Lenkų kinas: stebuklai ir atmintis

„Išganytojo aikštė“

Balandžio 25 d. prasidės jau aštuntą kartą Lietuvoje rengiama Lenkų filmų savaitė. Ji vyks Vilniaus kino teatruose „Forum Cinemas“ ir „Skalvijos“ kino centre. Tradiciškai savaitė supažindins su įsimintiniausiais pastarųjų metų lenkų filmais. Ją pradės pirmadienį Lenkijos kino akademijos „Auksiniu ereliu“ geriausiam metų filmui apdovanota Andrzejaus Wajdos „Katynė“, kurios iškilminga premjera taip pat šią savaitę jau buvo surengta Vilniuje.

Kasdienybės dramos

Šiemet naujausių filmų programoje – ne vienas „Auksinio erelio“ laureatas. Joannos Kos-Krauze ir Krzysztofo Krauze’s filmas „Išganytojo aikštė“ („Plac Zbawiciela“) tapo geriausiu 2007 m. filmu. Filmas pasakoja apie paprastą šeimą. Beata ir Bartekas su dviem mažais sūnumis atsikelia pagyventi pas Barteko motiną Teresą. Jie tikisi, kad netrukus galės įsikurti naujame bute. Tačiau bankrutuoja namą statanti firma ir jaunos šeimos planai pakimba ore. Situacija įtempta: anyta ir anksčiau manė, kad sūnus pasirinko netinkamą moterį, ji nepakelia marčios netvarkingumo ir svajingumo. Beata nesugeba susirasti darbo. Šeimos išlaikymo našta užgriūva ant anytos ir vyro pečių. Pati to nesuvokdama Teresa savo nuolatiniais priekaištais griauna sūnaus šeimą. Nepakėlęs išbandymų Bartekas išeina pas kitą moterį. Beata jaučiasi bejėgė ją užgriuvusių bėdų akivaizdoje. Ji turi į vykti pas seserį į kaimą, tačiau iš tikrųjų ten jos niekas nelaukia. Beatai atrodo, kad vienintelė išeitis – jos ir vaikų mirtis... „Išganytojo aikštės“ autoriai kuria šiuolaikinę tragediją. Šalia atpažįstamos buities filme iškyla ir svarbi moralinio pasirinkimo klausimų, atpirkimo, atgailos tema. Įsimintinus vaidmenis filme sukūrė aktorės Ewa Wencel, Beata Fudalej. Į Vilnių pristatyti filmo žada atvykti pagrindinį Beatos vaidmenį sukūrusi aktorė ir sociologė Jowita Budnik.

Kurdami filmus apie dabartį lenkų režisieriai dažnai personažais pasirenka vaikus. Jų buvimas ekrane padeda išryškinti tai, kas galbūt nepastebima iš pirmo žvilgsnio, kas savaime atrodo „normalu“. Vaikiškas požiūris į tikrovę padeda atskleisti paslėptas, plika akimi nematomas kasdienybės dramas.

Šiųmetį „Kino pavasarį“ atidaręs, ne vieno tarptautinio kino festivalio prizą ir geriausio režisieriaus „Auksinį erelį“ kūrėjui pelnęs Andrzejaus Jakimowskio filmas „Burtai“ („Sztuczki“) taip pat rodo pasaulį mažo berniuko akimis. Berniukas gyvena apleistame provincijos mieste ir ilgisi tėvo, todėl nusprendžia sugrąžinti tėvą namo. Mažasis filmo herojus tiki įvairiausiais burtais. Jų padedamas jis ir siekia savo tikslo. Jakimowskis turi filosofo išsilavinimą, matyt, todėl jo filmai prisodrinti 7-ojo dešimtmečio poetiniam autoriniam kinui būdingų apibendrinimų, metaforų. „Burtai“ – savotiška kasdienybės mozaika, kuriama iš akimirksnio įspūdžių, pastebėjimų, nematomų dramų ir komiškų situacijų, paprastų kasdienybės ritualų.

Tomaszo Wiszniewskio filmas „Viskas bus gerai“ („Wszystko będzie dobrze“) – visiška „Burtų“ priešingybė. Wisznewskis renkasi paradokumentinį, „dogmišką“ stilių. Tai suprantama, nes antraip pagrindinė filmo tema – tikėjimas stebuklu – atrodys neįtikinamai. Filmo herojus – dvylikametis Pavelas (Adam Werstak). Jis gyvena su motina ir neįgaliu broliu. Pavelo tėvas buvo alkoholikas. Vaikas iki šiol prisimena patirtas nuoskaudas. Motina serga vėžiu. Gydytojai sako, kad ją išgelbėti gali tik stebuklas. Tikintis Dievu berniukas duoda įžadus nubėgti iš Gdansko iki Čenstachavos ir prašo Švenčiausiosios Mergelės išgelbėti motiną. Berniuką lydi jo kūno kultūros mokytojas – su žmona išsiskyręs vienišas alkoholikas Andžėjus (Robertas Więckiewiczius apdovanotas „Auksiniu ereliu“ už geriausią vyro vaidmenį). Pavelas iškelia mokytojui sąlygą – daugiau nebegerti. Filmas pasakoja apie jų kelionę, kuri tampa ne tik stebuklo laukimu, bet ir atneša ne vieną gyvenimo pamoką abiem filmo personažams. Todėl gal ir nesvarbu, kaip iš tikrųjų baigiasi filmas. Kiekvienas žiūrovas gali pats pasirinkti, kaip suvokti filmo pabaigą.

Januszas Kamińskis – vienas geriausių (jei ne geriausias) šių dienų kino operatorius. Ne vienas jo nufilmuotas filmas jau tapo klasika, kaip kad Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašas“. Pernai Kamińskis pasekė ne vieno savo kolegos pėdomis ir debiutavo kaip režisierius. Jo filmas „Hanė“ („Hania“) – tai kalėdinė pasaka suaugusiems, sukurta pagal visas holivudinio žanro taisykles. Tačiau tos pasakos veiksmas nukelia į šiuolaikinę Varšuvą. Filmo herojai – jauna šeima. Vojtekas (Łukasz Simlat) yra darboholikas kompiuterių grafikas. Jo žmona Olia (Agnieszka Grochowska) svajoja apie kūdikį, bet Vojtekas apie tai nenori girdėti iš dalies dėl slogių vaikystės prisiminimų ir sudėtingų santykių su jau mirusiu tėvu. Kalėdų išvakarėse Olia sutinka seną draugą, kuris dirba vaikų namuose. Draugas prikalbina moterį priimti šventėms pasisvečiuoti berniuką iš vaikų namų. Kasperas (Maciej Stolarczyk) yra ypatingas vaikas. Trumpas ir tragiškai pasibaigęs buvimas su juo privers šeimą pakeisti požiūrį į daugelį dalykų.

Religijos ir tikėjimo klausimai – dažni pastarųjų metų lenkų kine. Be abejo, tai susiję su popiežiumi Jonu Pauliumi II, dariusiu didžiulę įtaką lenkų intelektualiniam ir meniniam gyvenimui. Savaitės programoje ypatingą vietą užima Mareko Luzaro animacinė juosta „Romos triptikas“ („Tryptyk Rzymski“, 2006). Ji sukurta pagal Jono Pauliaus II poemą. Apie tikėjimo stebuklus pasakoja ir Andrzejaus Barańskio filmas „Broliukas“ („Braciszek“). Jis sukurtas pagal knygą „Mažutėlių patronas“, kurioje aprašytas 1939 m. mirusio pranciškono Alojzy Kosibos gyvenimas. Brolis Kosiba garsėjo savo gerumu, kuklumu ir paprastumu. Jis mokėjo nuoširdžiai džiaugtis ir menkiausiais dalykais, ir Dievo buvimu savo gyvenime. Paties broliuko stebuklai – taip pat paprasti. Tačiau jie liudija nuoširdų tikėjimą ne tik Dievo, bet ir žmogaus gerumu. Savo broliams Kosiba rinko aukas ir išmaldą. Filme jis parodytas visoks, tačiau gerumą vis dėlto parodyti sunkiausia. Deja, režisieriui kartais nepavyksta išvengti akivaizdžios hagiografijos. Be abejo, Barańskio „Broliukas“ nėra religinis filmas. Tai pasakojimas apie gerumą, kuris savaime yra ir stebuklas, ir šventenybė. Tačiau apie tai bus galima padiskutuoti ir su pagrindinį vaidmenį kūrusiu aktoriumi Arturu Barciśiu, kuris filmą pristatys Vilniaus žiūrovams.

„Katynė“

Filmai – prisiminimai

Michało Kwiecińskio filmas „Rytoj einame į kiną“ („Jutro idziemy do kina“), be abejo, pirmiausia skirtas jauniesiems žiūrovams. Jis pasakoja apie šiuolaikinių jaunuolių bendraamžius, kurie 1938 m. baigė mokyklą. Trys filmo herojai Andžejus, Vacekas ir Ježis yra įsitikinę, kad jų gyvenimas bus šviesus ir laimingas, kupinas meilės ir nuotykių, o draugystė truks amžinai. Filme rodomi vieni jų gyvenimo metai iki 1939-ųjų rugsėjo, kai prasidėjęs karas sugriovė visus ne tik šios kartos planus. Filmo kūrėjai tiksliai atkuria prieškario atmosferą, kostiumus, interjerus.

Vienas svarbiausių pernykščių lenkų filmų – ne vienus metus laukta Andrzejaus Wajdos „Katynė“ („Katyń“). Pasakodamas apie vieną ilgiausiai nutylėtų lenkų tautos tragedijų – Antrojo pasaulinio karo metais sovietų NKVD Katynėje nužudytus lenkų karininkus, Wajda pasakoja ir apie save (režisieriaus tėvas Jakubas buvo sušaudytas Katynėje), ir apie savo kartą, kuriai pokario metais iškilo dilema: kovoti iki paskutinio pogrindžio kareivio ar išsaugoti tautą, kultūrą. Tai ir pasakojimas apie moteris, kurios visą gyvenimą laukė stebuklo – savo vyrų, tėvų, sūnų ir brolių sugrįžimo. Tai ir filmas apie atmintį ir tiesą, kuri nesunaikinama. „Katynėje“ vaidina garsūs lenkų aktoriai Arturas Zmijewskis, Maja Ostaszewska, Maja Komorowska, Janas Englertas, Andrzejus Chyra.

Premjeras papildys retrospektyvinės programos. Žiūrovai galės pamatyti du istorinius filmus – pagal Jerzy Stefano Stawińskio scenarijų sukurtą Jerzy Passendorferio „Pasikėsinimą“ („Zamach“, 1959), pasakojantį apie „Armijos Krajowos“ karių pasikėsinimą į Varšuvos SS vadą, ir Filipo Bajono „Poznanė, 1956“ („Poznań 56“), kuriame paauglių ir vaikų akimis rodomas pirmasis pokario antikomunistinis maištas Lenkijoje.

Šiųmetė retrospektyva skirta savaitės viešniai – teatro ir kino aktorei Anna Dymnai. Pastaraisiais metais ji pasišventė labdarai ir yra viena labiausiai gerbiamų ir mylimų Lenkijos moterų. 1982 m. Dymna suvaidino Barborą Radvilaitę Januszo Majewskio filme „Barboros Radvilaitės epitafija“ („Epitafium dla Barbary Radziwiłłówny“). Filmas prasideda 1551-aisiais, kai Žygimantas Augustas lydi karalienės Barboros karstą iš Krokuvos į Vilnių ir prisimena savo didžiosios meilės istoriją. Dalis filmo buvo filmuota Vilniuje, tad bus galima mintimis sugrįžti į miestą, kuris per tuos keliasdešimt metų pasikeitė neatpažįstamai. Pagrindinius vaidmenis filme taip pat kūrė Jerzy Zelnikas, Aleksandra Śląska, Krzysztofas Kolbergeris. Barbaros Sass filme „Tiktai baimė“ („Tylko strach“, 1993) Dymna suvaidino televizijos žurnalistę alkoholikę, kuri bando nugalėti savo pražūtingą priklausomybę, vienatvę ir stresą. Su Jerzy Hoffmano filmu „Žiniuonis“ („Znachor“, 1981) ir Lietuvoje užaugo ne viena gerbėjų karta. Tai vienas populiariausių lenkų filmų. Pagal Tadeuszo Dołęgos-Mostowicziaus romaną sukurtame filme apie profesoriaus Vilčuro gyvenimo stebuklus Dymna suvaidino Marysią – vėl atrastą dukrą.

Filmų vaikams ir jaunimui programa primins vieną populiariausių lenkų vaikų rašytojų Kornelį Makuszyńskį. Pagal jo knygą sukurtas Kazimierzo Tarnaso „Šėtonas iš septintos klasės“ („Szatan z siodmej klasy“, 2006) nukels į praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Vilniaus apylinkes. Vietos mokiniai stengsis įminti Gonsovskių dvaro paslaptis, susijusias su kadaise čia paslėptu Napoleono lobiu. Mažiesiems bus parodyti animaciniai filmai „Šlapia pasakėlė“ („Mokra bajeczka“, 2006, rež. Wojciech Gierłowski), „Fantastiška gėlių parduotuvė“ („Fantastyczny sklep s kwiatami“, 2001, rež. Pawel Partyka), „Siuvėjas Siūlelis“ („Krawiec Niteczka“, 2005, rež. Andrzej Gosieniecki).

Dokumentinių pilno metražo filmų programa pristatys ne vieną iškilią asmenybę. Piotro Załuskio filmo „Herbertas. Freska bažnyčioje“ („Herbert. Fresk w kosciele“, 2006) herojus – didysis lenkų poetas Zbigniewas Herbertas. Jo eilėraščiai apie poną Cogito darė įtaką visų totalitarinių šalių kūrėjams. Filme apie poetą pasakoja jo artimieji ir garsūs Lenkijos kultūrininkai. Tadeuszo Bystramo filmas „Tarp tiesos ir poezijos. Lenkų kino mokyklos kūrėjų pasakojimai“ („Między prawdą a wyobrażnią. Opowieśći twórców polskiej szkoly filmowej“, 2007) skirtas pernai visame pasaulyje minėtam lenkų kino mokyklos penkiasdešimtmečiui. Rafało Wieczyńskio filmas „Nugalėtojai nemiršta“ („Zwycięzcy nie umierają“, 2005) primins saugumiečių 1984 m. nužudytą „Solidarumo“ kunigą Jerzy Popiełuszko, Jagnos Wright „Užmirštoji Odisėja“ („Zapomniana Odyseja“, 2000) – šimtų tūkstančių lenkų, kurie Stalino įsakymu buvo ištremti į Sibirą ir Kazachstaną, tragediją, Januszo Marszaleco „Atsiminkite gruodį“ („Pamiętajcie grudzień“) – 1970 m. neramumus Gdanske.

Ž. P.