Apie konkursus, Skriabiną ir kitką

Sėdi (iš kairės): D. Medišauskienė, Z. Eimulienė, E. Ignatonis, L. Drąsutienė, J. Šleinytė, V. Vitaitė. Stovi (iš kairės): A. Piličiauskas, A. Gricius, G. Želvys, V. Landsbergis, V. Gaidamavičius

Mokėtės pas garsų kompozitorių ir pianistą Stasį Vainiūną – tuo metu Lietuvoje jis buvo vienas iš pačių ryškiausių pianistų, jeigu ne pats ryškiausias. Kokie įspūdžiai liko iš jo paskaitų?

Iš dalies jau atsakėte į savo klausimą. Pirmiausia labai imponavo tai, kad jis buvo puikus pianistas, tikras savo srities profesionalas. Mano laikais jis jau praktiškai mažai grojo, o ir tas jo grojimo periodas apskritai buvo trumpas. Kai pradėjau pas jį mokytis, Vainiūnui buvo dar tik keturiasdešimt ketveri, o atrodė, kad jis jau baigė savo, kaip pianisto, karjerą ir grojo beveik vien tik savo kūrinius. Taip pat nepaprastai svarbu buvo tai, kad jis labai mylėjo pedagoginį darbą ir mus visus – buvo kupinas meilės, o be meilės nėra pedagogikos. Ir ta meilė viskam, ką darė, tarsi jau iš prigimties jo viduje gyveno, nepaprastai natūraliai. Labai mokėjo su studentais bendrauti. Pavyzdžiui, jei kokia nors depresija apimdavo, tai Vainiūnas, būdavo, taip labai ramiai sako: „Einam į sceną, nervinamės... Mielas mano, pažiūrėk pro langą. Medis stovi? Stovi. Ar tu grosi, ar negrosi, jis vis tiek stovės, tai ko dabar tu čia nerviniesi?“ Mums atrodydavo, kad visokias sudėtingas problemas jis spręsdavo labai lengvai. Juk kartais pasitaiko ir nesėkmių, – pavyzdžiui, repetuoji, mokaisi, o per koncertą ima ir nepasiseka. Profesorius į tai labai geranoriškai žiūrėjo.

Vainiūnas nepasižymėjo griežtumu. Vienas gabiausių jo mokinių, bene pats gabiausias, buvo Gytis Trinkūnas. Labai šiltas ir visapusiškai talentingas žmogus, bet nelabai organizuotas. Tai ir profesorius nemokėjo jo suorganizuot – jis mokydavosi paskutinę dieną... Niekada nebūdavo, kad Vainiūnas šauktų ant studento ar labai griežtai kalbėtų. Pirmenybę visada teikdavo menui, muzikai, o visi kiti studentų reikalai jau po to... Kad visiškai tuo nesirūpino, tikrai negali pasakyti, nes ir aš pats jam labai dėkingas – tik jo dėka likau Vilniuje. Mat tais laikais buvo toks labai baisus dalykas – paskyrimas, dabar jau to nėra. Kartais pasigirsta balsų: „Oi, kaip anksčiau būdavo gerai“... Ir man tiesiog rankos dreba, kai išgirstu tokį jaunimo pasakymą, nes aš pats mačiau tiek tų mūsų diplomantų... Merginos verkė, raudojo, vaikinai ko tik nedarė – kad tik netektų važiuoti ten, kur skiria. Niekas nenorėjo išvažiuoti, visi norėjo likti Vilniuje.

Jūsų Mokytojas Stasys Vainiūnas buvo pirmasis lietuvių pianistas, laureato vardą pelnęs užsienyje (Vienoje). Kiti to laikotarpio mūsų pianistai prieš šį tada tikrai didelį laimėjimą tarsi nublanksta.

Mažai tada turėjom pianistų; vienas garsesnių, greta Vainiūno, buvo penkeriais metais už jį vyresnis Balys Dvarionas, bet jis turbūt nelabai ir norėjo tų konkursų. O dabar jau viskas – galima sakyti, konkursų era kaip ir baigėsi. Jų dabar labai daug. Aišku, tai yra gerai, konkursų reikia.

Prisiminkim kad ir džiazo muziką – dabar Lietuvoje vyksta mažiausiai penkiasdešimt penki džiazo festivaliai per metus. Kiekvienas miestelis gali turėti (ir tų turinčiųjų tikrai daug) po savo džiazo festivalį, ir ne bet kokį, o tarptautinį; lygiai taip pat kiekvienas miestas ar miestelis gali turėti ir savo tarptautinius pianistų konkursus. Seniau, prieš maždaug septyniasdešimt penkerius metus, kaip tik kuriantis mūsų akademijai, tai buvo dar naujiena, konkursai dar tik radosi ir praktiškai tebuvo tik Chopino, Vienos ir Briuselio konkursai, tik vėliau pradėti rengti ir Paryžiuje, ir kitur. Konkursas laikytas prestižiniu dalyku, tai nebuvo dažnas reiškinys. Dabar tų konkursų – kiek tik nori, o ir fiksuoti visus jų laureatus darosi sudėtinga, jų tokia gausybė. Jau reikėtų ir pamąstyti, kaip tuos konkursus „atsijoti“, galbūt skirstyti į prestižinius, mažiau prestižinius ir panašiai. Kalbant apie fortepijoną, ko gera, galėčiau išskirti du tokius tikrai prestižinius – Maskvos P. Čaikovskio ir Varšuvos F. Chopino – pianistų konkursus. Žinoma, garsus ir tas pats Vainiūno kadaise laimėtas Vienos konkursas, bet... Jis jau nebėra garsiausias. Tarp kitko, tėra vienintelė knyga pasaulyje, ją išleido lenkai, kur atspausdintos visų Chopino konkurso laureatų biografijos, taip pat ir kūrybinės. Neskaičiavau, bet jų ten gal koks šimtas trisdešimt. Vieninteliai lenkai turi tokį leidinį, kadangi Chopino pianistų konkursas šioje šalyje visuomet labai vertintas.

Jūs savo, kaip atlikėjo, karjeroje daug dėmesio skyrėte Aleksandro Skriabino muzikai. Kodėl būtent jo? Kuo šio rusų kompozitoriaus muzika Jus taip sužavėjo?

Priežasčių daug. Be abejonės, pirmiausia – tikrai didelė meilė tai muzikai. Man labai patiko Dmitrijaus Baškirovo žodžiai. Į klausimą, kodėl niekada neskambina J.S. Bacho, jis atsakė: „Aš negaliu groti J.S. Bacho, nes aš skubu.“ Tą patį galėčiau pritaikyti ir sau – aš skubu. Negalima groti klasikos, jeigu nerviniesi, skubi. O Skriabinas „skuba, nervinasi“, tad jis man tinka. Tai taip pat būtų viena iš priežasčių. Skriabiną groti pradėjau dar mokydamasis pas savo mokytoją Mariją Ašlebėnaitę, nors tada jį skambinau dar nedaug, tačiau labai įdomiai. Kita vertus, mūsų karta užaugo stipriai veikiama rusų meno, ir kito meno mes nelabai galėjome turėti. Bet visas rusų menas yra įdomus, ne tik muzika. Pavyzdžiui, man labai patinka F. Dostojevskis, ir šiandien, kai turiu laiko, skaitau šio rašytojo knygas. Nors ir esu jau perskaitęs, visada galiu skaityti šį autorių dar kartą. Dostojevskis toks labiau psichologinis autorius, o greta jo prisimenu ir Skriabiną. Labai seniai, tada dar Leningrado, dabar jau Sankt Peterburgo, Puškino teatre mačiau spektaklį pagal Dostojevskio „Lošėją“, jis man paliko tikrai gilų įspūdį. O tame spektaklyje kaip tik skambėjo Skriabino muzika, ir ne iš įrašo – viso spektaklio metu ją grojo vienas pianistas... Taip pat man teko skaityti Skriabino laikų spaudą, būtent Maskvoje leidžiamo žurnalo „Muzika“ numerius, tai iškyla vis tas pats šio kompozitoriaus įvaizdis; Skriabinas apskritai yra tarsi tam tikras „klanas“: arba jam priklausai, arba ne.

Domitės ir kitomis meno sritimis – kinu, literatūra. Ką galėtumėt pasakyti apie jų sąlytį su muzika?

Be abejo, populiariausia meno rūšis – grožinė literatūra, o jos santykis su muzika – tai toks labai subtilus dalykas, nes bandant žodžiais išreikšti tai, ką sako muzika, galima labai greitai „nusiristi“ į tuščiažodžiavimą, dirbtinumą, net grubumą. Literatūroje apie muziką rašoma tikrai daug, mano manymu, vienas nuostabiausių tekstų – Marcelio Prousto romanas „Prarasto laiko beieškant“. Čia autorius tikrai sugebėjo nepaprastai subtiliai pajausti muzikos dvasią.

O kino be muzikos praktiškai niekad nebūna. Prisiminkim nebylųjį kiną – juk ten muzika apskritai užėmė itin svarbias pozicijas – dar žodžio nebuvo, o štai muzika jau skambėjo. Kaip tik neseniai festivalyje žiūrėjau porą filmų. Išties didžiulį įspūdį paliko prancūzų „Skafandras ir drugelis“ – labai gražiai nufilmuotas, gražūs vaizdai ir, aišku, muzika. Kino be muzikos aš tiesiog neįsivaizduoju. Dailės akademijoje irgi yra kino specialybė, kitokia nei mūsų akademijoje – ten jie nekuria filmų, o daugiau eksperimentuoja su vaizdais. Teko matyti tuos jų filmus – bandymus, kur nėra jokio konkretaus vaizdo, tik kažkokios spalvos, figūros... Ten, kaip sakiau, nėra namo, medžio, nėra žmogaus – nieko konkretaus, o štai muzika – yra, be jos niekaip neapsieinama.

Kita vertus, dabar mes esame tokios baisios muzikos apsuptyje, ir blogesnės muzikos, nei propaguojama per televiziją, sunku būtų ir surasti. Nesakau, kad visur turi skambėti vien tik rimta muzika, bet akivaizdu, kad jos skamba per mažai. Ir labiausiai man gaila mažo vaiko, kuris ateina į mokyklą jau pripratęs aplinkui girdėti vien tik tą, sakykim, „blogą“ muziką, ir mokyti jį klausytis kitokių garsų darosi vis sudėtingiau.

Visai neseniai per antrąjį Lietuvos televizijos kanalą teko stebėti diskusiją, kurioje dalyvavo kompozitoriai Mindaugas Urbaitis ir Šarūnas Nakas. Jie kaip tik kalbėjo šia tema – buvo išsakyta mintis, kad mokymo procese tiesiog nėra dedama pakankamai pastangų į tai, kad jaunimas klausytųsi, išmoktų vertinti „rimtąją“ muziką.

Taip, o ir neatsitiktinai, kaip žinia, Šarūnas Nakas yra gavęs premiją net ne už savo kompozicinę veiklą, bet už tos „rimtosios“ muzikos propagavimą. Iš tiesų šių dviejų kompozitorių vedamos laidos per „Klasikos“ radiją yra labai vertingos. Belieka džiaugtis, kad tokios laidos apskritai egzistuoja, kad jų kažkas klausosi.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Rasa Vilimaitė