Krzysztofas Kieślowskis apie „Dekalogą“

Manau, kad visi žmonės – nepaisant politinių sistemų – turi du veidus. Su vienu jie pasirodo gatvėje, darbe, kine, autobuse arba automobilyje. Vakaruose toks veidas liudija, kad žmogus yra energingas, jam sekasi arba pasiseks netolimoje ateityje. Tai tinkamas veidas pasirodyti viešumoje ir bendrauti su nepažįstamais.

Manau, pilnatvę pasiekti yra labai sudėtinga ir mes niekada negalime tvirtai pasakyti, kad buvome arba nebuvome nuoširdūs. Visuose savo veiksmuose ir situacijose, į kurias patenkame, neturime geriausios išeities, o tik santykiškai geresnę arba, kitaip sakant, mažiau blogesnę išeitį. Tai, žinoma, riboja pilnatvę. Kažkas norėtų būti nuoširdus, bet negali. Negali išlikti nuoširdus dėl tų sprendimų, kuriuos kasdien esi priverstas priimti.

Daugelis žmonių, tariamai pasielgusių blogai, teigė, kad jie buvo nuoširdūs ir negalėjo pasielgti kitaip. Galbūt jie sako tiesą, bet tai yra spąstai. Politikoje tam nėra pateisinimo. Jei esi politikas arba dirbi viešą darbą, esi viešai atsakingas. Negali būti pasiteisinimo. Tave visada stebi kiti – jei ne spauda, tai tavo kaimynai, šeima, artimieji, draugai, pažįstami arba tiesiog nepažįstami gatvėje. Tačiau kartu kiekvienas iš mūsų turi savotišką barometrą. Aš pats jį jaučiu labai aiškiai; darydamas kompromisus ir priimdamas klaidingus sprendimus jaučiu tą ribą, kurios neturėčiau peržengti, ir stengiuosi jos neperžengti. Be abejo, kartais man tai nepavyksta, tačiau stengiuosi, kad to neatsitiktų. Ir nesvarbu, ar tai teisinga, ar ne. Tai susiję su konkrečiais kasdieniais sprendimais.

Apie visa tai daug galvojome kurdami „Dekalogą“. Kas iš esmės yra teisinga ir kas neteisinga? Kas yra melas ir kas tiesa? Kas yra sąžininga ir kas ne? Ir koks turėtų būti požiūris į visa tai?

Didžiausias rūpestis mums buvo kiekvieno filmo veiksmą pritaikyti atskiram įsakymui. Skaitėme viską, ką tik buvo įmanoma rasti bibliotekose, – aibes dekalogo interpretacijų, Senojo ir Naujojo Testamentų komentarus. Bet greitai nusprendėm viso to atsisakyti. Kunigai apie tai kalba kasdien, o mes nenorėjome pamokslauti. Nenorėjome būti tie, kurie giria už gerus darbus ir baudžia už blogus. Savo poziciją suformulavom taip: „Nežinome daugiau už jus. Bet galbūt verta ištirti tai, kas nežinoma, vien todėl, kad nežinojimas yra skausmingas.“

Tai padėjo rasti ryšį tarp filmų ir atskirų dekalogo įsakymų. Kiekvienas įsakymas turėjo veikti filmą taip, kaip pats dekalogas veikia mūsų gyvenimus. Jokia filosofija ar ideologija per kelis tūkstančius metų nepakeitė esminių dekalogo principų, ir vis dėlto jie tapo rutina. Sakant paprasčiau: kiekvienas žino, kad blogai yra žudyti, bet karai vyksta, o policija visam pasauly rūsiuose ir parkuose kasdien randa nužudytųjų kūnus. Kvaila būtų klausti, gerai ar blogai yra žudyti. Tačiau verta paklausti, kodėl vienas žmogus žudo kitą be priežasties, ypač jei kyla abejonių, ar įstatymai turi teisę už tai skirti kitokios žudymo formos bausmę. Mes pasistengėm sukonstruoti filmo siužetą taip, kad žiūrovui kiltų tokie patys klausimai, kokius uždavėm sau, sėdėdami prieš tuščią jo scenarijaus lapą spausdinimo mašinėlėje.

Manau, kad absoliutus atskaitos taškas egzistuoja. Tačiau galvodamas apie tai įsivaizduoju Senojo Testamento Dievą labiau negu Naujojo. Senojo Testamento Dievas yra reiklus ir rūstus, jis neatleidžia ir reikalauja visiško paklusnumo savo įsakymams. Naujojo Testamento Dievas yra atlaidus geraširdis senolis su žila barzda. Senojo Testamento Dievas palieka mums daug laisvės ir atsakomybės, stebi, kaip ja naudojamės, ir tada atlygina arba baudžia be pasigailėjimo. Tai kažkas absoliutaus, aiškaus ir nereliatyvaus. Ir toks turėtų būti atskaitos taškas, ypač tokiems žmonėms kaip aš, kurie yra silpni, nuolat kažko ieško ir nežino.

Nuodėmės sąvoka yra susijusi su šiuo abstrakčiu ir galutiniu autoritetu, kurį vadiname Dievu. Bet manau, kad egzistuoja nuodėmė prieš patį save. Ji kyla iš mūsų silpnumo ir negalėjimo atsispirti pagundai; pavyzdžiui, pagundai turėti daugiau pinigų, komforto, geisti tam tikros moters ar vyro arba valdžios. Iš čia kyla klausimas, ar turėtume gyventi su nuodėmės baime. Tai atskira problema, priklausanti nuo katalikų ir krikščionių tikėjimo tradicijų. Judaizmas tai supranta kiek kitaip; ten kitokia pačios nuodėmės samprata. Todėl kalbu apie Senojo ir Naujojo Testamento Dievą. Tikiu tokio autoriteto egzistavimu. Kaip kažkas pasakė, – jei Dievo nebūtų, jį reikėtų išrasti. Bet nemanau, kad čia, Žemėje, neturime tobulo teisingumo. Ir niekada jo neturėsime. Tai mūsų mastelio teisingumas, o šis mastelis yra tik akimirka. Mes esam maži ir netobuli.

Jei kažkas tau nuolat kužda, kad pasielgei blogai, vadinasi, žinai, kad galėjai pasielgti gerai. Turi kriterijus, vertybių hierarchiją. Ir tai įrodo, kad patys suvokiame, kas gera ir kas bloga, – turime savo vidinį kompasą. Bet dažnai žinodami, kas yra dora ir teisinga, to negalime pasirinkti. Aš tikiu, kad mes nesame laisvi. Visą laiką kovojame už įvairias laisvės formas, ir tam tikra prasme jas išsikovojom, ypač išorines laisves. Jų daugiau Vakaruose negu Rytuose. Vakaruose gali nusipirkti kokį nori laikrodį arba kelnes. Gali važiuoti, kur nori. Esi laisvas pasirinkti, kur gyventi. Gali gyventi viename ar kitame socialiniame sluoksnyje, pasirinkti vieną ar kitą grupę žmonių. Tačiau manau, kad esame savo aistrų, psichologijos ir biologijos kaliniai ne mažiau, negu buvome prieš tūkstančius metų. Esame komplikuoto ir reliatyvaus skirtumo tarp to, kas gerai ir kas truputį geriau arba truputį blogiau kaliniai. Nuolat stengiamės ištrūkti. Bet mus laiko mūsų aistros ir jausmai. Negalima iš jų išsivaduoti. Nesvarbu, ar tavo pasas leidžia tau vykti į bet kurią šalį, ar tik gyventi vienoje. Posakis senas kaip pasaulis – laisvė yra vidinė. Ir tai tiesa.

Kai žmonės paleidžiami iš kalėjimo į laisvę – kalbu apie politinį įkalinimą, – jie tampa bejėgiai susidūrę su gyvenimu ir sako, kad tikrai laisvi jautėsi kalėjime. Ten jie jautėsi laisvi, nors ir priversti gyventi su kuo nors viename kambaryje ir valgyti tai, kas duodama. Už kalėjimo sienų turi pasirinkimą, ką valgyti, gali apsilankyti anglų, italų, kinų arba prancūzų restoranuose. Esi laisvas. Kaliniai nėra laisvi, nes neturi moralinio arba emocinio pasirinkimo galimybės, ir jie apskritai neturi kasdienių problemų, kurios užgula mūsų pečius. Jie nesutinka meilės ir gali tik išgyventi ilgesį. Dėl ribotų pasirinkimo galimybių kalėjime iš ten išėjus laisvės tarsi turėtų padaugėti. Teoriškai tarsi taip ir yra, bet emociniame ir jausmų lygmenyje į laisvę išėjęs kalinys atsiduria spąstuose. Gerai suprantu tai išgyvenusius žmones, kai jie apie tai kalba.

Laisvė, kurią pasiekėme Lenkijoje, dar mums nieko nedavė, nes negalime jos patenkinti. Negalime patenkinti jos kultūrine prasme, nes tam trūksta pinigų. Kultūrai tiesiog nėra pinigų. Trūksta pinigų ir aibei kitų daug svarbesnių dalykų. Taigi susidūrėme su paradoksu: buvo pinigų, bet neturėjome laisvės, o dabar turime laisvę, bet nėra pinigų. Negalime išreikšti savo laisvės, nes tam trūksta priemonių. Tačiau jei egzistuotų tik tokia bėda, viskas būtų gan paprasta; vieną dieną pinigų kaip nors atsiras. Problema yra daug sudėtingesnė. Kultūra, ir ypač kinas, anksčiau vaidino ypač svarbų vaidmenį Lenkijoje, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse. Daugybei žmonių buvo svarbu, kokį filmą sukurs, pavyzdžiui, Wajda arba Zanussi, nes ilgus metus kino režisieriai nesitaikstė su esama sistema ir siekė kūryboje išreikšti savo požiūrį. Ir visa tauta nesitaikstė kartu su jais. Šia prasme gyvenome unikalioje ir prabangioje situacijoje. Buvom išties svarbūs Lenkijoje, iš esmės dėl cenzūros. Dabar esam laisvi sakyti, ką norim, bet žmonėms tai nebeįdomu. Cenzūra ribojo autorius taip pat, kaip ir publiką. Publika žinojo cenzūros darbo taisykles ir norėjo matyti, kaip jos bus peržengtos. Ji puikiai reagavo į tai patvirtinančius ženklus, skaitė juos, žaidė su jais. Mes greitai išmokome rasti būdus apeiti cenzūrą, ir publika nepriekaištingai suprasdavo mūsų intencijas. Ji suprato, kad vaizduojant provincialų teatrą turėta omeny visa Lenkija, o neįgyvendinamos berniuko iš mažo miestelio svajonės negalėjo išsipildyti ir kiekvienoje kitoje šalies vietoje. Mes kartu su publika jautėme solidarią neapykantą sistemai. Dabar nebeliko šios esminės solidarumo motyvacijos, nes dingo bendras priešas.

Tai, kad Lenkijoje turėjome cenzūrą, dirbusią pakankamai gerai, nors jai ir stigo proto, visai dar nereiškia didelių laisvės suvaržymų, nes summa summarum tada buvo lengviau kurti filmus negu ekonominės cenzūros sąlygomis, galiojančiomis Vakaruose. Ekonominę cenzūrą primeta žmonės, manantys, kad jie žino, ko reikia publikai. Lenkijoje šiuo metu įsigalėjo tokia pat ekonominė – publikos – cenzūra, kaip ir Vakaruose, išskyrus tai, kad ji pas mus yra visiškai neprofesionali. Prodiuseriai ir platintojai visiškai nevertina publikos.

Parašęs visus „Dekalogo“ scenarijus, pateikiau juos televizijai ir gavau finansavimą, bet paaiškėjo, kad jo neužteks. Tuomet Lenkijoje buvo du galimi finansavimo šaltiniai – televizija ir Kultūros ministerija. Tad kreipiausi į ministeriją. Atsinešiau kelis „Dekalogo“ scenarijus ir pasakiau: „Sukursiu jums pigiai du filmus su sąlyga, kad vienas iš jų bus pagal penktąjį scenarijų. Jūs galite pasirinkti, koks bus kitas.“ Ministerija pasirinko šeštąjį ir davė man pinigų. Nedaug, bet pakankamai. Parašiau ilgesnes scenarijų versijas. Vėliau, filmavimų metu, sukūriau po dvi abiejų filmų versijas, – po vieną televizijai ir kinui. Montuojant viskas susipynė, televizinės scenos pateko į kino versiją ir atvirkščiai. Bet tai malonus žaidimas montažo kambary. Gražiausia akimirka.

Koks skirtumas tarp televizijos ir kino filmų? Pirmiausia, nemanau, kad televizijos žiūrovas yra mažiau išprusęs negu kino. Televizija yra tokia ne todėl, kad jos žiūrovams trūksta sąmojo, o todėl, kad jos redaktoriams taip atrodo. Tai yra televizijos problema. To negalėčiau pasakyti apie britų televiziją, kuri nėra tokia kvaila, kaip vokiečių, prancūzų arba lenkų. Britų televizija labiau orientuota į edukaciją, o kita vertus – apskritai labiau susijusi su kultūra. Tai akivaizdu tokiuose britų televizijos kanaluose, kaip BBC ir „Channel 4“, ir pasireiškia per juose transliuojamus aukšto lygio dokumentinius ir specialius filmus apie asmenybes. Televizija daugelyje kitų šalių, tarp jų ir Amerikoje, yra labai idiotiška, nes jos redaktoriai mano, kad žmonės yra idiotai. Aš nemanau, kad žmonės yra idiotai, todėl vienodai atsakingai vertinu televizijos ir kino auditoriją. O tai reiškia, kad naracijos arba stiliaus požiūriu nematau didelio skirtumo tarp televizijos ir kino filmų.

Skirtumas yra toks, kad televizijos filmui visada skirta mažiau pinigų, o tai reiškia, – mažiau laiko. Televizijos filmai daromi greičiau ir ne taip kruopščiai. Pastatymas turi būti paprastesnis, planai – dažniau stambūs negu bendri, nes bendruose reikėtų daugiau dekoracijų. Iš čia kilo televizinių stambių planų principas. Kai matau televizijos ekrane iš labai bendrų planų sukurtą, net didelio biudžeto amerikietišką filmą, man tai visai neblogai atrodo. Gal ne visas detales galima įžiūrėti, bet įspūdis panašus kaip kine. Tačiau televizijoje nekaip atrodo, pavyzdžiui, „Pilietis Keinas“, nes reikalauja didesnės koncentracijos, negu yra įmanoma mažame ekrane.

Skirtumas tarp televizijos ir kino auditorijos yra labai paprastas. Kine filmą žiūrime su grupe žmonių. Per televizorių – vieni. Dar neteko matyti televizijos žiūrovo, laikančio už rankos savo draugę, o kine tai įprasta. Asmeniškai aš manau, kad televizija reiškia vienatvę, o kinas – bendruomenę. Kine įtampa atsiranda tarp ekrano ir visos auditorijos, o ne tik tarp ekrano ir tavęs. Tai yra didžiulis skirtumas. Todėl neteisinga manyti, kad kinas yra vien mechaninio pobūdžio.

Gerai žinoma teorija, kad kinas rodo dvidešimt keturis kadrus per sekundę ir todėl filmas visada yra toks pat. Tačiau tai netiesa. Net jei ritė ta pati, filmas bus vienoks dideliame kino teatre, kuriame telpa tūkstantis žiūrovų, kur tam tikra įtampa ir atmosfera sukuriama pasitelkus puikias technines priemones. Ir tas pats filmas taps visiškai kitoks, kai bus rodomas mažame priemiesčio kino teatre ir jį žiūrės vos keturi žmonės, vienas iš kurių dar ir knarks. Tai nereiškia, kad filmas atrodys kitaip. Jis tiesiog bus kitoks. Šia prasme kinas yra rankų darbas. Net jei filmų įrašai kartojami, kiekvienas seansas – nepakartojamas.

Tokie tad pagrindiniai skirtumai tarp televizijos ir kino filmų. Žinoma, egzistuoja dar televizijos filmų specifika, grindžiama publikos įpročiais. Kalbu ne apie kvailybę – gink Dieve, – bet apie tam tikrų publikos įpročių formavimą. Pavyzdžiui, tai, kad kartą per savaitę vieną vakarą mus aplanko tie patys televizijos personažai. Tokia yra viena iš serialo konvencijų, ir žmonės pripranta prie jos, jie pamėgsta šiuos vizitus kaip savo šeimos narių apsilankymus sekmadieniais arba pietus su draugais. Tai lemia jų simpatiją personažams. Taigi televizijos filmai turi būti konstruojami taip, kad patenkintų publikos poreikius vėl pamatyti savo draugus ir pažįstamus. Tokia tad yra pagrindinė televizijos konvencija, ir aš suklydau jos neįvertinęs „Dekaloge“.

B. d.