietuvą?

Dusyk buvau Vilniuje ir vieną kartą keliavau po Lietuvą. Lietuva – labai graži šalis, dėl istorijos vingių turinti nepaprastą sostinę, kurioje nuostabiai sumišusios skirtingos kultūros. Vilnius nepaprastai greitai pakito ir modernizavosi. Juntama didžiulė energija. Labai patrauklus jaunų lietuvių noras pažinti kitus, atsiskleidžiantis ir per festivalį „Scanorama“. Pajutau lietuvių pasididžiavimą savo šalimi, taip pat kalba.

Kokiu biudžetu disponuoja festivalis „Crossing Europe“?

Prieš penketą metų pradėjome nuo 250 000 eurų biudžeto, o šiandien turime kiek daugiau nei 400 000 eurų, taigi „Crossing Europe“ tebėra nedidelio biudžeto festivalis – taip pat ir Austrijos mastu.

Neseniai austrų režisierius Stefanas Ruzowitzky už filmą „Falsifikuotojai“ pelnė „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje. Ar ši sėkmė nepaskatins didesnės paramos Jūsų festivaliui?

„Oskaro“ laimėjimas prisidės populiarinant kiną, kaip meną, tačiau tiesioginiai pinigų srautai, deja, su tuo nesusiję.

Kokia ateitis laukia festivalio „Crossing Europe“, pasibaigus kultūros sostinės metams?

Festivalio finansavimo klausimas po 2009 m. visiškai atviras, nežinia, ar iš kur nors sulauksime tokio finansinio indėlio, kokį dabar teikia bendrovė „Linz09“. Be šio šaltinio, bemaž pusę biudžeto sudaro visuomeninės lėšos. Manau, festivalis ir toliau vyks, neaišku tik, koks bus jo biudžetas.

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė