Teatras

Meilę scenai aktorė išpažįsta dainomis

iliustracija
Larisa Kalpokaitė ir Aldona Janušauskaitė spektaklyje „Trys aukštos moterys“
D. Matvejevo nuotr.

Teatro, kino ir televizijos aktorė Larisa Kalpokaitė-Braškienė švenčia gražų jubiliejų. Ta proga sausio 27 d. žiūrovams padovanojo romansų vakarą „Taip norisi mylėti“. Aktorė, be kurios sunkiai įsivaizduojami Mažojo teatro spektakliai ir kuri, kadaise perėjusi iš Akademinio dramos teatro, čia vaidina nuo pat teatro įsikūrimo 1990-aisiais, vis dažniau su žiūrovais susitinka dainuodama.

Pastaruoju metu Jus dažniau matome televizijos ekrane. Bet norėčiau paklausti apie dramos teatro aktorės specialybę – ką patyrėte, išgyvenote dramos teatre?

Jeigu jūs klausiate apie mano asmeninę karjerą, tai galiu pasakyti, kad visada šalia buvo kažkas, kas sutrukdydavo. Ir nebūtinai tai buvo žmonės. Visad jaučiausi kaip uždaryta dėžė, ant kurios dar kažkas atsisėda. O jei klausiat, kas įsiminė, tai pasakysiu: duetai su Regimantu Adomaičiu ir Arūnu Sakalausku spektaklyje „Aprengėjas“, kurį režisavo Algirdas Latėnas. Nepamiršiu akimirkos, kai spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ laimėjo „Kristoforą“! Kai palikau anuometinio Akademinio dramos teatro trupę.

Šiuo metu Mažajame teatre vaidinate įvairių režisierių spektakliuose. Kaip apibūdintumėte jų skirtybes? Ar skirtumai jaučiami tik repeticijų metu, ar išlieka ir vėliau, spektakliams pradėjus gyventi savarankiškai?

Režisieriai dirba labai skirtingai. Būna visaip. Tačiau norint išlaikyti jų braižą, reikalingas ansamblis, o ne solistų, kad ir įdomių, rinkinys. To dabar nematau niekur. Matyt, praėjo laikas. O gaila... Nes solistą, kad ir koks jis būtų geras, visada galima pakeisti. O ansamblio – ne. Jį reikia sukurti. Aš tai patyriau, todėl ir sakau. Tik ansamblis sukuria ypatingą spektaklio kvapą, atmosferą, nuotaiką ir pan.

Kurie vaidmenys Jums šiandien svarbiausi ir kodėl?

Arijelis „Audroje“, nes jis kitoks, nei parašytas. Pagaliau dėl to, kad turiu pakankamai laiko „mėgautis“ buvimu scenoje. Dėl to, kad nebaisu būti senai ir negražiai. A, personažas „Trijose aukštose moteryse“, nes tai puikiai išrašytas personažas ir tai pirmas mano pagrindinis vaidmuo. O pirmas visada yra pirmas. Nes aš jį labai ilgai nešiojau savo viduje, labai gerai suprantu ir jaučiu.

Kuo Jums svarbus Vilniaus mažasis teatras? Kaip jaučiatės šalia jaunųjų teatro artistų?

Tai mano darbo vieta. Anksčiau jis buvo mūsų visų meilė, kurią jam atidavėm. To nepatirsi antrą kartą. Bet linkiu visiems išbandyti. O šalia jaunųjų – normaliai. Svarbu žinoti, kad jie dar tik kloja savo pamatus, o mano jau pakloti, kad ir kreivai, šleivai... Ir elgiasi jie panašiai, kaip mes kadaise, gal tik galimybių turi daugiau.

Jūs priklausote tiems, kurie stebi kitų menininkų gyvenimą, dažnai lankotės kolegų spektakliuose. Kokį matote šiuolaikinį Lietuvos teatrą?

Man patinka, kad dabar teatralų gyvenimas mažai priklauso nuo kritikos ar valdžios. Taip ir turi būti. Teisę gauti vietą po saule turi visi. Man patinka, kad teatras margas kaip gyvenimas. Taip ir turi būti.

Ačiū. Ir – ilgiausių metų!

Užrašė Daiva Šabasevičienė