Muzika

Lietuviškumas su ispanišku prieskoniu

Pokalbis su Eduardo Balsio mokiniu kompozitoriumi Jonu Tamulioniu, skirtas LMTA 75-mečiui

iliustracija
Kompozicijos katedros pedagogai su Dmitrijum Šostakovičiumi. 1956 m.
Nuotraukos iš LMTA archyvo

Mokėtės pas vieną ryškiausių pokario kartos Lietuvos kompozitorių, 7-ojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderį, instrumentuotės meistrą Eduardą Balsį. Kokios mintys, prisiminimai pirmiausia atklysta iš atminties išgirdus jo pavardę?

Tais laikais mums – tiems, kurie mokėmės pas Balsį, – jis buvo lyg kokia dievybė, labai jį visi mylėjom. Pirmiausia, aišku, jis buvo nuostabus specialistas. Kadangi man teko laimė pas jį mokytis ne vien kompoziciją, bet ir instrumentuotę – o kaip visi tais laikais ir žinojo, ir sakė, Balsys buvo instrumentuotės žinovas „numeris vienas“, – tai praktiškai aš pas jį turėjau kaip ir dvi specialybes. Paskaitos būdavo labai įvairios trukmės – kartais laikas tiesiog ištirpdavo, pavyzdžiui, kai pradėdavom analizuoti kokius nors kūrinius (turiu galvoje instrumentuotės paskaitas). Užsiėmimai, beje, kartais vykdavo ir jo namuose, jis rodydavo savo darbus – pavyzdžiui, pamenu, kaip rašė operą, kitus kūrinius. Tada kompiuterių juk nebuvo, tai aš dabar studentams duodu tokį pavyzdį, kaip žmogus ranka galėjo tokius stebuklus daryti, kaip, sakykim, Balsys su oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ – kur jis pats su liniuote viską ant popieriaus buvo susibraižęs... Žodžiu, jis buvo nepaprasto kruopštumo žmogus. Ir, žinoma, tai mums, jo studentams, buvo labai naudinga, reiškė nepaprastai daug – tiek kūrybiniu, tiek instrumentuotės aspektu.

Kokie buvo svarbiausi jo paskaitų akcentai?

Kūrybinė laisvė ir profesionalumas – turbūt taip trumpai pasakyčiau. Nors, aišku, iš studento, ypač nuo pat pirmųjų kursų, sunku iš karto tokių dalykų reikalauti, bet jis sugebėdavo labai individualiai prieiti prie kiekvieno studento, surasti tai, ką jis turi geresnio, kur jis gabesnis, todėl darbas būdavo nepaprastai produktyvus ir geras. Na, o studentai lieka studentais... Galų gale, savaitės kartais būdavo nepaprastai užimtos, nelabai likdavo ir to laiko ką nors padaryti. Tai Balsys buvo vienintelis, arba vienas iš nedaugelio tokių dėstytojų, pas kurį nebijodavai eiti, jeigu net esi tepadaręs ir labai mažai, kartais nė takto neparašęs. Mes visada rasdavom kitokio darbo – analizuodavom, šiaip kažką aptarinėdavom. Kartais juk būdavo – nepadarei kažko, tai baisu pas tą dėstytoją ir eiti, manai, gausi barti, bus blogai. O su Balsiu buvo tokie labai šilti ir žmogiški santykiai.

Balsys rašė daug chorinės muzikos, ir Jūs nemažai tokios rašote. Taip pat galima įžvelgti ir stiliaus panašumų – toks lietuviškumo ir modernių kompozicinių priemonių derinimas (Balsys, kaip žinia, priskiriamas nuosaikiesiems modernistams, kas, beje, labai taikliai apibūdina kompozitoriaus stilių), tačiau pastarąsias vartojant su saiku, tarsi laikant pusiausvyrą. Ar toks Jūsų kūryboje besiskleidžiantis komponavimo stilius yra Jūsų Mokytojo įtaka?

Be abejo, yra jo įtakos. Balsys tą vis pabrėždavo. Taip, grubiai sakant, yra muzika ir yra matematika. Reikia surasti tarp jų lyg kokį „aukso vidurį“, kad nebūtų rašoma tik iš dūšios ir širdies – tada, kaip aš sakau, sacharinas muzikoje išeina, o kita vertus, yra taip pat blogai, kai muzikoje tėra vien konstrukcijos ir matematika. Galbūt teoretikams tai ir labai įdomu, bet klausytojams – tikrai ne visada. O Balsys ir savo kūryboje, ir iš mūsų, studentų, reikalaudavo, kad tas „aukso vidurys“ būtų išlaikytas – kad kūrinyje tilptų ir profesionalumas, ir kad klausytis įdomu būtų, bet kad ta kompozicija taip pat neišeitų banali ar per daug supaprastinta.

Balsys yra pasakęs, kad „daina nebūtinai turi būti savita, bet būtinai – meniška“. Ar Jūs sutinkat, kad daina nebūtinai turėtų būti savita? Nes muzikos grožis, kad ir kokia tai būtų kompozicija, iš dalies yra ir jos savitumas.

iliustracija
Vaclovas Paketūras ir jo kompozicijos pedagogas Eduardas Balsys. 1954 m.

Aš sakyčiau taip: kuo mažesnis, trumpesnis yra pats žanras, tuo sunkiau tą savitumą išsaugoti. Paimkim, pavyzdžiui, kad ir vaikiškas daineles – kai turi kelias natas, tai praktiškai nieko labai ir „neprimandravosi“, nes vaikams tiesiog bus per sunku. Pagal tikimybių teoriją nedideliame žanre tų variantų yra daug mažiau, ir reikalauti iš kompozitoriaus, kad kiekviena dainelė būtų savita (aišku, to norėti galima), tai... Na, be to, kompozitorius pats nuo savęs irgi nepabėgs, ir jeigu jis turi individualų braižą, tai tas persismelkia jo kūriniuose. Ir tos pačios dainos – viena pavyksta savitesnė, kita – įprastesnė... Aišku, kai žanras sudėtingesnis, kai yra daugiau erdvės reikštis, tai ir tas savitumas išlieka didesnis.

Jūs kuriate ir tokiems instrumentams kaip akordeonas, gitara. Pastarajai skirtose kompozicijose išryškėja ir ispaniškos intonacijos. Kodėl pamėgot būtent šiuos instrumentus?

Dėl gitaros atsakyti labai paprasta: tai atėjo tiesiog per meilę Ispanijai. Aš dabar tiksliai nepamenu, ar antrame, ar trečiame kurse susižavėjau šiuo kraštu ir ėmiau mokytis ispanų kalbos. Prisimenu, visi vaikščiojo ir labai keistai žiūrėjo į mane, maždaug, „ką čia tu dabar sugalvojai?“... Nes kokia nors anglų ar vokiečių kalba atrodytų daug įprasčiau. Aš tą šalį įsimylėjau dar joje nebuvęs, o didžiausia laimė man buvo, kai Kompozitorių sąjunga sudarė galimybę ten nuvažiuoti... Be to, kaip galima mylėti Ispaniją ir nerašyti gitarai? Tai tiesiog neįmanoma. O su akordeonu buvo kiek kitaip – tiesiog patys atlikėjai mane „rėmė prie sienos“, kol parašiau pirmąjį kūrinį („Sonatina“, 1978, – R. V.), jis buvo gana sėkmingas, o vėliau natūraliai atsirado ir daugiau opusų šiam instrumentui.

Rašote iš tiesų labai įvairiems instrumentams – ir tiems, sakykim, „tradiciniams“, ir kartu nepamirštate kitų – jau minėtųjų gitaros ir akordeono, taip pat yra keletas kompozicijų ir įvairiems liaudies instrumentams. Kas lėmė tokį platų „instrumentų arsenalą“ Jūsų kompozicijose?

Kaip aš sakau, nėra blogų instrumentų – yra tik bloga muzika ir blogi atlikėjai. Į gitarą kažkada buvo taip, sakykim, žiūrima „kreivai“ (dabar jau nebe taip), o akordeonas tuo labiau laikytas kone tik vestuvių instrumentu.... Viskas priklauso nuo atlikėjo ir nuo muzikos, kurią jis groja. Na, liaudies instrumentams kūrinių nėra daug. Tokios kompozicijos atsirado galbūt dėl to, kad mokydamasis ketverius metus grojau „Šviesos“ ansamblyje, tačiau daugiausia tokį rašymą lėmė atlikėjai, kuriems to repertuaro, tos originalios muzikos nuolatos trūksta.

Pabaigai gal prisimintumėte kokių nors stiprių įspūdžių iš Muzikos akademijoje praleisto laiko?

Ypač ryškiai pamenu pirmąjį savo susitikimą su akademija – kai nebuvau nieko baigęs, nė jokios muzikos mokyklos (kadangi nebuvo sąlygų)... Buvau, berods, dešimtoje klasėje, kai su choru iš Mažeikių atvažiavome čia, į Dainų šventę. Tuomet, dar konservatorijos salėje, dainavom chorų konkurse. Aš ir dabar tą vis prisimenu – man ta konservatorija atrodė tarsi kokia šventovė, mane buvo apėmę tokie jausmai, kad turbūt ne kiekvienas tikintysis bažnyčioje jaučia tokią palaimą, kokią aš tada jaučiau akademijoje. Vaikščiojau tais koridoriais, žiūrėjau į visus čia studijuojančiuosius su pavydu ir galvojau: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“... Nė netikėjau, kad galėčiau ir aš čia mokytis, nieko nebaigęs, iš kaimo vidurio atvažiavęs... Ir man šis pirmo susitikimo su konservatorija įspūdis išliko visam gyvenimui.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Rasa Vilimaitė