Visas pasaulis – savyje

„Skafandras ir drugelis“

Vienas garsiausių šių metų „Kino pavasario“ filmų – Juliano Schnabelio „Skafandras ir drugelis“ („Le Scaphandre et le papillon“) bus parodytas „Drąsios vizijos“ programoje. Filmas pelnė Kanų festivalio geriausio režisieriaus prizą, BAFTA prizą geriausiam scenarijui, „Auksinį gaublį“, buvo nominuotas „Oskarui“.

Julianas Schnabelis yra pripažintas dailininkas. Jis gimė Niujorke 1951 metais. 1978 m. Schnabelis sukūrė pirmą jį išgarsinusį plate painting (milžiniški paveikslai, tapomi ant sudaužytų keraminių lėkščių), po metų įvyko jo pirmoji personalinė paroda Niujorko „Mary Boone Gallery“. Nuo tada Schnabelio paveikslai eksponuojami įvairiose pasaulio galerijose.

1996 m. Schnabelis debiutavo filmu „Basquiat“, kurio herojus – Niujorko grafitų dailininkas Jeanas-Michelis Basquiat. Antrasis Schnabelio filmas „Kol ateis naktis“ („Before Night Falls“), pasakojantis apie Niujorke nuo AIDS mirusį Kubos poetą disidentą Reinaldo Arenasą, 2000 m. buvo apdovanotas Venecijos kino festivalio prizu, o pagrindinį herojų suvaidinęs Javieras Bardemas – nominuotas „Oskarui“.

„Skafandro ir drugelio“ herojus – „Elle“ žurnalo redaktorius Jeanas-Dominique’as Bauby. Būdamas 43-ejų, po insulto jis buvo paralyžiuotas. Paralyžius apėmė visą jo kūną, išskyrus kairiąją akį. Mirksėdamas jis išmoko bendrauti su kitais, parašė prisiminimų knygą, kuri ir tapo filmo pagrindu.

Kaip filmo „Skafandras ir drugelis“ projektas atsidūrė pas Jus?

Kadaise turėjau labai gerą draugą Fredą Hughesą. Jis dirbo Andy Warholui, vadovavo jo „Fabrikui“. Kai Andy mirė, Fredo, sirgusio išsėtine skleroze, būklė pablogėjo. Jis nebegalėjo skraidyti į Paryžių, turėjo sėdėti savo namuose Niujorke. Jis gulėjo lovoje vidury kambario, o aš ateidavau jam paskaityti. Vieną dieną jis liovėsi kalbėti. Tiesiog gulėjo ir žiūrėjo į mane skaitantį. Jį slaugė medicinos broliukas Darinas McCormackas. Būtent jis man ir davė knygą „Skafandras ir drugelis“. Anksčiau buvau susimąstęs, ar nevertėtų sukurti filmą apie Fredą, nes mes kartu labai intensyviai gyvenome, ir staiga jis sustingo savame kūne. Prieš kelerius metus būdama 89-erių mirė mano motina. Iškart po to – tėvas. Jie buvo vedę 60 metų. Mano tėvas, būdamas 83 metų, susirgo vėžiu, bet jam nepasidavė iki 92-ejų, nes norėjo rūpintis mano mama. Bet kai ji išėjo...

Gyvenau studijoje, joje ir tapiau. Tėvas gyveno kartu. Kai Kathy Kennedy atsiuntė man „Skafandro ir drugelio“ scenarijų, mano tėvas labai bijojo mirties, o aš galvojau, kaip jam padėti... Tą vienintelį kartą jį nuvyliau. Jis buvo labai išsigandęs.

Kodėl, nepaisydamas istorijos universalumo ir angliškai parašyto Rono Harwoodo scenarijaus, nusprendėte kurti filmą prancūzų kalba?

Žinojau, kad turiu tą filmą kurti Prancūzijoje, prancūziškai, ligoninėje. Jei nebūčiau galėjęs filmuoti ligoninėje, kurioje gydėsi Bauby, nebūčiau pajutęs atmosferos. Be to, šios universalios istorijos originalo kalba buvo prancūzų. Norėjau išgirsti tą skambesį, patikėti juo.

Kodėl Bauby vaidmeniui pasirinkote Mathieu Amalricą?

Iš pradžių Bauby turėjo vaidinti Johnny Deppas. Jis taip pat norėjo dirbti kartu. Būčiau apsupęs jį prancūzais, jis taip pat būtų kalbėjęs prancūziškai. Bet tada jis filmavosi „Karibų piratuose“. Prodiuserė Kathy norėjo, kad pasikviesčiau Ericą Bana ar kokį nors kitą amerikiečių aktorių. Tačiau aš prisiminiau, kad prieš kelerius metus būdamas San Sebastiano festivalio žiuri nariu pamačiau filmą „Rugpjūčio pabaiga, rugsėjo pradžia“. Tada mes apdovanojome filme vaidinusią Jeanne Balibar, bet aš įsiminiau Mathieu Amalricą. Iškart supratau, kas turi vaidinti Bauby. Užsiminiau apie jį prodiuserei, bet ji neturėjo supratimo, apie ką kalbu. Bėgo laikas. Po dvejų ar trejų metų, kai buvo filmuojamas „Miunchenas“, filmavimo aikštelėje Kathy susitiko su Amalricu. Ji grįžo iš Prancūzijos ir pasakė susipažinusi su jaunu prancūzų aktoriumi, kuris tikrai galėtų suvaidinti Bauby. Paklausiau, kokia jo pavardė. Ji atsakė, kad tai – Mathieu Amalricas. Man liko tik jai pritarti. Paskambinau jam. Amalricas atvyko per Padėkos dieną, kartu pradėjome skaityti scenarijų.

Kaip Jūs vertinate knygą?

Grįžau prie jos ne vieną kartą. Man patinka jo – žiūrinčio į viršų, į baseino lubas, vaizdas. Norėjau rasti tekstą, kuris būtų atitikęs tą vaizdą. Pasirinkau fragmentą apie greitpuodį. Staiga atsirado kita teksto dalis – apie Eženi, tą, kuri sako: „Po velnių, tai sapnas.“ Ji įeina į jo kambarį, bučiuoja, tarsi jis galėtų atsikelti, ir staiga – jis vėl sėdi krėsle. Ir sako: „Kai atsibundi iš komos, tavo sapnai negali išnykti.“ Skirtumas tarp abiejų sąmonės būsenų darėsi vis subtilesnis. Tam tikru metu jau nebegali atskirti tikrovės ir sapno. Taip jau yra, kai sergi. Panašiai buvo ir mano tėvui. Paprašiau Darino McCormacko, kad jis užrašytų, ką sakė tėvas. Vieną dieną visi būsime ligoti, atsidursime panašioje padėtyje. Būsime dėmesio centre ir staiga tapsime nematomi. Tai atsitiks visiems. Jei pažįsti ką nors, kas susirgo, arba susirgai tu pats, arba tave pasivijo senatvinės ligos, visada iškyla klausimas apie sąmonę. Jeanas-Dominique’as kalbėjo: „Kai buvau sveikas, iš tikrųjų negyvenau. Manęs ten nebuvo. Buvau visiškai paviršutiniškas. Bet kai tapau drugeliu, mano vidinis „aš“ gimė iš naujo.“

Tada jis ir galėjo tapti nuostabiu rašytoju. Rašymas jį išgelbėjo. Jo vidinis gyvenimas atgijo, nes jis pradėjo rašyti knygą. Knyga tapo jo gyvenimo prasme, suteikė ją jam ir jo šeimai. Knyga leidžia jiems jausti, kad jis vis dar gyvas. Tai – jų būdas susitaikyti su gedulu.

Esate ir tapytojas, ir kinematografininkas. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima literatūra?

Filmo kūrimas – tai nuolatinis perrašinėjimas. Montažas – tai perrašinėjimas. Kai tapau, nieko neaiškinu. Paprasčiausiai tai darau. Nieko nereikia versti į kitą kalbą, aiškinti. Rašant yra panašiai. Paprasčiausiai rašai ir nesistengi to išaiškinti. Tačiau jei nori parašyti kažką, iš ko reikės kurti filmą, turi išversti tekstą į filmo formą. Kai jau turi „išverstą“ medžiagą, gali dirbti su ja taip, tarsi tapytum.

Spalvoti, neryškūs, neiškadruoti vaizdai, kino medžiaga, sumaišyta su archyviniais kadrais, subjektyvi kamera. Ar visos tos techninės priemonės turi ką nors bendra su Jūsų tapyba?

Visai ne, aš kadravau vaizdus. Kurdamas ankstesnį filmą pastebėjau, kad įdomiausi kadrai nufilmuoti su nuleista kamera, operatoriui žiūrint į monitorių. Paklausiau, ar negalėtume visą laiką taip filmuoti? Norėjau, kad filmas atrodytų būtent taip. Nemėgstu, kai žmonės vis kažką išsigalvoja. Naudojuosi tuo, kas tinka filmui. Bauby nevairavo automobilio su nuleistu stogu, bet pasodinau jį į tokį, nes norėjau, kad matytųsi Paryžius. Norėjau parodyti medžius. Taip pat pasinaudojome filmo „400 smūgių“ garso takeliu. Jie būtume tuos kadrus nufilmavę nespalvotus ir parodę pastatus, žiūrovai būtų pamanę, kad mato Truffaut filmo pabaigos titrus. Mūsų filmo herojus nejuda. Kai kas nors kreipiasi į tave, nereiškia, kad turi žiūrėti į jį. Jis turi tik vieną akį. Pagalvojau, kad galiu „nukirpti galvas“, nes jis jų nemato. Galėjau daryti viską, ką sugalvojau. Kurdamas šį filmą, turėjau daug laisvės.

Kaip sekėsi dirbti su operatoriumi? Juk scenarijus tiesiog reikalavo netipiško požiūrio.

Januszas Kamińskis yra nuostabus ir kūrybiškas vaizdo režisierius. Tačiau kameros operatoriui reikėjo šiek tiek padėti. Prašiau žmonių daryti tai, ko jie anksčiau nedarė. Ypatingas požiūris į filmavimą buvo būtinas, nes reikėjo perteikti subtilų vidinį herojaus pasaulį. Pasakiau, ko noriu, o jie iš pradžių pamanė, kad išprotėjau. Tarsi būčiau nusiėmęs akinius ir pridėjęs juos prie kameros. Scenoje, kai užsiuva jo akį, padėjau latekso ant objektyvo ir užsiuvau. Naudojome plačiakampius objektyvus, o tai reiškia, kad dalis kadro nebus ryški. Man ekranas – tai drobė. Parengiu patalpą, spalvą, kampus, lubas ir šiek tiek ryškios šviesos viename kampe. Nes vieni žiūrės į šviesą, o kiti – į tą kampą. Kampe gali surasti visą pasaulį. Arba savyje.

Beveik visi filmo aktoriai – prancūzai. Kaip juos parinkote?

Dievinu Emmanuelle Seigner filme „Kartus mėnuo“. Visada maniau, kad ji nėra deramai įvertinta kaip aktorė. Dievinu Marie-Josée Croze filme „Barbarų įsiveržimas“. Ji taip pat puikiai suvaidino „Miunchene“. Pamatęs Nielsą Arestrupą filme „Mano širdis liovėsi plakti“ pagalvojau: „Jis turi vaidinti mano filme.“ Marina Hands, manau, yra nepaprastai žavi, norėjau jai pasiūlyti vaidmenį, kuris visiškai skirsis nuo jai siūlomų dažniausiai. Filme seną žmogų nuostabiai suvaidino Maxas von Sydowas. Iš tikrųjų jis nėra toks senas. Du vaidmenis suvaidino Jeanas-Pierre’as Casselis, aš juo labai žaviuosi. Visi bendradarbiavo labai mielai, net jei vaidino nedidelius vaidmenis.

„Berck Maritime“ ligoninė – neįprasta filmavimo aikštelė. Jūs sakėte, kad nebūtumėt galėjęs filmuoti kitoje vietoje, nei ta, kurioje istorija vyko iš tikrųjų. Ar Jums patiko filmuoti Prancūzijoje?

Ta vieta primena Antonioni filmavimo aikštelę. Pamatęs ją, prisiminiau „Nuotykį“ ir visus kitus Antonioni filmus. Turiu galvoje horizontalumą, kuris man labai patinka. Spėliojau, kaip visa tai būtų matęs Bauby. Praleidau Prancūzijoje daug nuostabių akimirkų, o prancūzai buvo man nuostabūs. Dievinu pietauti „Le Duc“ ir „Napolitano“ restoranuose. „Le Duc“ nufilmavome vieną sceną. Norėjau rasti geriausią Paryžiuje jūros gėrybių restoraną. Nenorėjau būti turistas.

Kai buvau jaunesnis, gyvenau Prancūzijoje. Tada man visąlaik kažko reikėjo. Norėjau galerijoje surengti savo parodą. Norėjau kažką sutikti. Dabar man nereikėjo nieko. Paprasčiausiai sugrįžau tarsi koks nors Ripas Van Vinklis, pramiegojęs 20 metų, ir nuėjau ten, kur gyvenau anksčiau. Suradau savo namą. Žmogus, sėdintis restorane kitapus gatvės, buvo tik šiek tiek vyresnis. Viskas buvo beveik taip pat. Jaučiausi kaip vaiduoklis. Bet mielai sutinkamas vaiduoklis. Kai esi tapytojas, kasdien nesusitinki su žmonėmis, su kuriais galėtumei užmegzti artimas pažintis. Bendras darbas provokuoja artimus kontaktus. Žmonės mato tavo darbą, yra tavo draugai. Kuriant šį filmą man pavyko užmegzti kelias gražias ir man labai svarbias draugystes. Man tai nedažnai atsitinka. Paskutinįkart 1999 m. susidraugavau su Javieru Bardemu ir filmavimo grupės nariais. Taip pat draugauju su Benicio Del Toro, jis vaidino filme „Basquiat“.

Titruose panaudojote rentgeno nuotraukas. Ką tai reiškia?

Reiškia tik tiek, kad esame įkalinti savo kūnuose. Kiekvienas iš mūsų. Bet yra dar ir kita reikšmė. Gyvename šalia dalykų, apie kuriuos niekad negalvojame. Visi esame daiktai. Turime savo rentgeno nuotraukas. Filme panaudotos yra iš namo ligoninės kaimynystėje, už kelių šimtų metrų. Jis priklausė daktarui Ménard’ui, šis tą namą gavo iš vieno turtuolio, kurio sūnus gulėjo ligoninėje XX a. pradžioje. Namas trejus metus stovėjo tuščias. Man pavyko anksčiau baigti filmavimą, ir Ménard’o anūkė mane pasikvietė. Namas atrodė pamėkliškai. Radau dulkėtas rentgeno nuotraukas ir pagalvojau, kad jos primena paveikslus. Man labai patiko tai, kaip jose sudėliotos raidės.

Koks Jūsų požiūris į religiją? Regis, Bauby tikėjo ne vienu Dievu. Bet juk anksčiau jis buvo ateistas. Turiu omenyje sceną Lurde.

Manęs nedomina institucijomis virtusios religijos. Jei religija padeda žmonėms, man tai netrukdo. Norėčiau būti dvasingesnis, norėčiau tikėti. Tikiu gėriu, savimi ir savo ribotumu. Tikiu, kad galime ir turime geriau elgtis su žmonėmis. Empatija, kurią parodo žmonės mano filme, verčia manyti, kad žmonės gali būti geresni vieni kitiems. Tikiu, kad žmonės gali būti geri sau ir kantrūs, kad jie gali daug duoti kitiems. Moterys paskyrė Bauby daug savo laiko, iš tikrųjų bandė jam padėti. Jos rūpinosi ligoniu ir visai negalvojo apie save. Man tai yra dvasingumas.

Pagal reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė