Krzysztofas Kieślowskis apie „Dekalogą“. Post scriptum

Pabaiga. Pradžia Nr. 797

Visada mąstau mažu masteliu ir visiškai nenoriu kurti filmo apie globalius dalykus. Tai manęs nedomina, nes aš netikiu, kad visuomenės egzistuoja, netikiu, kad ir tautos egzistuoja. Manau, paprasčiausiai yra, na nežinau, 60 milijonų individualių prancūzų, 40 milijonų individualių lenkų, 65 milijonai individualių britų. Tik individai kažką reiškia.

Nefilmuoju metaforų. Žmonės tik supranta tai kaip metaforas, ir tai yra gerai. To aš siekiu. Visada siekiu supurtyti žmones. Nesvarbu, ar įtraukiu juos į pasakojamą istoriją, ar paskatinu ją analizuoti. Svarbu, kad pastūmėju juos prie kažko. Todėl ir užsiimu savo darbu, kad padėčiau žmonėms kažką patirti. Man nesvarbu, ar tas patyrimas yra emocionalus, ar intelektualus. Filmus darau siekdamas kažką duoti žmonėms, nutiesti jiems kelią link kažko nepatirto, ir visiškai nesvarbu, ar tas kelias veda į intuicijos, ar į intelekto pasaulį.

Tam tikras meno lygio kriterijus, kai ką nors skaitau, žiūriu arba girdžiu, man yra susijęs su aštriu ir aiškiu pojūčiu, kad kažkas suformulavo tai, ką aš pats patyriau arba apie ką mąsčiau; tą patį, bet pasitelkus tikslesnį sakinį, geresnę vaizdų arba garsų kompoziciją, negu įsivaizdavau. Arba akimirkai suteikia man grožio ar džiaugsmo pojūtį. Būtent tai skiria didžią literatūrą nuo vidutiniškos. Kai ją skaitai, susiduri su vienu arba keliais sakiniais, kuriuos manaisi pats sakęs ar girdėjęs. Šis aprašymas, įvaizdis, giliai tave sujaudinęs, ir yra tavo įvaizdis. Kažkuriame puslapyje atpažįsti save ten aprašytoje situacijoje arba susiduri su kažkuo tarsi visiškai kitokiu, bet galvojančiu taip, kaip tu pats kažkada pagalvojai, matančiu taip, kaip kartą matei. Tai yra didžios literatūros privalumas. Tai ir didžio kinematografo ypatumas, jei kine kažkas panašaus egzistuoja. Akimirksniui atsiduri ten, ir visiškai nesvarbu, ar tai vertini emocionaliai, ar pradedi mąstyti apie tai protu, analizuoti.

Daugelis žmonių nesupranta mano kūrybinės krypties. Jie mano, kad aš einu klaidingu keliu, kad išdaviau savo paties mąstymo būdą, savo pasaulėžiūrą. Išties nesijaučiu išdavęs kokius nors savo kūrybos principus dėl kokios nors priežasties – komforto, pinigų, karjeros. Nejaučiu ką nors apskritai išdavęs kurdamas „Dvigubą Veronikos gyvenimą“, „Tris spalvas“ arba „Dekalogą“, „Be pabaigos“.

Nuojautų, prietarų, lemties spėjimo, intuicijos, sapnų sfera yra susijusi su žmogaus vidiniu gyvenimu, ir tai sunkiausia nufilmuoti. Net ir žinodamas, kad man to nufilmuoti nepavyks kiek besistengčiau, paprasčiausiai stengiuosi eiti šiuo keliu, kiek tai leidžia mano sugebėjimai. Nemanau, kad filmu „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ išduodu kažką iš savo ankstesnės kūrybos. Filme „Kino mėgėjas“, pavyzdžiui, herojė taip pat nujaučia, kad kažkas blogo atsitiks jos vyrui. Ji tai jaučia, kaip ir Veronika. Nematau čia jokio skirtumo. Aš nuo pat pradžių stengiausi tai perteikti. Tačiau nuolat buvau ir esu tas, kuris nežino, kuris nuolat ieško.

Neturiu didelio talento kinui. Orsonui Wellesui, pavyzdžiui, tai pavyko, kai jam buvo dvidešimt ketveri ar šešeri. Savo pirmame filme „Pilietis Keinas“ jis užkopė į pačias kinematografo aukštumas. Yra tik keli tokie filmai. „Pilietis Keinas“ visada bus tarp dešimties geriausių. Genijus iškart randa savo vietą. O man reikia viso gyvenimo, norint tai pasiekti, nors aš niekada to nepasieksiu. Puikiai tai žinau. Ir tiesiog stengiuosi lipti. Ir jei kas nors nenori arba negali suprasti, kad tai yra nuolatinis procesas, tai jis arba ji sakys, kad visa, ką darau, yra kitaip, geriau arba blogiau, negu dariau anksčiau. Bet man neegzistuoja geriau arba blogiau. Tai viskas tas pats, tik žingsneliu toliau, ir šie maži žingsneliai, vertinant pagal mano paties vertybių skalę, veda mane artyn tikslo, kurio niekada nepasieksiu. Man tiesiog trūksta talento.

Siekiu apčiuopti, kas glūdi mūsų viduje, bet to neįmanoma nufilmuoti. Galima tik priartėti prie to. Tai yra didi tema literatūrai. Turbūt tai vienintelis dėmesio vertas dalykas pasaulyje. Didi literatūra ne tik priartėja prie to, ji gali tai aprašyti. Manau, pasaulyje egzistuoja keli šimtai knygų, kuriose pavyko aprašyti mūsų vidinį pasaulį. Camus rašė tokias knygas. Dostojevskis taip pat. Shakespeare’as rašė tokias pjeses. Graikų dramaturgai, Faulkneris, Kafka, Vargasas Llosa, kurį aš mėgstu, rašė tokias knygas. Vargaso Llosa „Pokalbis katedroje“, pavyzdžiui, yra knyga, kurioje, manau, šį tikslą pavyko pasiekti.

Literatūra gali tai pasiekti, bet ne kinas. Jis neturi tam priemonių. Kinas nepakankamai protingas, nepakankamai daugiaprasmis. Kartu dėl savo apibrėžtumo kinas yra dviprasmiškas. Taigi kai filmuoju, pavyzdžiui, sceną su pieno buteliu, kai kas tame ieško prasmių, kurios man ir į galvą neatėjo. Man pieno butelis yra tiesiog pieno butelis; kai jis išsilieja, tai reiškia tik tai, kad išsiliejo pienas. Nieko daugiau. Tai visiškai nereiškia, kad pasaulis suskilo arba kad pienas simbolizuoja motinos pieną, kurio vaikas negali gerti, nes motina mirė. Man tai nieko panašaus nereiškia. Išsiliejusio pieno butelis yra tik išsiliejusio pieno butelis. Ir tai yra kinas. Deja, jis daugiau nieko nereiškia.

Savo jaunesniems kolegoms, kuriuos mokau, nuolat kartoju, kad kai filme uždegamas žiebtuvėlis cigaretei pridegti, tai reiškia tik žiebtuvėlio uždegimą, ir jei jis neužsidega, vadinasi, žiebtuvėlis neveikia. Tai nieko daugiau nereiškia ir niekada nereikš. Jei kartą iš 10 000 kartų tai pradeda reikšti kažką kita, tai yra stebuklas. Wellesui kartą pavyko pasiekti tokį stebuklą. Pastaruoju metu tik vieninteliam režisieriui pasaulyje – Tarkovskiui – tai pavyko pasiekti. Bergmanui tai pasisekė kelis kartus. Dar keli žmonės tai padarė, pavyzdžiui, Kenas Loachas filme „Kesas“.

Žinoma, žiebtuvėlis – idiotiškas pavyzdys. Bet aš taip noriu pabrėžti pažodinę kino prigimtį. Mano vienintelis tikslas – pabėgti nuo to. Deja, man niekada nepavyks. Taip pat, kaip ir nepavyks pavaizduoti, kas vyksta mano herojaus viduje, nors ir stengiuosi tai padaryti. Jei kine galima kažką pasiekti, tai padėti kažkam filme atrasti save, ir būtent tai man reiškia tiesą.

Vienas amerikietis žurnalistas man papasakojo nuostabią istoriją. Jis perskaitė Cortazaro romaną, kurio pagrindinis personažas turėjo tą patį vardą, pavardę ir tokį pat gyvenimą, kaip ir žurnalistas. Jis nesuprato, ar tai atsitiktinumas, ir nusprendė parašyti Cortazarui. Laiške jis rašė, kad beskaitydamas romaną suvokė skaitantis knygą apie save. Žurnalistas norėjo pasakyti, kad jis išties egzistuoja, ir Cortazaras parašė įstabų atsakymą. Pasak žurnalisto, jame buvo rašoma, kaip nuostabu, kad tokie dalykai gali atsitikti. Cortazaras niekada nebuvo sutikęs šio žurnalisto, niekada jo nematė ir apie jį negirdėjo. Ir jis buvo laimingas, sukūręs personažą, kurio prototipas išties egzistavo. Amerikietis žurnalistas man tai papasakojo ryšium su „Dvigubu Veronikos gyvenimu“.

Tai vienas dalykas. Yra ir kitas, bendro pobūdžio. Mano veikloje, kaip, beje, ir daugelyje kitų kultūros sričių, neįmanoma išlikti visiškai švariam. Taip yra – bent jau aš nežinau, kam atsitiko kitaip, – dėl pačių mano profesijos taisyklių. Tai nėra vien filmų kūrimas. Profesija užima didžiąją gyvenimo dalį ir reikalauja įvairaus pobūdžio kompromisų, įvairių nusižengimų savo požiūriui. Čia, Vakaruose, to priežastys labiausiai susijusios su pinigais, komercija, tiksliau sakant, – su tuo, kas vadinama publikos cenzūra, kai publikos skonis tampa savotišku cenzoriumi. Man susidarė įspūdis, kad publikos cenzūra yra net griežtesnė už politinę cenzūrą komunistinėje Lenkijoje.

Taigi šioje veikloje neįmanoma likti švariam. Bet nemanau, kad esu profesinis oportunistas. Asmeniniuose dalykuose, žinoma, mes visi esame oportunistai. Tačiau bandymas suprasti ką nors negali būti vadinamas oportunizmu. Mane dirbti skatina siekis suprasti, kodėl dalykai yra tokie, kokie yra. Visada kėliau sau šį klausimą ir nepaliauju jo kelti. Yra dar ir kitas aspektas. Aš asmeniškai manau, kad tam tikri kompromisai ir kai kurių savo principų atsisakymas, žinoma, priklausomai nuo to, kokie jie, – yra sveikas. Nes absoliuti laisvė tik genijams padeda sukurti didžius darbus. Jei nesi genijus, laisvė dažnai gimdo pretenzingumą, nepilnavertiškumą ir net kai ką blogesnio, kai pinigai švaistomi filmų kūrimui pačiam sau ir artimiausiems draugams. Apribojimai, būtini apribojimai ir kompromisai padeda atsirasti išradingumui, kūrybiškumui ir įkvepia originalias idėjas.

Netikiu absoliučia laisve. Praktiškai tai neįmanoma ir filosofiškai nepriimtina. Kovodami už laisvę, kiekvieną kartą įsitikiname, kad ji nepasiekiama. Manau, čia svarbus ne tikslas, bet jo siekimo būdas. Tiesą sakant, vis dažniau įsitikinu, kad viso gyvenimo ir darbo prasmė yra ne tikslas, bet jo siekimas. Ir ačiū Dievui, kad tikslai niekada nėra pasiekiami. Akivaizdu, kad aš ginu kompromisą. Ne tik todėl, kad tai praktiška. Pirmiausia todėl, kad nežinau atsakymų ir savo filmuose užduodu klausimus. Klausimai ir abejonės, pasitikėjimo savimi stygius, kurioziškumas ir stebėjimasis tuo, kad viskas vyksta taip, kaip natūraliai vyksta, paverčia mane stebėtoju ir klausytoju. Dažnai keičiu savo scenarijuose sceną, dialogą arba situaciją, nes mane supantys žmonės turi geresnių idėjų, sumanesnių sprendimų. Manęs netrikdo, kad tai yra kitų idėjos. Jei joms pritariu ir jas pasirenku, jos tampa mano. Kaip režisierius, esu realistas. Įvykiai ir mintys man yra lygiaverčiai. Taip pat realistiškai žvelgiu į savo darbą. Atsižvelgiu į prodiuserį, pinigus, o pirmiausia į žiūrovą. Ne tik todėl, kad taip reikia. Atsižvelgiu, nes pats to noriu. Mano nuomone, kino gamyba, kuri iš principo yra brangi, turi savo moralę. Ir vėlgi, aš laikausi šitos moralės principų, nes pats to noriu. Kava gali kainuoti vieną su puse, tris arba penkis dolerius, bet jei ji kainuotų 120 dolerių, kavos gėrimas taptų amoralus. Tą patį galima pasakyti apie kino gamybą. Man filmas, kurį noriu sukurti, yra filmas, kurį galiu sukurti. Aš nekuriu kitokių filmų ir apie tai negalvoju. Aš neprivalau sutraukti milijonų žiūrovų į savo filmus, bet noriu jausti, kad kažkam manęs reikia.

Man labiausiai patinka toks žiūrovas, kuris filme atpažino save arba kuriam filmas kažką reiškė, o gal net kažką pakeitė. Kartą Berlyno gatvėje sutikau moterį, kuri mane pažino ir pravirko. Tuo metu buvo pradėtas rodyti ir reklamuoti „Trumpas filmas apie meilę“. Jai buvo penkiasdešimt. Ji man nuoširdžiai padėkojo ir papasakojo, kad daugelį metų konfliktavo su savo dukterimi; jos tarpusavy nesikalbėjo, nors gyveno viename bute. Dukteriai tada buvo devyniolika. Moteris sakė nesikalbėjusi su dukterimi penkerius ar šešerius metus, išskyrus informatyvaus pobūdžio pranešimus apie tai, kur padėtas raktas, kad namie nėra sviesto arba kada sugrįš. Išvakarėse jos abi buvo nuėjusios į mano filmą, ir dukra pirmą kartą per visus tuos metus pabučiavo motiną. Neabejoju, kad ryt jos vėl vaidysis ir po kelių dienų ši iškyla joms jau nieko nebereikš; bet jei jos pasijuto geriau nors penkias minutes, arba nors vyresnioji moteris taip pasijuto, tai to ir pakanka. Verta kurti filmą dėl šių penkių minučių. Dukra tikriausiai konfliktavo su motina dėl kažkokios priežasties, ir ši priežastis, matyt, slypėjo „Trumpo filmo apie meilę“ siužete. Kai jos kartu pasižiūrėjo filmą, abi suprato tikrąją konflikto priežastį, ir dukra pabučiavo motiną. Buvo verta kurti filmą dėl šio vieno bučinio, dėl šios vienos moters.

Arba, pavyzdžiui, ta mergaitė... Į susitikimą su manimi Paryžiaus priemiestyje atėjo penkiolikmetė mergaitė ir pasakė, kad ji žiūrėjo „Dvigubą Veronikos gyvenimą“. Ji buvo atėjusi kartą, du, tris ir norėjo pasakyti tik vieną dalyką: ji suvokė, kad yra toks daiktas kaip siela. Ji nežinojo to anksčiau, bet dabar žino, kad siela egzistuoja. Tai kažkas labai gražaus. Vertėjo daryti „Dvigubą Veronikos gyvenimą“ dėl šios mergaitės. Vertėjo dirbti metus, aukoti visus pinigus, energiją, laiką, kantrybę, kankintis, žudytis, priimti tūkstančius sprendimų tam, kad viena mergaitė Paryžiuje suprastų, jog egzistuoja toks daiktas kaip siela. Tai verta. Tokie žiūrovai yra geriausi. Jų nėra daug, bet gal atsiras keli.

Parengta pagal „Kieślowski on Kieślowski“ (Danusios Stok redakcija), Faber and Faber Limited. 1995; „Decalogue: The Ten Commandments“, Faber and Faber Limited, 1991; „Krzysztof Kieślowski. 1941–1996“, Lenkų kino institutas, 2006.

Parengė Audronis Liuga