„Bohemoje“ – kviestiniai solistai

D. Matvejevo nuotr.

Operai „Bohema“, kurios premjera Vilniuje įvyko 2006 m. spalio mėnesį, didelės reklamos, manau, nereikia. Tai vienas brandžiausių Dalios Ibelhauptaitės režisuotų operos spektaklių, sukurtas bendradarbiaujant su Gintaru Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Tačiau ne vien įdomi režisūra į ją taip traukia mūsų publiką. Svarbiausia yra G. Puccini muzika ir jaudinanti tragiška meilės istorija.

Sausio 24, 26 ir 27 dienomis atlikta G. Puccini opera „Bohema“ Vilniaus Kongresų rūmų scenoje jos gerbėjus masino ir naujais pagrindinių operos partijų atlikėjais. Malonią staigmeną šį kartą pateikė mūsų jaunosios kartos solistės Sandra Janušaitė ir Asmik Grigorian, paruošusios Miuzetės bei Mimi vaidmenis. (Priminsime, kad premjeriniuose spektakliuose A. Grigorian atliko Miuzetės, o S. Janušaitė – Mimi partiją). Drąsiai galima teigti, kad A. Grigorian papildė savo operinį repertuarą labai charakteringai atlikta Mimi. Galbūt dar ne visur tolygiai dainininkei pasisekė išlaikyti vokalinę liniją, gal kai kur vaidyba pranokdavo dainavimą, tačiau norisi tikėti, kad laikui bėgant solistė „nušlifuos“ pasirinktą partiją ir ateityje galėsime sulaukti nepriekaištingo jos atlikimo.

S. Janušaitė vaidino koketišką Miuzetę labai rafinuotai, vaidmuo visiškai įtikino, nors buvo justi, kad vokalinė partija dar kiek „žalia“. Taip pat spektakliuose dalyvavo solistai Joana Gedmintaitė (Mimi), Dainius Stumbras (Marčelas), Egidijus Dauskurdis (Kolenas), Laimonas Pautienius (Šonaras), Arūnas Malikėnas (Benua, Alčindoras), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras (vadovas Č. Radžiūnas) bei M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai (vadovas R. Gražinis).

Kaip pagrindinį šių spektaklių akcentą norėtųsi išryškinti Rudolfo partijos atlikimą, tam buvo pakviesti du tenorai iš užsienio: solistas Achmedas Agadi iš Sankt Peterburgo Marijos teatro – jis minėtą partiją yra dainavęs Baden-Badeno operos festivalyje, diriguojant vienam žymiausių nūdienos dirigentų Valerijui Gergijevui, bei perspektyvus dainininkas iš Gruzijos Giorgi Oniani – Tbilisio operos ir baleto teatro, o nuo 2007 metų rugsėjo mėnesio ir Bonos miesto operos teatro solistas. Jam tai buvo jau ne pirmas apsilankymas Lietuvoje, kadangi dar 2006-ųjų rudenį jis debiutavo premjeriniame D. Ibelhauptaitės režisuotos „Bohemos“ spektaklyje.

Naujausiuose „Bohemos“ spektakliuose klausytojai turėjo progą išgirsti vienodai pajėgių tenorų, kuriuos kūrybiniam darbui likimas suveda ne pirmą kartą, dainavimą. Abu solistai yra kviečiami į kasmetinį Fiodoro Šaliapino tarptautinį festivalį, vykstantį Kazanėje (Tatarstano Respublikos sostinėje). Praėjusiais metais minėtas festivalis prasidėjo premjera – G. Verdi „Trubadūru“. Spektakliui dirigavęs italų dirigentas Marco Boemi gyrė aukštą meninį artistų, tarp jų ir A. Agadi su G. Oniani, lygį. Todėl ir susitikimas Lietuvoje jiems nebuvo netikėtas, nes, anot jų, gerų tenorų visur reikia. Nepaisant abiejų dainininkų vokalinio meistriškumo, išryškėjo ir jų skirtumai. A. Agadi – rusų dainavimo mokyklos atstovas, solinio dainavimo mokęsis Maskvos P. Čaikovskio valstybinėje konservatorijoje – atlikdamas partiją daugiau naudojo „gerklinį“, atvirą, mažiau dengtą vokalinio garso formavimą. Tuo tarpu G. Oniani, stažavęsis Milano „La Scalos“ teatre pas žymius solistus Lucianą Serrą, Luigi Alvą, vokalizuoja dengtu, „ovaliu“ garsu. Jų kardinaliai skirtingas dainavimo principas savaip priminė pasaulyje garsių tenorų Luciano Pavarotti ir Placido Domingo individualius ir labai skirtingus dainavimo stilius.

Vertinti vienareikšmiškai A. Agadi ir G. Oniani Rudolfo partijos atlikimų nesinorėtų, nes kiekvienas pasirodė pagal savo mokyklą ir savo nepakartojamą individualumą. Kaip sakydavo antikos išminčiai, dėl skonio nesiginčijama. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kokį Rudolfą pavyko sukurti abiem solistams. A. Agadi atskleidė labai ryškų, aistrų pagauto poeto charakterį, galbūt vietomis per daug egocentrišką, bet tai įprasmino jo emocionalus dainavimas. Dainininkas puikiai valdė balsą, niuansuodamas nuo sodraus minkšto forte iki skambaus švelnaus piano. G. Oniani sukūrė šiek tiek santūresnį ir subtilesnį Rudolfą, labiau derantį prie viso pagrindinių veikėjų ansamblio. Jo dainavimas pasižymėjo natūraliu, laisvu, sodriu skambėjimu.

Taigi operos „Bohema“ klausytojams pasitaikė gera proga susipažinti su aukštos klasės tenorų skirtingai interpretuojamu Rudolfo vaidmeniu, palikusiu neišdildomus įspūdžius.