Šimtametė „Linksmoji našlė“

Raminta Vaicekauskaitė – Hana Glavari

XX a. pirmasis dešimtmetis. Permainingas, prieštaringas, audringas laikas. Ne tik politikoje. Muzikoje taip pat. R. Straussas kuria „Salomėją“, mes atgauname spaudą ir netrukus Vilniuje rodome savo „Birutę“; su įžūliu švilpimu, o vėliau su ovacijų liūtimis publika pasitinka G. Puccini „Madam Baterflai“. Geras G. Puccini pažįstamas Franzas Leharas (1870–1948) Vienos teatre pradeda diriguoti ir kurti savo operetes. Šiame teatre, beje, prieš 50 metų valtorną pūtė jo tėvas, vadovaujamas Vienos operetės pradininko, kompozitoriaus ir dirigento Franzo Suppe. 1905 m. F. Leharas sukuria išpopuliarėjusią visame pasaulyje „Linksmąją našlę“, turbūt pačią žymiausią savo operetę. Čia skambančios dainos, duetai, arijos yra tapę operetės žanro etaloniniais pavyzdžiais. Kaune ši „lehariada“ statoma jau šeštą kartą. Spektaklis taip pat buvo Klaipėdos muzikinio, Vilniaus operos ir baleto teatrų repertuaruose.

Ištikimybė klasikinėms vertybėms

„Linksmoji našlė“ – režisieriaus Ginto Žilio šeštoji operetė, pastatyta Muzikiniame teatre. Režisierius rodo ištikimybę klasikinėms vertybėms ir elegancijai. Operetės sprendime nėra nieko nereikalingo: išsigalvotų tuščių efektų, pigios beskonybės, naujai perkurtų siužeto vingių. Po kelių spektaklių, pastatytų režisierių iš Ukrainos, Rusijos, ši premjera žėri vakarietišku skoniu ir saikingumu.

Aukštą elegancijos tonaciją pasirenka ir dailininkė Virginija Idzelytė. Funkcionalus scenovaizdis, imituojąs pastatą su veidrodinėmis detalėmis, beveik nesikeičia per visus tris veiksmus. Kinta apšvietimas, fono spalvos, sužėrėdamos vis naujais atspalviais. Lakoniškos dekoracijos tarsi praplečia Muzikinio teatro sceną, leidžia artistams laisvai kvėpuoti. Čia nė su žiburiu nerasime ištapytų peizažų ar kalnų iš papjė mašė.

XX a. pirmojo dešimtmečio atmosferą kuria kostiumai. Stebime to meto mados teatrą su dominuojančiomis trimis spalvomis: juoda – pirmajame veiksme, balta – antrajame, balta ir raudona – trečiajame. Kiekvienos damos suknia – tarsi nedidelis meno kūrinys, padabintas gražiomis skrybėlaitėmis, šukuosenomis, pirštinaitėmis, vėduoklėmis.

Gražiausia puošmena

Akių negali atplėšti nuo linksmosios našlės Hanos Glavari (Raminta Vaicekauskaitė). Jaunos artistės kūrybiniame kelyje tai jau (ar dar tik?) trečiasis vaidmuo Muzikiniame teatre. Mano galva, pranokstantis ir Maricą „Grafaitėje Maricoje“, ir Roziną „Sevilijos kirpėjuje“.

R. Vaicekauskaitė turi puikią ir raiškią sceninę išvaizdą: ji dainuoja kaip pirmoji spektaklio dama, kalba kaip pirmoji dama, taip pat grakščiai šoka. Solistės padainuotos melodingos arijos ir duetai (vien ko verta daina „Vilija“ iš II veiksmo pradžios) verti aukščiausių balų. Visi Lietuvos, o ir tolimesnių geografinių platumų teatrai gali pavydėti Kauno muzikiniam, kad jis turi tokį prabangų scenos papuošalą.

R. Vaicekauskaitė pasirodo ne tik istorinio teatro scenoje. Ji ką tik sėkmingai sugiedojo pagrindinę partiją kompozitoriaus A. Martinaičio religinio veikalo premjeroje, dažnai dainuoja su ansambliu „Musica humana“; iš atminties neišblėsta ir jos atsakingai parengta soprano partija J. Kačinsko operos „Juodas laivas“ koncertiniame atlikime. Visa tai turtina sceninę ir vokalinę dainininkės patirtį, plečia raiškos galimybes.

Kita Hana Glavari (Nomeda Vilkanauskaitė) būtų visiškai įtikinama, jei neturėtų tokios stiprios konkurentės. Visad žiauri lyginamoji analizė!

Partneriai

Linksmosios našlės partneris Danila (Raimondas Baranauskas) turi retą ir brangintiną solisto savybę – pakelti kokybės kartelę aukštai ir neleisti sau jos nuleisti žemyn. R. Baranauskas užtikrintai ir tiksliai įsilieja į bendrą skoningo spektaklio visumą: įtikina santūri ir vyriška vaidybos maniera, tiksli dikcija kalbamuosiuose intarpuose, disciplinuotas ir tvarkingas, nors ir ne itin turtingas įvairių atspalvių vokalas.

Antrojoje premjeroje Danilos vaidmenį kūrė Laimonas Pautienius, užgrūdintas ir daug sykių scenos patikrintas solistas. Abejonių nekelia nei dainininko vokalas, nei sceninis patrauklumas. Tačiau šįsyk neišvengta tam tikrų pasikartojimų, atklydusių iš anksčiau matytų spektaklių, nuovargio žymių. Matyt, tai neišvengiama, kai sostinėje ką tik padainuoji Papageną „Užburtojoje fleitoje“ ir tuoj pat Kaune dalyvauji Muzikinio teatro premjeroje.

Nustebau ir susižavėjusi aiktelėjau, kaip dailiai orkestras (dirigentas Julius Geniušas) pagriežė spektaklio uvertiūrą: išlyginta styginių grupė, ilga frazės kantilena, tikslus tempas. Deja, kai orkestrui teko akompanuoti solistams, garso amplitudė buvo per stipri, per mažai dėmesio skiriama niuansams talkinant dainininkams. Amžina ir vargu ar bepagygoma visų mūsų muzikinių teatrų liga – griežti per smarkiai iš peties, per mažai jautriai iš širdies.

Pliusai ir minusai

Režisieriaus ir dailininkės švarios estetikos siekį scenoje pavyko įgyvendinti ne visiems artistams. Šventa tiesa, ką publikai taip malonu žiūrėti ir klausyti, dažnai būna sudėtinga atlikti scenoje. Daug net ir pripažintų, publikos mylimų artistų „nuskandino“ senieji stereotipai, klišės, atklydę iš anksčiau matytų spektaklių. Jie ypač ryškūs kalbamuosiuose intarpuose.

Už gražų dainavimą padėkos žodžio nusipelnė Mindaugas Zimkus, Kęstutis Alčauskis. Blykstelėjo teatro jauniausieji: Akvilė Garbenčiūtė, Evaldas Kondrackis, Egidijus Bavikinas... Jie sugebėjo į savo nedidelius vaidmenis pažiūrėti pro lengvos ironijos akinius, tačiau neperžengti saiko ribų.

Atskirai noriu paminėti ir solistą Gediminą Maciulevičių. Visad žaviuosi jo aktorine raiška. Šįsyk ji imponavo kiek mažiau, tačiau barono Cėtos vaidmens atlikėjas kažkokiu solistui težinomu būdu puikiai reiškėsi kaip spektaklio pulsas, jo tempas, energija, sklidina naivaus komiško gėrio.