Kuo skiriasi menas ir pornografija

Praėjusių metų pabaigoje Londone surengta paroda „Gundymas. Menas ir seksas nuo senovės laikų iki dabar“, pristačiusi kelis šimtus kūrinių – nuo senovės skulptūrų iki šiuolaikinių meninių fotografijų, – turėjo didžiulį atgarsį, iki šiol nesiliauja jos sukeltos diskusijos. Pateikiame pokalbį su parodos kuratoriumi Martinu Kempu.

Kuo skiriasi menas ir pornografija?

Skiriasi transakcijos tarp kūrėjo ir žiūrovo pobūdis. Pornografija turi sujaudinti. Ji gali atlikti šį vaidmenį aukšto lygio paveikslais, bet tai nėra svarbu. Svarbiausia yra orgazmas. Interpretavimo laukai yra greičiau eliminuojami nei atveriami.

Ką daro vienuolis kukurūzų lauke XVII a. vidurio Rembrandto eskize?

Užsiima seksu. Nulis romantikos, grynas malonumas, kopuliacija tarp vešlių augalų. Paprasti žmonės paprastoje situacijoje. Bet tai nėra pornografija, nes meną išskiria kokybė. Tokia pat graži yra Rembrandto fantazija prievartavimo tema raižinyje „Jupiteris ir Antiopė“. Ji miega nuoga, jis praskleidžia ją dengiančią drobę, kad pamatytų kūną. Po šimto metų Franšois Boucher nutapė paveikslą „Leda ir gulbė“. Ilgas, gražus gulbės kaklas, supamas didelių sparnų, vyniojasi tarp nuogos moters kojų. Kai pasižiūri šimtus darbų – nuo senovinių skulptūrų iki šiuolaikinių meninių fotografijų, kuriose pavaizduotos pornožvaigždės, – nesunkiai pastebi, kad su seksu susiję jausmai nesikeičia. Geismas, gėda, nešvankumas, džiaugsmas. Tobulą humoro jausmą erotikos klausimais turėjo Leonardo da Vinci. Jo mokiniai sukūrė ciklus, skirtus peniams su kojomis, bėgiojantiems kaip viščiukai.

Kodėl XIX a. Irano rankraščiai, kuriuose nupieštos sekso pozos, ir pirmos europietiškos pornografinės knygutės buvo tokie maži?

Kad jas laikyti ir vartyti užtektų tik vienos rankos delno.

Kas dažniau rodomi patiriantys orgazmą – vyrai ar moterys?

Tai nesibaigiantis žaidimas. Menininkai nenori, kad šiuo klausimu atsirastų koks nors stereotipas. Andy Warholo filme „Blowjob“ keliasdešimt minučių kadre matyti vyro veidas plytinės sienos fone ir besikeičiančios jo išraiškos. Įtariu, kad jis užsiima prancūziška meile. Prieš penkerius metus britų menininkė k r buxey sukūrė videodarbą, primenantį Warholo 1963 m. filmą. Maždaug keturiasdešimtmetė moteris daro tą patį. 1970 m. ir 1980 m. kurtos Roberto Mapplethorpe’o nuotraukos rodė sadomazochistines scenas, bet pirmiausia į akis krito vyrai situacijose, kurios tada labiau priminė moteris, pavaizduotas pornografiniuose atvirukuose, ar atlankstomas spalvotų žurnalų nuotraukas. XVII a. arabų piešiniai skirti grupiniam homoseksualistų seksui, o senovinio viešnamio freskos – geidulingai apsikabinusioms poroms. Tokia pusiausvyra.

Taigi būtų neįmanoma atskirų meno periodų apibūdinti pagal sekso vaizdavimo būdus?

Viskas priklausys nuo kultūros konteksto. Galima patyrinėti cenzūros ir priimtino elgesio istoriją, bet tai visada priklausys nuo vietos, ne tik nuo laiko. Jeanas Jacques’as Lebelis 1966 m. surengė hepeningą, kuriame vartojo obsceniškus žodžius kalbėdamas apie politiką. Taip jis ją tada suvokė – kaip kažką nešvaraus, nepadoraus, vulgaraus. XIX a. viduryje buvo pagamintas pusmetrinis figos lapas iš akmens. Jis turėjo pridengti Michelangelo „Dovydo“ skulptūros vyriškus organus, kai ją karalienei Viktorijai demonstravo Didysis Toskanos kunigaikštis. Lapas buvo naudojamas kiekvienąkart, kai karalienė norėjo pamatyti skulptūrą. Dabar lapas yra Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus nuosavybė. XIX a. pradžioje Pompėjoje rastos freskos, kuriose pavaizduotos kopuliuojančios poros, ir kiti seksą vaizduojantys darbai buvo uždaryti specialiame Obsceniškų objektų kabinete. Buvo sakoma, kad jie gadina žiūrinčiųjų moralę. Kabinete galėjo lankytis tik turtingi vyrai. Moterys ir vargšai buvo per silpni, kad žiūrėtų į erekcijos ištiktus penius. Britų muziejuje taip pat buvo slapta obsceniškų daiktų salė, neprieinama jaunuoliams ir moterims.

Kada komercinis požiūris, besiremiantis malonumo pardavimu, pradėjo keltis iš pornografijos į meną?

Noras tokiu būdu perkelti ribas yra modernistinė koncepcija. Labiausiai pornografija ėmė veikti meną antroje XX a. pusėje. Tai trunka iki šiol. Menininkai sieja popkultūrą, klasikines technikas ir įvairius sekso rodymo būdus. Geras pavyzdys yra spalvotos kičinės Ilonos Staller, žinomos Cicciolinos vardu, nuotraukos. Ji pozuoja apsirengusi kaip „Playboy“ fotosesijos mergina. Jos vyras Jeffas Koonsas perkėlė tas fotografijas ant drobės, kad pakeistų kontekstą ir iš to padarytų meną. Jei Titano nuogybę padėtume sekso reikmenų parduotuvėje, ji galėtų tapti pornografija. Toks mišinys gali egzistuoti ir būti išraiškingas, nes iš tikrųjų ribos tarp meno ir pornografijos išsiplėtė. Senovėje viešnamių freskų autoriai buvo menininkai. Dabar apsilankęs Soho viešnamyje nesitiki pamatyti meno kūrinį.

Ar britai yra puritoniški?

Nuo karalienės akis saugančio pusmetrinio figos lapo laikų mažai kas pasikeitė. Pavyzdys yra neseniai iš vienos Londono galerijų konfiskuotos Nan Goldin nuotraukos. Jose buvo pavaizduotos dvi šokančios menkai apsirengusios mergaitės. Bet kažkas keičiasi nepriklausomai nuo tautybės. Senovės Graikijoje homoseksualaus sekso vaizdai buvo normalu. Senasis erotinis kinų menas – gražios scenos ramiuose soduose – taip pat buvo drąsus. Dėl dabartinio erotikos kasdieniškumo, prieinamumo mes painiojame pedofiliją ir nekaltumą, seksualinius iškrypimus ir darbus jų tema, homoseksualumą ir fantazijas. Mes prarandame jautrumą ir skonio pojūtį.

Sutrumpintai pagal „Gazeta Wyborcza“ parengė Kora Ročkienė