Muzika

Ir vėl „Sugrįžimai“

Festivalio pradžios koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Dalia Stulgytė-Schmalenberg, dirigentas Wolfgangas Heinzelis ir kompozitoriaus Hermano von Glencko duktė Helly Binder von Glenck

Lietuvos muzikų rėmimo fondo jau daug metų organizuojamas tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ garbingam pradžios koncertui Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje balandžio 8 d. pakvietė svečius iš Vokietijos – Darmštadto filharmonijos „Merk“ simfoninį orkestrą, jo meno vadovą ir dirigentą Wolfgangą Heinzelį ir po M.K. Čiurlionio menų gimnazijos baigimo į Liubeko aukštąją muzikos mokyklą išvykusią studijuoti, pasilikusią šioje šalyje dirbti ir gyventi smuiko virtuozę Dalią Stulgytę-Schmalenberg. Šiauliuose gimusios daugelio tarptautinių konkursų laureatės muzikavimą 2007 m. aukštai įvertino Saksonijos vyriausybė – jai pripažintas kamerinės muzikos – KM – titulas (nuo šiol prie savo pavardės ji turi teisę rašyti šias raides). Baigusi Liubeko aukštosios muzikos mokyklos aspirantūrą pas prof. Zacharą Broną, 1997–1998 m. ji pelnė Berlyno filharmonijos orkestro H. von Karajano vardo stipendiją ir tobulinosi šio orkestro akademijoje. Nuo 1999-ųjų – Drezdeno filharmonijos, 2000 m. – Kopenhagos radijo simfoninių orkestrų koncertmeisterė. Šioms pareigoms D. Stulgytė-Schmalenberg dažnai kviečiama į Berlyno radijo simfoninį orkestrą. Turinti platų solinių programų repertuarą, smuikininkė griežė Europos, Kanados, Naujosios Zelandijos ir kitų šalių klausytojams. Stabiliai įsitvirtinusi Vokietijos profesionaliosios muzikos sferose, lietuvaitė retai beatvyksta koncertuoti į savo tėvynę. Jos meno gerbėjams smalsu, kokių naujų savybių ji įgijo, todėl jie gausiai susirinko pasiklausyti jos atliekamo H. von Glencko (1883–1952) Koncerto smuikui ir orkestrui.

Pasak koncerto lankstinuko, orkestro „Deutsche Philharmonie Merc“ pavadinimas kilęs iš vaistininkų šeimos, kuri 1668 m. įkūrė seniausią farmacijos kompaniją. Nuo tada ši šeima, kuriai priklausė ir poeto Johanno Wolfgango Goethe’s draugas ir globėjas Johannas Heinrichas Mercas, yra žinoma už savo kultūrinius nuopelnus. „Deutsche Philharmonie Merc“ orkestras susikūrė 1966 m., o Darmštadtas yra pagrindinis jo rėmėjas. Nuo 2003 m. orkestrui vadovauja pianistas, aranžuotojas, kompozitorius ir dirigentas Wolfgangas Heinzelis, studijavęs Hanoveryje, Londone, Paryžiuje. Jis kviečiamas diriguoti Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir Italijoje, buvo Saarbrückeno ir Karlsruhe’s teatrų operos dirigentas. W. Heinzelis įvardijamas puikiu pianistu, W.A. Mozarto muzikos žinovu, „Lieder“ akompaniatoriumi.

Pirmoje koncerto dalyje orkestras pagrojo L. van Beethoveno Trečiąją, „Herojinę“ simfoniją Es-dur, op. 55. Dirigentas, regis, daugiausia rūpinosi, kad muzikantai labai tiksliai ir tvarkingai vykdytų visas nuorodas, pažymėtas partitūroje (nekalbant, žinoma, apie patį natų tekstą) – dinamiką, įvairius akcentus, štrichus, kontrastus ir t.t. Orkestro artistai grojo švariai, korektiškai, vyravo šventinė, optimistinė nuotaika visose simfonijos dalyse. Net ypač įsimintinoje, įspūdingoje antroje, Gedulingo maršo, Adagio assai dalyje buvo justi instrumentalistų (ar dirigento?) jaunatviškai šviesus požiūris ar, tiksliau, beprobleminė pajauta, o ką jau kalbėti apie trečiąją, Scherzo. Allegro vivace dalį, skambėjusią linksmai ir žaismingai. Šiame orkestre matėme vien jaunus ir energingus įvairių tautybių atlikėjus, tarp kurių meistriškai obojų pūtė ir jaunuolis iš Lietuvos, viešai prieš antrąją koncerto dalį savo gimtadienio proga iš kolegų gavęs gėlę.

Per koncerto pertrauką sutikti profesionalūs muzikantai svarstė, kas lėmė tokią traktuotę – orkestrantų jaunas amžius, įgūdžių stoka, dirigento būtent toks šios muzikos supratimas, o gal jo noras pirmiausia padaryti tvarką, o vėliau, instrumentalistams įgijus daugiau patirties, gilintis ir į muzikos atlikimo subtilybes. Įdomus sutapimas: kitą vakarą per „Mezzo“ kanalą buvo transliuojamas Herberto von Karajano diriguojamos šios simfonijos įrašas, padarytas 1992 m. su Berlyno filharmonijos orkestru. Legendinio charizmatiško dirigento įtaiga brandžiam patyrusių, vyresnio amžiaus instrumentalistų kolektyvui stulbino. Kokia išraiškingumo gelmė, persmelkiantis šios prasmingos ir visais atžvilgiais turtingos muzikos poveikis, kai genialaus muziko profesionalo valia jungiama su jo sumanymus realizuojančių atlikėjų gebėjimais!

Antroje koncerto dalyje dar paviršutiniškiau nuskambėjo W.A. Mozarto Simfonija D-dur, Nr. 38 („Prahos“), KV 504, – išgrojami garsai tarsi bylojo apie jauną atlikėjų amžių. Įdomu, ar šiais laikais Vokietijoje madinga šitaip traktuoti klasikų kūrinius, ar tai – atskiro kolektyvo ir dirigento interpretacijos?

Programos pabaigoje išgirdome daugelio klausytojų, atėjusių su puošniom gėlių puokštėm, nekantriai lauktą D. Stulgytės-Schmalenberg grojimą. Gaila, kad pasirinkto kompozitoriaus H. von Glencko vienos dalies Koncerto smuikui ir orkestrui muzika atrodė gana monotoniška, pagrįsta vis pasikartojančiomis neišraiškingomis, lyg romantizuotomis smuiko frazėmis ir orkestre vyraujančiais pučiamųjų atliekamais kiek modernesnės sąrangos skambesiais, kurie vis sugrįždavo nedaug pasikeitę. Toks buvo pirmas šios muzikos įspūdis. Buvo apmaudu, kad profesionaliai smuikininkei čia beveik nebuvo galimybių įrodyti savo meistriškumą. Laimei, sužavėtai publikai prašant, D. Stulgytė-Schmalenberg bisui pagriežė Vytauto Barkausko 1967 m. sukurtą penkių nedidelių, bet įvairių ir įdomiai skambančių dalių Partitą smuikui solo. Šis paskutinis, papildomai atliktas kūrinys tapo viso koncerto kulminacija. Sukurta modernia muzikos kalba, įvairi savo nuotaikomis, ritmika ir tam tikrais efektais Partita leido smuiko virtuozei pasitelkti savo meistriškumą, išradingumą bei fantaziją, siekiant kuo įtaigiau realizuoti kompozitoriaus sumanymus. Atrodė, kad autorius liko patenkintas šia traktuote.

Belieka palinkėti kuo didžiausios kūrybinės sėkmės šio vakaro atlikėjams ir puikių įspūdžių klausytojams iš kitų „Sugrįžimų“ koncertų.