Muzika

Maestro rankose

Dirigentas Ronaldas Zollmanas ir pianistas Jeanas-Marcas Luisada

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Pianistas Jean-Marc Luisada ir dirigentas Ronald Zollman
M. Raškovskio nuotr.

Kovo 29 d. simfoninės muzikos koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje prie Juozo Domarko orkestro dirigento pulto savo išskirtinius gebėjimus mums atskleidė patyręs maestro iš Belgijos Ronaldas Zollmanas. Koncerto pirmoje dalyje skambėjo Roberto Schumanno operos „Genoveva“ uvertiūra, op. 81, ir Ludwigo van Beethoveno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 4, G-dur, op. 58. Solistas – nuolat koncertuojantis Prancūzijoje ir joje labai mėgstamas, apdovanotas šios šalies ordinais už nuopelnus meno ir literatūros srityje, pianistas Jeanas-Marcas Luisada. Jis gimė 1958 m. Tunise, 1971–1974 m. mokėsi Yehudi Menuhino mokykloje Anglijoje. Šešiolikametis pradėjo studijuoti Paryžiaus nacionalinėje muzikos konservatorijoje fortepijoną Domique’o Merleto, o kamerinį ansamblį – Genevieve Dutilleux klasėse. Nuo 1978 m. tęsė studijas aspirantūroje pas N. Magaloffą, Paulą Badurą-Skodą ir Miloszą Maginą, su kuriais konsultuojasi iki šiol.

1983 m. J.-M. Luisada tapo Dino Ciani konkurso Milano La Scaloje (II premija), o 1985 m. tarptautinio Fryderyko Chopino konkurso Varšuvoje (V premija) laureatu. Šio konkurso metu jo mokytoja D. Riviere pasakojo: „Buvo vienuolikos, kai jį išgirdau. Beveik nieko nemokėjo, negrojo net mažų Bacho preliudų, bet paskambino man Chopino valsą. Pasakiau: tai – turtas! [...] Turi ištvermingai dirbti, kad laimėtų. Chopino konkurso finalas – kaip tik tokia pergalė“ („Express Wieczorny“, Nr. 205/1985).

Įdomu, kad dalyvavimui šiame konkurse rekomendaciją jam parašė P. Badura-Skoda, įvertinęs jį kaip vieną iš geriausių jaunosios kartos pianistų. O konkurso metu, po pirmojo ir antrojo turų, kritikai skirtingai vertino jo grojimą. Manyta, kad iš savo konkurentų jis išsiskyrė šiltu, spalvingu, intymiu skambinimu, kuriame nebuvo aštrumo ir dramatinių „protrūkių“. Savo interpretacijomis jis kūrė Chopino Paryžiaus laikotarpio salonų atmosferą. Jano Weberio nuomone, jis skambino nepaprastai laisvai, pasažai buvo lengvučiai ir blizgėjo kaip perlai, kas būdinga prancūziškai fortepijono mokyklai ir kas, jam atrodo, beveik užmiršta lenkų mokykloje, kurioje vyrauja masyvus, užtikrintas, stiprus grojimas. Po kiekvieno turo vis daugėjo skirtingų nuomonių. Štai po trečiojo vieniems kritikams atrodė, kad mazurkas jis atliko manieringai, panašiai į valsą, o sonatą – per laisvai, be reikalo keisdamas pulsą; kitų nuomone, atvirkščiai – mazurkose buvo justi tikras lenkiškas užmojis, o sonatoje imponavo konstrukcijos prasmingumas. Po finalo vertinimai sutapo: J.-M. Luisada grojo nervingai ir chaotiškai, turėjo daug techninių problemų, ypač paskutinėje Koncerto dalyje. Bet tai buvo daugiau kaip prieš 20 metų!

Tarptautinę koncertuojančio pianisto karjerą jis pradėjo 1981 m. JAV ir Paryžiaus koncertinėse salėse. 1985–1986 m. debiutavo Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, o po metų gastroliavo Japonijoje. Nuo to laiko aktyviai koncertuoja kaip solistas, su puikiais orkestrais, žymiais dirigentais, mėgsta ne tik kamerinį muzikavimą su instrumentalistais, bet ir kuria muziką bei kiną jungiančius projektus. Vieni įspūdingiausių jo darbų – E. Poulenco „Babaro istorija“ su prancūzų aktore J. Moreau, koncertinis monologas su žymia aktore M. Meril „Feu Sacre – George Sand & Chopin“.

Kovo 29 d., vos suskambus pirmiesiems Beethoveno Koncerto G-dur pradžios garsams, tapo aišku, kad pianistas labai jautriai reaguoja į muziką, nervinasi. Jam svarbi kiekviena nata, jos skambesys, frazavimas. Norėdamas fortepijonu imituoti orkestre skambančias temas, tembrus, štrichus, artikuliaciją, taip stengiasi, kad visas jo kūnas įsitempia, rankos keistai išsitiesia į priekį ar daugeliu greitų judesių šokinėja į klaviatūrą ir nuo jos – į viršų. Pirmoje ir antroje dalyse daug kas imponavo, šios pastangos atskleidė prancūzų mokyklai būdingą garso lengvumą, trapumą, ypatingą dvasinį intensyvumą, vedant nepaprastai dėmesingai ir jautriai kiekvieną frazę, susikaupiant vis kitokiam jos įprasminimui. Tačiau greitieji epizodai atrodė kiek chaotiški, pernelyg nervingi, dėl ko nukentėjo tikslumas ir sinchroniškumas su orkestru. Dar labiau nustebino trečios Koncerto dalies, Rondo Vivace, interpretacija. Noras iš kiekvienos frazės išspausti maksimumą nuotaikų beveik pavirto į įtemptų nervų ir įveržto kūno nulemtą kietą fortepijono daužymą kulminaciniuose epizoduose. Net ir orkestras panašiai aštriai ir su nereikalingomis ritminėmis atramomis „pasidavė“ solisto traktuotei. Greičiausiai J.-M. Luisada neseniai parengė šį Beethoveno kūrinį, nesijautė tikras, kaip pavyks, todėl persistengė, perspaudė visus savo sumanymus; nors skambino savo partiją atmintinai, buvo pasistatęs natas. Panašiai nuskambėjo ir bisui atliktas J. Brahmso Intermezzo Nr. 2, A-dur, op. 118, kurį taip pat grojo iš natų: tylios vietos buvo pernelyg jausmingos, o kulminacija (taip pat įtempti epizodai) nepagrįstai išdaužyta kietu, stipriu įtemptų rankų garsu. Panašiai kaip Beethoveno Koncerte, norėjosi ilgesnių, paprastesnių, tauresnių frazių, atliekamos muzikos stiliaus pojūčio, ne tik muzikos turinį atitinkančio mąstymo, bet ir garso. Labai gaila, nes akivaizdu, kad pianistas beprotiškai myli muziką!

Visiškai kitaip skambėjo belgų maestro Ronaldo Zollmano pirmojoje koncerto dalyje diriguota R. Schumanno „Genovevos“ uvertiūra ir antrojoje – įspūdinga Richardo Strausso simfoninė poema, op. 30, „Štai taip Zaratustra kalbėjo“.

Po studijų Antverpeno ir Briuselio karališkose konservatorijose, R. Zollmanas 1967 m. išvyko į Paryžių mokytis pas I. Markevičių ir N. Boulanger. Nuo 1973 m. pradėjo aktyvią koncertinę veiklą įvairiose šalyse, diriguodamas geriausiems pasaulio orkestrams. R. Zollmanas – puikus, patyręs profesionalas, įtaigiai, tarytum visai be pastangų, kartais vien tik rankų riešų ar pirštų virptelėjimais ar plačiais mostais sugebantis įkvėpti orkestro narius paklusti jo valiai ir realizuoti kruopščiai parengtą koncepciją. Žavėjo natūrali puikios muzikos tėkmė, skirtingos nuotaikos, tiksliai apgalvotas atlikimo planas, aiški kūrinių forma, neperspaustas, neforsuotas skambesys kulminacijose, subtilus stiliaus pojūtis.

Labai maloniai nustebino brandus Schumanno kūrinys, kurio, deja, iki šiol neteko girdėti. Įdomu, kad operos „Genoveva“ libretą pagal F. Hebbelio to paties pavadinimo dramą parašė pats Schumannas, jis dirigavo ir operos premjerą Leipcige 1850 m. birželį. Įvyko tik trys „Genovevos“ spektakliai, daugiau ji niekada nebuvo atlikta. Schumannas manė, kad operos nesėkmę lėmė ne muzika, o pasibaisėtina teatrų politika ir prastas publikos skonis. Sunku patikėti, kad ši puiki opera, sprendžiant iš brandžios, puikiai instrumentuotos, išraiškingos ir vidine stiprybe pasižyminčios uvertiūros muzikos, kurioje apibendrintai perteikiama operoje vyksianti drama, galėjo palikti abejingą tuometinę muzikinę visuomenę. Kaip asmeniniame pokalbyje sakė pianistas ir muzikologas Edmundas Gedgaudas, „uvertiūroje jaučiama varinių jėga, instrumentuotės galia, tai – muzika, žengianti Wagnerio link...“ Maestro R. Zollmano diriguojamas orkestras griežė įtaigiai, perteikė galingą Schumanno muzikos emocinį užtaisą.

Apie įspūdingą R. Strauso simfoninę poemą „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1895–1896) koncerto programėlėje rašoma, kad tai – „vienintelis kūrinys, kuriame filosofinis Friedricho Nietzshe’s veikalas tapo muzikinės interpretacijos objektu. Strausą patraukė idėjos originalumas, naujumas ir tuometinės vokiečių inteligentijos nuotaikos.“ Tačiau lietuvių kompozitorių Joną Nabažą taip pat paveikė šis įdomus F. Nietzshe’s kūrinys. 1933 m. jis irgi sukūrė simfoninę poemą „Zaratustra“ („Daina apie liūdesį ir džiaugsmą“), mažesnės apimties nei R. Strausso, tačiau labai teigiamai sutiktą to meto inteligentų. Autoriaus 90-mečiui šį kūrinį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko puikus mūsų dirigentas Gintaras Rinkevičius. Šioje muzikoje glaustai atsispindi pagrindinės F. Nietzshe’s veikalo idėjos ir nuotaikos.

Diriguodamas R. Strausso Įžangos ir aštuonių epizodų, išplėtotą, pagrįstą vagneriškąja leitmotyvų sistema, įspūdingai instrumentuotą, didžiulio orkestro atliekamą simfoninę poemą „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, belgų maestro pademonstravo savo talento jėgą, įkvėpė orkestrą groti brandžiai, nuotaikingai, perteikti galingas emocijas, filosofinį siužetą. Klausytojai skirstėsi paveikti puikios muzikos ir nepriekaištingos, įtaigios traktuotės.