Viena, bet ne vieniša

Michailas Raškovskis. „Langas“. 1983 m.

Operos ir baleto teatre fotografas Michailas Raškovskis eksponuoja ne baletą, kurį jis labai mėgsta fotografuoti ir su kuriuo yra pasiekęs net Luvrą. Šįkart matome „Langą“. Kabo 1983 m. daryta žalsva, labai imponuojanti savo dydžiu fotografija, kurioje šokį šoka nebent medžių šakos, ratu apglėbusios uždarą, paslaptingą, bet viliojantį pro jį pažvelgti langą. Traukia kaip Ingmaro Bergmano filme „Žemuogių pievelė“ ar Andrejaus Tarkovskio „Veidrodyje“. Stovi vienas prieš langą, bet ne vienišas. Ir ne tik parodos atidaryme, kai buvo susirinkę bičiuliai, fotografai, teatro vadovybė. Nesi vienišas, nes žinai, kad visi turi langą savyje. Ir pats kūrėjas negyvena vienas, net jeigu sėdi užsidaręs langą ir nuleidęs užuolaidą. Nes jam rūpi, kas už jo – pasaulyje. O mums – kas uždaryta viduje.

Vincas Mykolaitis-Putinas savo paskutinę eilėraščių knygą pavadino „Langas“ (1966). Įžangoje rašė, kad lyriniam herojui tikrovė skyla į dvi puses: „jo paties artimoji, intymioji sielos aplinka ir šalia jos esantis pasaulis“. Poeto kūrybos tyrinėtojas Eugenijus Žmuida knygoje „Disonansų būtis“ rašo: „Makropasaulyje vyksta kryptingas kitimas, o mikropasaulyje – sumaištis.“ Pats fotografas vienoje iš „13 tezių apie laiką ir fotografiją“, pasirodžiusių „Lango“ proga, sako: „Kurdamas optinį statinį fotografas siekia išorinio ir vidinio pasaulio atitikmens.“

Bet kur čia sumaištis? Galbūt tai ir yra didžioji vienos Raškovskio fotografijos paslaptis, nes vaizde lyg ir nėra jokių disonansų? Galbūt tai iššūkis vaizdais ir sensacijų disonansais persisotinusiam pasauliui? Prancūzų kino režisierius Jeanas-Lucas Godard’as prieš pusę amžiaus sakė: vaizdų tiek daug, kad reikia kaip nors sustabdyti mūsų dėmesį. Sugalvojo dekonstrukcinį montažą. Raškovskis siūlo pabūti su vienu vaizdu, nors iš interneto kasdien išvirsta tūkstančiai. Beveik pavyko, tik į teatrą lengva patekti nebent vakarais, kai bėgame nuo vienatvės.

Viena fotografija – tai ir sugrįžimas į fotografijos pradžių pradžią. Juk dagerotipai irgi buvo vienišiai, niekas jų nedaugino. Ir žmogus juose pasirodė ne iš karto. Pradžiai pakako lango, durų, šluotos, krepšio, kurie buvo geriausi pozuotojai. Net ir Tarkovskio filme ar ne svarbiausia detalė – dūžtantis ąsotis ir pasiliejęs pienas. Langas yra tai, pro ką žiūrime ir į ką žiūrime. Greta rato, tai turbūt didžiausias žmogaus išradimas. Ką pro jį matome? Laiko sąlygiškumą.