Tapatybės paieškos sukelia depresiją

„Jūros gelmėse“

Vakar prasidėjęs „Kino pavasaris“ gerokai praretins šios rubrikos skaitytojų ratą. Vis dėlto žiūrėti naujus filmus dideliame ekrane – didelis džiaugsmas. Žinoma, dar svarbu ir kino teatras, nes vis krūpčioju prisiminęs ankstesnius festivalius ir dvidešimt minučių po seanso pradžios į salę tebesirenkančią publiką, nešiną spragėsiais ir netauriais gėrimais. Lietuviai nori visko ir iškart. Tai daug ką paaiškina, kaip pasakytų puikų reklaminį šūkį kažkada sugalvojęs Nikita Michalkovas.

Tačiau aš iš visos ateinančios savaitės programos išrinkau kelis filmus. Pirmiausia priminsiu du didelių aktorių filmus. LNK „Snobo kinas“ ateinantį ketvirtadienį (10 d. 22.30) parodys Michaelo Radfordo „Venecijos pirklį“ (2004). Šeiloką šioje, bene naujausioje septynioliktoje (pirmoji J. Stuarto Blacktono buvo sukurta 1908 m.) nemirtingos Shakespeare’o pjesės ekranizacijoje suvaidino Alas Pacino. Jis mano, kad tai – universali istorija, nes ji pasakoja apie persekiojamą žmogų, jautriai suvokiamą tapatybę. Pasak aktoriaus, ši problema gali paliesti kiekvieną. Aktorius sakė: „Kai pradėjau skaityti scenarijų, iškart pastebėjau, kad herojui depresija. Tiesa, po to, kai jis prarado žmoną, jam pavyko iš dalies atgauti dvasinę pusiausvyrą, tikėjimą, kad tai, kuo jis užsiima, turi prasmę. Jis yra visiškai atsidavęs darbui ir puikiai jį atlieka, tačiau negalima nepastebėti, kad Šerlokas nelaimingas. Žinome, kad jis prarado žmoną, o paskui panašiai ir dukterį. Šeilokas daug patyrė, bet jis nežino, kas iš tikrųjų yra laisvė. Įsikibęs savo religijos, sinagogos, draugų, jis tampa vis vienišesnis. (...) Šerloko gyvenimas – tai iracionalių veiksmų ir elgesio beprotybė. Tačiau jam tai turi prasmę. Kad žmogus griebtųsi tokių veiksmų, jis turi prarasti žmogiškumo esmės suvokimą.“

Vertindami šį filmą kritikai dažniausiai rašė apie Pacino triumfą. Iš tiesų, Radfordas išmintingai pasitraukia į pašalį ir leidžia spindėti aktoriui. Tačiau „Venecijos pirklys“ gali būti ir režisūros pamoka, nes Radfordas parinko Pacino vaidybai iškalbingą foną – nuostabią scenografiją, turtingus kostiumus, originalų vaizdinį sprendimą, muziką ir gerus partnerius Jeremy Ironsą, Lynn Collins, Josephą Fiennesą.

Tais pačiais metais sukurtame Alejandro Amenábaro filme „Jūros gelmėse“ (LTV, 9 d. 23.15) pagrindinį vaidmenį suvaidino Javieras Bardemas. Filmas buvo gausiai apdovanotas Venecijos festivalyje, Bardemui teko prizas už geriausią vyro vaidmenį. Filmo herojus Ramónas Sampedro labai mylėjo gyvenimą, bet 30 metų kovojo už teisę mirti. Paralyžiuotas po nelaimingo atsitikimo, jis buvo apsuptas artimųjų meilės, bet norėjo nutraukti kančias. Kadangi teismas atmetinėjo prašymus apie eutanaziją, Sampedro nusprendė nusižudyti. Režisierių kurti filmą įkvėpė Sampedro knyga „Laiškai iš pragaro“. Pasak Amenábaro, labiausiai knyga sujaudino Bardemą. Būdamas visiška Ramóno priešingybė, aktorius puikiai tiko tam vaidmeniui, nes primena Ramóną humoro jausmu. Sampedro filme rodomas kelių skirtingų personažų požiūriu. Režisierius prisimena, kad visi, kurie pažinojo Ramóną, pasakojo apie jo protą ir humoro jausmą. Jis dažnai juokdavosi iš savęs, savo negalios, ironiškai atsiliepdavo apie mirtį, nuolat flirtavo su moterimis.

„Venecijos pirklys“

LTV2 šįvakar (4 d. 19.30) parodys klasikinį filmą apie televiziją – 1976 m. sukurtą Sydney Lumeto „Televizijos kanalą“. Įvykiai, apie kuriuos pasakojama, sudaro televizijos istoriją, bet tada tai buvo visiška naujovė, mat 8-ojo dešimtmečio viduryje televizija, ir ypač jos rodomos žinios, ėmė sparčiai keistis. Žurnalistika atsidūrė akistatoje su pinigų galia ir pramogų poreikiu. Filme rodoma vienos televizijos žinių redakcija, kuri nenori lengvai pasiduoti ir susikompromituoti prieš žiūrovus. Liūdna, bet tas filmas, matyt, gerokai prajuokins dabartinius Lietuvos televizijų ir visos bulvarinės žiniasklaidos ryklius. Jie visiškai nebijo susikompromituoti, nors kasdien patys minta ir mums siūlo žmogieną. Tiesa, jau tada nė viena amerikiečių televizija neįsileido filmavimo grupės pas save, nors Lumetas norėjo kurti filmą autentiškoje aplinkoje. Todėl filmas kurtas Kanadoje. Režisierius surinko gerus aktorius – Peterį Finchą (iškart po filmavimo nuo širdies priepuolio miręs aktorius „Oskarą“ gavo po mirties), Fay Dunaway, Williamą Holdeną, pakvietė patyrusį scenaristą Paddy Chayefsky. Šis apie televiziją žinojo labai daug, nes 6-ojo dešimtmečio pradžioje per „raganų medžioklę“ buvo priverstas palikti Holivudą ir dirbo televizijoje.

Iš anksčiau, regis, nerodytų naujesnių filmų verta užmesti akį į kanadiečio Leweino Webbo „Gerąjį ganytoją“ (BTV, 6 d. 23.05). Filmas pasakoja apie jauną ambicingą kunigą Danielį (Christian Slater). Jis sparčiai daro karjerą, atstovauja bažnyčiai žiniasklaidoje, jo įkurtas fondas klesti. Tačiau, deja, įsitraukęs į reikalus Danielis ima pamiršti, kodėl tapo kunigu. Permainos jo gyvenime prasideda, kai vienas jaunas kunigas apkaltinamas žmogžudyste. Tėvas Danielis netiki nei jo kalte, nei vėlesne savižudybe kalėjime. Danielis perima mirusio kunigo parapiją ir padedamas savo buvusios draugės – televizijos reporterės Moli – įžengia į rizikingą teritoriją...

Baigdamas norėčiau prisiminti vieną pas mus nežinomą čekų rašytoją, dailininką, knygų grafiką, leidėją Josefą Váchalą (1884–1969). Jis kariavo Pirmame pasauliniame kare, prasidėjus Antrajam, iš Prahos pasitraukė į kaimą. Tačiau po 1948-ųjų, į valdžią atėjus komunistams, jis buvo paskelbtas antikomunistu, jo namai konfiskuoti. Niekas nenorėjo ir negalėjo oficialiai duoti Váchalui darbo. Paskutiniais gyvenimo metais rašytojas badavo, gėrė ištirpdytą sniegą ir miegojo apsirengęs, kad būtų šilčiau.

Esu senas ir ištikimas Bohumilo Hrabalo gerbėjas (beje, šįvakar 23 val. Jiri Menzelio ekranizuotais Hrabalo „Ypatingos priežiūros traukiniais“ „TV Polonia“ pradeda rodyti senų čekų filmų ciklą). Meilė Hrabalo knygoms paskatino domėtis ir kitais jo kolegomis, juolab kad Váchalo likimas primena Hrabalo herojus. Todėl būtinai pasižiūrėsiu Jaroslavo Brabeco 1992 m. filmą „Kruvinas romanas“ (LTV2, 7 d. 22.10), sukurtą pagal 1924 m. pasirodžiusią Váchalo knygą. Tai – juodoji komedija, parodijuojanti nebylų, nespalvotą kiną.

Jūsų – Jonas Ūbis