Sekant Alisos logika

Kipras Dubauskas. „10 suklestėjimo sėkmių“. 2008 m. I. Grigor nuotraukos

Kovo viduryje Tartu atsidarė Dovilės Tumpytės kuruojama Lietuvos jaunųjų menininkų paroda „Krentant į triušio olą: susitikimai su žinomybe“ („Down the Rabbit Hole: Meeting the Familiar“). Dalyviai – Akvilė Anglickaitė, Eglė Budvytytė, Liudvikas Buklys, Kipras Dubauskas, Antanas Gerlikas, Žilvinas Landzbergas, Laurynas Liberis, Lina Miklaševičiūtė, Elena Narbutaitė, Robertas Narkus, PB8 ir parodoje „Q le Maya“ pasivadinusi menininkų grupė „Ate Ate“.

Paroda atidaryta nepriklausomoje ir nekomercinėje Rael Artel galerijoje. Jauna estų kuratorė Rael prieš penkerius metus galeriją įsteigė Piarnu mokyklos garaže, vėliau, miesto bibliotekai pasiūlius rūsio patalpas, galerija persikėlė į Tartu. Galerija organizuoja jaunų Estijos ir tarptautinių menininkų parodas ir projektus, rengiamas profesionalių kuratorių; dauguma galerijoje vykstančių projektų yra susiję su socialiai, politiškai angažuotu menu. Turint omenyje, kad Lietuvoje kol kas nėra tokios galerijos atitikmens, tai geras pavyzdys, kaip labai panašios socialinės ir ekonominės situacijos šalyje galima palaikyti įdomius projektus pristatančią nekomercinę ir neinstitucinę galeriją.

„Krentant į triušio olą“ paroda Rael Artel galerijoje yra jau kurį laiką vykstančio kuratorės ir buvusio Šiuolaikinio dailės informacijos centro (dabartinio Nacionalinės dailės galerijos informacijos centro) bendradarbiavimo tąsa. 2007–2008 m. Rael Artel ir jos kolegės jaunos estų kuratorės Airi Triisberg surengtame seminarų, konferencijų ir kūrybinių laboratorijų cikle „Viešas pasiruošimas“ („Public Preparation“) dalyvavo ir prisidėjo prie organizavimo nemažai Lietuvos menininkų, kuratorių ir kultūros teoretikų. „Viešo pasiruošimo“ ciklą pratęsė 2007 m. rudenį Taline įvykusi socialiai angažuotam menui skirta Jaunųjų menininkų bienalė, joje dalyvavo, šalia kitų Europos menininkų, daug lietuvių.

„Krentant į triušio olą“ yra antras per pastaruosius kelerius metus Dovilės Tumpytės bandymas pristatyti jaunąją menininkų kartą (2006 m. ji kartu su Agne Narušyte ir Rūta Pileckaite surengė parodą „Saviobjektai“). Palyginti su „Saviobjektais“, kuriuose formuojant parodos koncepciją buvo atsiremta į konkrečią saviobjekto (self-object) sąvoką, „Krentant į triušio olą“ koncepcija yra gana miglota. Pavadinimas nurodo du atspirties taškus: Lewiso Carollo knygą „Alisa stebuklų šalyje“ ir pseudomokslinį dokumentinį filmą „What the Bleep?!: Down the Rabbit Hole“ („Koks čia triukšmas?!: Krentant triušio ola“), tyrinėjantį sąsajas tarp kvantinės mechanikos, neurobiologijos, žmogaus sąmonės ir kasdienybės. Pasak kuratorės, parodoje „siekiama konstruoti ir reflektuoti skirtingas realybes per semantinį chaosą ir žaidimą logika“. Galbūt dėl to, kad koncepcija nėra suformuluota taip griežtai, kūriniai „Krentant į triušio olą“ nebeatrodo dirbtinai pritempti prie koncepcijos, bet iš tiesų turi tam tikrą bendrą (nors ir miglotą) vardiklį. Nors iš pirmo žvilgsnio jie yra gana skirtingi: į modernizmo tradiciją atsiremiantys „Ate Ate“ koliažai atrodo turintys mažai ką bendra su konceptualiu, minimalistiniu E. Narbutaitės kūriniu „Baseinas“. Bandant apibrėžti, kas jungia parodos kūrinius, į galvą šauna įvairios su susvetimėjimu susijusios idėjos: Sigmundo Freudo unheimlich sąvoka, siurrealizmo, site-specific meno idėjos, Jorges Luiso Borgeso novelių logika (žodį „susvetimėjimas“ vartoju turėdama omenyje ne visuomeninį žmonių susvetimėjimą, bet įprastos daikto/fenomeno prasmės mutaciją, perkonstravimą kitame kontekste, meeting the familiar in other light). Visi parodos kūriniai daugiau ar mažiau žaidžia su fikcijos, mistikos, alternatyvios ar neįsisąmonintos realybės idėjomis. Neabejotinai prie vientisos parodos suformavimo prisidėjo tai, kad dauguma parodos darbų buvo sukurti specialiai galerijos erdvei – apirusiam, žemų lubų, vamzdžių išraizgytam, iš nedidelių patalpų sudarytam rūsiui. (Beje, ateityje parodą žadama perkelti į naują Rygos galeriją „Artspace“; turint omenyje, kad dauguma kūrinių pritaikyti būtent Rael Artel galerijos erdvei, paroda turėtų smarkiai (tikėtina, įdomiai) mutuoti). Trumpai tariant, „Saviobjektuose“ pastangos surasti jaunąją kartą jungiantį vardiklį buvo ne itin sėkmingos, o „Krentant į triušio olą“, nors tokio tikslo nekėlė, šį uždavinį atliko: parodoje išryškėja gana aiški, nuo vyresnių kartų atsiskirianti jaunojo meno kryptis. (Savaime suprantama, parodoje išryškėjusios krypties nelaikau konstanta, tik vienu iš kintančio reiškinio veidų.)

Liudvikas Buklys. „Čia/ten“. 2008 m. (estų kalba seal – ten)

Apskritai pastarųjų metų Lietuvos jaunųjų menininkų parodų kontekste „Krentant į triušio olą“ atrodo vienas sėkmingiausių projektų. Valentino Klimašausko „2420 Čiurlionis“ turėjo aiškiai apibrėžtą ir kūriniuose atspindėtą koncepciją, paroda buvo įvilkta į patrauklų dizainą, tačiau į parodą atrinkti visiškai neįsimintini kūriniai, be to, nepaisant bandomų atrasti naujų požiūrių, yra įkyrėjusi pati M.K. Čiurlionio tema. „Menų spaustuvėje“ eksponuota Mildos Žvirblytės kuruota jaunųjų lietuvių ir estų tapybos paroda „Šauk – neišsigelbėsi“, viena vertus, pagal tam tikrą koncepciją pristatė menininkus, kurie nėra reprezentuojami svarbiausių šiuolaikinio meno parodas organizuojančių institucijų – ŠMC, „Vartų“, būsimos Nacionalinės galerijos. Kita vertus, tai nebuvo geriausių tos kartos menininkų pristatymas. Nors ir neturėjusi ryškios koncepcijos, atrinktų kūrinių požiūriu sėkminga buvo Renatos Dubinskaitės paroda „Aš, tu ir kiti kadrai“. Tačiau ji apsiribojo fotografija, kaip ir „Šauk – neišsigelbėsi“ – tapyba.

„Krentant į triušio olą“ galima būtų lyginti su „Vartuose“ vykusia Neringos Černiauskaitės kuruota paroda „Kore(a)kcijos“. Viena vertus, ši paroda taip pat pristatė įdomius menininkus ir neapsiribojo viena dailės rūšimi, kita vertus, joje buvo pristatyti kiti ir kitam kontekstui atstovaujantys kūrėjai; taigi parodos tarsi papildo viena kitą. „Krentant į triušio olą“ daugiausiai reprezentavo Fotografijos ir medijų bei Skulptūros katedrų (buvusius) studentus, taip pat ne iš akademinės aplinkos kilusią grupę „Ate Ate“ ir grafiką Lauryną Liberį; „Kore(a)kcijose“ buvo reprezentuoti iš Tapybos katedros išėję menininkai ir fotografas Ugnius Gelguda. Iš pirmo žvilgsnio menininkų suskirstymas pagal dailės rūšis gali atrodyti nereikalingas ir retrogradiškas, ypač turint omeny, kad dalies tapytojų kūryba nebėra tapyba, ar skulptorių – skulptūra. Tačiau čia noriu pabrėžti ne tiek dailės rūšies, kiek katedros dėstytojų įtakos svarbą: skirtingų katedrų studentai, absolventai sudaro gana aiškias skirtingas grupes, iš kurių konteksto savo ruožtu iškrenta „neakademiniai“ menininkai („Ate Ate“, Rokas Pralgauskas, Stasys Bonifacijus Ieva ir kiti) ar Muzikos ir teatro akademijos absolventai.

Vis dėlto, nors parodos gana skirtingos – „Kore(a)kcijų“ kūriniai labiau socialiai angažuoti, nei „Krentant į triušio olą“, menininkai kiek daugiau reikšmės teikia vizualiai išraiškai, – galima bandyti užčiuopti tam tikras sąsajas tarp abiejose parodose pristatomų menininkų: Agnės Bagdžiūnaitės ir Domo Noreikos koliažo principas, Ugniaus Gelgudos neatpažįstamai apšviesti žmonės, neidentifikuojamame laike ir erdvėje vykstančios Andriaus Zakarausko „istorijos“ kiek primena su fikcija, mistika, alternatyvia realybe susijusias „Krentant į triušio olą“ idėjas.