Šiuolaikinė heraldika

Žemaitijos regiono herbas

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) kovo 20 dieną lankytojams atverta reikšminga ir įdomi paroda „Lietuvos valstybės šiuolaikinė heraldika“. Paroda skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 90-mečiui atminti, o kartu ir Respublikinės heraldikos komisijos (1968–1970), padėjusios institucinės heraldikos pamatus, 40-mečiui bei atgaivintos Lietuvos heraldikos komisijos (1987–2007) veiklos 20-mečiui paminėti. Surengti šią parodą sumanė sfragistikos ir heraldikos tyrinėtojas, Lietuvos heraldikos komisijos prie Lietuvos Respublikos prezidento pirmininkas Edmundas Rimša. Kartu su LDK Valdovų rūmų vadovu Vydu Dolinsku jis yra ir šios parodos kuratorius. Ekspozicijos autorius yra muziejaus direktorius Romualdas Budrys.

Herbas – valstybės, miesto, giminės pasididžiavimo ir atpažinimo ženklas. Jie turi simbolinę reikšmę, yra krikščionybės epochos reiškinys. Vakarų Europoje herbai išplito XII–XIII amžiuje. Lietuvos heraldikos pradmuo taip pat sutampa su krikščionybės pradžia (XIV a. pab.). Seniausieji lietuviški herbai ženklino kunigaikščius, kilmingus asmenis ir jų valdomas žemes (Gedimino stulpai, dvigubas kryžius, įvairūs strėlės motyvai). Herbus naudojo Katalikų bažnyčia, kariuomenė (ant skydų šalmų, vėliavų), miestai (herbai, antspaudai), universitetas, kitos institucijos, organizacijos ir asmenys, jie spausti ant pinigų. Vardiniai herbai naudoti ant dokumentų, antkapinių lentų, antspaudų, architektūros pastatų, buities daiktų (baldų, indų ir kt.). Herbai nuo seno yra neatsiejama miesto kultūros dalis.

Svarbiausi herbo elementai yra skydas ir šalmas, kurių forma kito bėgant laikui ir keičiantis meno stiliams. Herbuose dažnai matomi įvairūs piešiniai: fantastinės būtybės, žvėrys, dažnai žirgas, paukščiai, kryžius, įvairūs bažnytiniai reikmenys, šventųjų figūros, gamtos kūnai (saulė, mėnulis, žvaigždės), geometriniai bei augaliniai motyvai.

Heraldikoje labai reikšmingos spalvos. Iš pradžių vyravo keturios spalvos (raudona, mėlyna, balta ir juoda) ir du metalai – auksas bei sidabras (ar juos atitinkančios spalvos: auksinė – geltona ir sidabrinė – balta), o vėliau – dar žalia ir purpurinė. Spalvos turi savo reikšmes: auksas arba geltona spalva reiškia dorumą, kilmingumą; sidabras ir balta – nekaltumą, džiaugsmą, tiesą, švarą; raudona – meilę, drąsą; juoda – liūdesį, išmintį, atsargumą, budrumą; mėlyna – ištikimybę, tikrumą, sąžiningumą; žalia – viltį, laisvę, džiaugsmą; purpurinė – santūrumą. Vėliau spalvos dar įgavo gamtos spalvų reikšmes: geltona – saulė, mėlyna – dangus, žalia – pievos.

Alytaus apskrities herbas

Lietuva herbus paveldėjo per Lenkiją. Heraldikai plėtotis buvo reikšminga Horodlės sutartis (1413 m.), tada 47 lietuvių bajorai katalikai gavo herbus. Lietuvos bajorai juos papildė figūromis ir vadino savais vardais. Heraldikos plėtrą Lietuvoje sustabdė 1795 m. įvykdytas paskutinis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas ir žlugimas.

XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje lietuviai inteligentai ryžosi atgaivinti istorinį kultūrinį palikimą – miestų skiriamąjį ženklą, herbus. 1966 m. Kultūros ministerija įsteigė ir viceministro Vytauto Jakelaičio vadovaujamą Respublikinę heraldikos komisiją. Kitų metų sausį jau buvo parengta „LTSR miestų herbų įvedimo ir sukūrimo tvarkos instrukcija“. Heraldikos komisija dirbo labai atsakingai. Pradėjo ieškoti šaltinių, kuriais remiantis būtų galima atkurti senuosius herbus. Dailininkas Arūnas Tarabilda iš Lietuvos metrikos perpiešė visus 1791–1792 metų miestų herbus. Istorikas Stasys Samalavičius nurašė tų miestų privilegijų duomenis. Kilo didžiulis kultūros žmonių susidomėjimas ir entuziazmas. Į ikonografinės, rašytinės medžiagos paieškas aktyviai įsijungė muziejininkai, kraštotyrininkai, pasiūlymus teikė ir visuomenė. Miestai buvo skatinami kurti naujus herbus. Kai kurių miestų vykdomieji komitetai paskelbė konkursus herbų projektams sukurti. Į herbų kūrimo darbą įsitraukė daugiau kaip 30 dailininkų. Jie per 1968–1970 metus sukūrė 50 miestų herbus. Sunkiausia buvo atkurti istorinius herbus su religiniais motyvais. Dėl „netinkamos“ simbolikos teko keisti Kauno, Anykščių, Plungės, Šiaulių ir kitų miestų herbus. Kaip rašo heraldikos žinovas Edmundas Rimša, „teko ieškoti kompromisų, vienus simbolius keisti, kitų visai atsisakyti. Buvo padaryta nemažai naujų herbų, kuriuos šiandien galima laikyti lietuviškos heraldikos klasika. Tarp jų išsiskiria Arūno Tarabildos sukurti nauji Druskininkų, Kaišiadorių ir Neringos herbai.“ Pastarajame herbe pavaizduota šešių vėtrungių kompozicija ir pirmoji miesto raidė „N“. Neringos žvejų kaimeliai vėtrungėmis ženklino savo laivus. A. Tarabilda atkūrė 6 istorinius (paminėtini Alytaus, Rumšiškių, Vilkaviškio) herbus. Vertas dėmesio Raimondo Miknevičiaus atkurtas Zarasų herbas (mėlyname lauke viršuje fantastinė būtybė – stirna su žuvies uodega, virš būtybės – auksinis skritulys, o apatinėje skydo dalyje, juodame fone – sidabrinis kalavijas), simbolizuojantis turtingą kraštovaizdį. Prasmingas Petro Repšio sukurtas Pasvalio miesto herbas (raudoname lauke juoda jaučio galva su auksiniais apyniais ant ragų). Lakoniškai ir suprantamai Rimantas Gibavičius Tauragės herbe pavaizdavo tauro ragą. Tuo metu sukurti dailininkų projektai buvo svarstomi po keliolika kartų. Po ilgų svarstymų pavyko patvirtinti 46 (20 istorinių ir 26 naujus) miestų ir miestelių herbus.

Tauragės apskrities herbas

Heraldikos komisijos veikla komunistų partijos valdžios apkaltinta nacionalizmu ir panaikinta. Dar (1971 ir 1980–1981 m.) buvo bandyta Heraldikos komisiją atgaivinti, deja, nesėkmingai. Tuo tarpu vyresnioji karta puikiai prisimena Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejinę šventę ir Vilniaus miesto gatvėmis nutįsusią (nuo Universiteto iki Tauro kalno) didžiulę spalvingą eiseną su naujai sukurtomis miestų herbinėmis vėliavomis. Tai buvo ne tik Universiteto, bet visų Lietuvą mylinčių žmonių šventė, ko gero, pati gražiausia per visą sovietmetį. Matyt, ji komunistų valdžiai irgi nepatikusi.

Tik pasinaudojant „perestroika“ 1987 m. pabaigoje leista Respublikinės heraldikos komisijai veikti. Komisijai vadovavo kultūrai neabejingi žmonės: kultūros viceministras Dainius Trinkūnas, vėliau Giedrius Kuprevičius. Tuomet Respublikinės heraldikos komisijos nuostatuose buvo įrašyta: „Organizuoti istorinių respublikos miestų heraldinės medžiagos kaupimą, jos studijavimą, koordinuoti heraldinės medžiagos ir herbų propagavimą spaudoje.“ Atsivėrė galimybės normaliai dirbti. 1988 metais spaudoje pasirodė E. Rimšos straipsnių: „Ar visi mūsų miestai turi herbus“, „Lietuvos miestų 1791–1792 m. herbai“ (senosios heraldikos daugiausia ir išliko iš XVIII a.), „Lietuvos miestų XV–XVIII a. heraldikos šaltiniai Lenkijos archyvuose“. („Kultūros barai“ ir kt.)

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990 m. kovo 11 d.) herbų kūrimo darbas dar suintensyvėjo. Heraldikos komisija tapo pavaldi Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir pavadinta Lietuvos heraldikos komisija, jos pirmininku paskirtas E. Rimša. Pasibaigus Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įgaliojimams (nuo 1995 m.), ji perėjo Lietuvos Respublikos Prezidento priklausomybėn.

Atkūrus nepriklausomybę, atgaivintai Lietuvos heraldikos komisijai dirbti idėjinių trukdžių nebeliko. Reikėjo, be miestų, miestelių herbų, herbinių vėliavų bei antspaudų, skubiai atkurti Lietuvos valstybės, sostinės heraldiką, o po 1993 m. sukurti ir Lietuvos Respublikos Prezidento herbinę vėliavą, taip pat herbinių vėliavų kitoms institucijoms, kariuomenės, policijos, kitoms įvairioms struktūroms uniforminių ir kitokių skiriamųjų ženklų (merams, teisėjams ir kt.).

Telšių apskrities herbas

Šiuo metu buvusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimais ir Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais yra įteisinta visa valstybės, 10 apskričių ir 60 miestų savivaldybių bei rajonų savivaldybių centrų, apie 200 kitų miestų ir miestelių (seniūnijų centrų) herbų. Komisijos patvirtinta apie 250 vėliavų ir tiek pat antspaudų projektų, dešimtys kariuomenės, policijos, laivyno, aviacijos herbinių vėliavų, uniformų skiriamųjų ir kitų heraldinių ženklų.

Parodoje eksponuotą šiuolaikinę heraldiką kūrė 62 dailininkai iš įvairių Lietuvos miestų. Žinoma, dauguma jų buvo iš Vilniaus. Daugiausia (keletą dešimčių) herbų yra sukūręs dailininkas Arvydas Každailis (pirmajame etape daug nuveikta Arūno Tarabildos. Jam staiga mirus, liko 13 herbų eskizų, vėliau kai kuriuos jų baigė giminės ir draugai). Kiek mažiau sukūrė Rolandas Rimkūnas, Juozas Galkus, Laima Ramonienė, Raimondas Miknevičius, o po kelis ar vieną kiti herbų kūrėjai. Kurti herbus nėra lengva. Nepakanka būti tik geru dailininku, reikia pamilti šį darbą, įsigilinti į kuriamo herbo miesto istoriją, būdingus jo bruožus, papročius ir žinoti heraldikos taisykles. Dailininkas turi glaudžiai bendradarbiauti su heraldikos žinovu ir dirbdamas nenukrypti nuo jos kanonų.

Šioje parodoje lankytojas supažindinamas su Respublikinės heraldikos komisijos (1968–1970 ir 1989–2007 metais) atkurtais istoriniais ir naujai sukurtais herbais bei vėliavomis. Originalius pirmojo periodo herbų piešinius parodai paskolino Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, o vėliau sukurti dar yra komisijos žinioje. 450 originalių herbų piešinių yra gražiai įrėminti (parėmė Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija) ir eksponuoti aštuoniose Vilniaus paveikslų galerijos dešinio fligelio salėse. Salės tiesiog pražydusios spalvomis. Dauguma herbų yra ne tik labai meniški: kiekvienas iš jų turi daug užkoduotų reikšmingų prasmių. Aišku, simboliais išreikšti idėją nėra paprasta.

Parodoje lankytojas gali pamatyti ir leidinius apie Lietuvos heraldiką.

Didžiausi moksliniai kapitaliniai veikalai heraldikos tema yra parašyti E. Rimšos.

Ši paroda – ne tik vizualus menas, bet ir edukacija. Remiantis parodos medžiaga yra parengtos kelios švietėjiškos programos. Pagaliau kiekvienas parodos lankytojas gali ne tik pasigėrėti gražia paroda, bet ir sužinoti, pamatyti savo krašto, regiono, miesto ar apskritai jį dominančius herbus.