Erdvės tarp „galima“ ir „negalima“

Audrius Janušonis. „Kultūra ir sportas“. 2007 m.

Grįždama į Vilnių iš Audriaus Janušonio dirbtuvės, turėjau laiko pasimėgauti naujovėmis Alytuje, tai yra naująja Alytaus autobusų stotimi. Stotis jaukiai, šiltai ir ramiai (miesto pakraštyje) įsikūrusi viename pastate su vienu prekybos centru. Bežiūrėdama į mėlyną užrašą „autobusų stotis“, kurio šriftas ir mėlynumas labai primena neseniai taip nuo tekstilininkų ginto vieno prekybos centro prekinio ženklo šriftą ir mėlynumą (kaip ir raudonas užrašas „bilietų kasa“ – jo raudonumą), galvojau apie „galima“ ir „negalima“ mūsų šalyje. Apie tai, kaip lengvai leidžiame autoritetų arba „autoritetų“ nuomonėms ir iš šalies formuojamiems požiūriams bei taisyklėms įsilieti ne tik į savo gyvenimą, bet ir į emocijas. Ir kaip stipriai laikomės įdiegtų įpročių ir suvokimo, vertinimo klišių, veikiančių itin atsargų požiūrį į kiekvieną kitokį reiškinį. Žinoma, visi jau išmokome, kad galima viskas. Tačiau vieni „galima“ – aiškūs ir tvirti kaip minėtasis prekinis ženklas, kiti – abejotini ir pablukę. Pastarieji jei ne pajuokiami, tai atsargiai apeinami, paliekant spręsti laikui. O šis sprendžia ilgai, kartais – labai ilgai, kol jo nuosprendis būna jau niekam nebeįdomus.

Šios pozicijos atspindys – ir mūsų dailės gyvenime, kuris lyg ir turėtų greičiausiai ir džiugiausiai reaguoti į naujus ieškojimus, atradimus ir eksperimentus. Tačiau akivaizdu, kad reklamos agentūrų darbuotojai emocionaliau ir atviriau reaguoja į vienas kito idėjas nei menininkai ir dailės kritikai į savo kolegų kūrinius ir meninį gyvenimą apskritai. Populiarias kalbas apie „formatą“ ir „neformatą“ lietuviškoje muzikoje nesunkiai galima būtų taikyti ir dailės situacijai. Išsišokimų, žinoma, pasitaiko, tačiau ir šie nebūtinai kokybiški. Ir bet kokiu atveju – nutylimi, apeinami arba pažymimi, tačiau nelydimi skandalų nei diskusijų (paskutinis pavyzdys – Juozo Laivio knygelė „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049“). Toks patogus susisluoksniavimas, kai viename sluoksnyje tvirtai įsikūrę dalyviai kartais linksminasi rodydami liežuvius ar kitokius įžeidžiamus ženklus kitiems, ne mažiau jaukiai įsikūrusiems už nematomų riboženklių (tik kai daugiau niekas nemato, žinoma): dailininkų sąjunga ir ŠMC, dailėtyrininkų vertinami ir „paprastų“ žmonių mėgstami bei perkami menininkai, vaizduojamieji ir taikomieji menai. Perėjimas iš vienos teritorijos į kitą – sunkiai įmanomas ir nerekomenduotinas. Visiems patinka žmonės, žinantys savo vietą...

Tokią ilgą įžangą išprovokavo viena Audriaus Janušonio frazių apie savo darbus: „Nevadinčiau to keramika.“ Ji buvo ištarta per šio menininko parodos atidarymą, žvelgiant į eksponuojamas keramines skulptūras. Gryno molio kūrinius, glazūruotus ir išdegtus. Stebinančius atlikimo meistriškumu ir atskleidžiančius akiai neįprastas šios medžiagos panaudojimo galimybes. Kodėl jų nevadinti keramika?! Tačiau autorių galima suprasti. Pirmas įspūdis, kylantis išgirdus apie keramikos parodą – sudėtingiausiomis (ir nesuprantamiausiomis) technologijomis sukurti puodai puodeliai, dekoratyviniai pano ar dekoratyvinės kompozicijos (kiek mistiškas pavadinimas, tiesa?). Žodžiu, pasiruoši parodai, kurioje, kaip dailiai kažkada rašė Jurgita Ludavičienė, „reikia kontempliuoti kentaurą, kuriame per norą sukergti dekoratyvumą (arba gilią mintį) su funkcionalumu prarandamas tiek vienas, tiek kitas komponentas“. Tai vargina, o kita vertus – jautiesi nejaukiai negalėdamas įvertinti neabejotinai didelio autoriaus darbo ir žinių. Panašiai nuteikia ir susidūrimai su dauguma dirbinių iš odos, stiklo, gintaro ir kitų medžiagų.

Menininkai, dirbantys šiomis medžiagomis, tačiau nenorintys kurti dekoratyvinės taikomosios dailės, atsiduria nepatogiame paribyje. Viena vertus, sakoma, kad taikomosios dailės sąvoka jau atgyveno, skirties tarp taikomųjų ir vaizduojamųjų menų kaip ir nebėra. Kurk iš ko tik nori, jei jauti, kad tavo idėjai reikalinga būtent ši medžiaga. Galima. Kita vertus – „gildijos“ brolių ir sesių kikenimas ar gūžčiojimas pečiais bei garbingųjų vaizduojamųjų menų (tapybos, skulptūros) atstovų žvilgsnis iš aukšto, priekabiai vardijant (o kartais ir tiesiog konstatuojant) mažiau garbingų medžiagų netinkamumą „rimtam“ menui. „Galima“ – tariamas jau visai kita intonacija arba keliamas į kabutes. Šioje vietoje atsimenu įdomius Dalios Marijos Šaulauskaitės paveikslus iš odos, kelerius metus taip ir nerandančius vietos mūsų dailės žemėlapyje. O juk tai originalu, įdomu, drąsu ir kokybiška vertinant vaizduojamojo meno kriterijais.

Žinoma, negali teigti, kad Audrius Janušonis – niekam nežinomas ir ignoruojamas. Rengiamos parodos, rašomi tekstai, tačiau autoriaus nenoras akcentuoti savo mylimą medžiagą kalba už save ir atspindi ne tik konkretaus menininko, bet ir bendrą požiūrį. Tiesa, jis nėra nepajudinamas – per keletą aktyvios veiklos metų tekstilininkams, berods, pavyko išsiveržti iš „mažiau garbingo“ meno ribų. Palengva, bet pradedame vertinti tekstilę kaip medžiagą, leidžiančią kurti konceptualų, vertingą meną. Šis pavyzdys, kaip ir A. Janušonio pozicija bei konkretūs kūriniai, verčia pradėti praktiškai taikyti seniai išmoktą pamoką: nesvarbu, iš ko sukurtas kūrinys, svarbu kaip. Tai yra medžiaga negali būti pradiniu vertinimo kriterijumi, nors jos pasirinkimas gali tapti viena iš nuorodų į autoriaus idėją.

Audrius Janušonis. „Kita diena“

Audrius Janušonis nuo pat studijų laikų priešinosi taikomajam keramikos traktavimui. Vieni pirmųjų Vilniaus dailės akademiją baigus (1994 m.) sukurtų darbų – keraminiai pisuarai. Labai dekoratyvūs ir masyvūs. Kaip ironiška nuoroda į privalomą keramikos funkcionalumą, dekoratyvumą ir įprastinius nedidelius mastelius. Vėliau, tarsi jau surašęs savo asmeninį manifestą, menininkas savo kūriniais nebemėgino agresyviau provokuoti pokalbių šia tema. Tačiau noras pabėgti kuo toliau liko. A. Janušonis dažnai kuria lyg kino ar animacijos kadrus. Kartais tai – fragmentai (situacijos) iš pasakėčių ar tiesiog metaforizuotos gyvenimiškos situacijos. Pasak dailėtyrininkės Pillės Veljatagos, „jo pasakojimai – tai pasakėčios, kurioms nebūtinas pabaigos moralas, pasakojimas nėra pretekstas pasakyti paskutinį sakinį. Pasakėčia į Janušonio akiratį, manyčiau, pateko dėl šiam žanrui būdingų stilistinių figūrų – metonimijos, alegorijos, personifikacijos – parankumo meniniams sumanymams.“ Vis dėlto akivaizdus pasakojimas kiek trikdo ir trukdo, kaip ir kartais pernelyg tirštas ir akivaizdus flirtas su žiūrovu alegorijomis, asociacijomis ar personifikacijomis. Tačiau autoriaus ironiją, gerą humoro jausmą ir jaudinantį santykį su medžiaga puikiai atskleidžia „vienišos“ skulptūros, kuriose pasakojama taupiau ir todėl labiau intriguojančiai. Kartais taip pat naudojamas kino kadruotės principas, lyg siekiant dar labiau išjudinti ir taip labai dinamiškas, ekspresyvias skulptūras. Kitas menininko žingsnis šia linkme galėtų būti nebent jau realiai judančios skulptūros. Nes ir rankomis minkyto molio faktūra, ir sudėtingi, tačiau labai tikroviški figūrų rakursai, ir glazūra, rodos, vis dar tekanti išdegtu paviršiumi, sukuria labai triukšmingą ir sodrų įspūdį. Trylika tokių pavienių figūrų šiuo metu eksponuojama galerijos „Meno niša“ erdvėje.

Pirmąją vietą nedvejodama atiduočiau „Kultūrai ir sportui“. Spalva, faktūra ir stilistika seną marmuro statulą primenanti kiek pavargusio angelo figūra čia žvelgia į begėdiškai optimistiškai besišypsantį, glotnų ir blizgantį meškiuką – olimpiados Maskvoje simbolį. Visiškai kita nuotaika ir kitokia faktūra skulptūrose „Naujas rytas“ ir „Kita diena“ – ant natūralaus dydžio priekalų įsitaisiusios figūros – proletariškai pavargusios ir bejėgės, laukiančios naujos dienos ir šviesios saulės. Ir šiuo atveju didžiąją dalį norimo įspūdžio kuria plastika – metalo sunkumu blizgantys priekalai ir lyg impresionistiniais potėpiais išminkytos žmonių figūros sukuria skambų kontrastą, kuris ir tampa intriga, istorija ir pokalbiu vienu metu. Dar kitokia – vieniša panko skulptūra („Punks not dead“), kurios šešėlis krisdamas ant galerijos sienos netikėtai asocijuojasi su Laisvės statula. Vis nemirštančio panko figūros paviršius tarsi apnašomis nusėtas raudonais taškeliais, o orus, pavargusiai veržlus judesys dvelkia miesto monumentaliųjų paminklų nuotaikomis.

Kiekvienas šių kūrinių reflektuoja dabarties įvykius, būsenas, situacijas. Kasdienybė, nuotaikų ir žinių srautai, begaliniai jų kontrastai tarsi fiksuojami skulptūrų formose ir paviršiuje, reikiamus bruožus dar paryškinant spalva. Jų sodrumas ir gyvybingumas leidžia žongliruoti begale asociacijų ir palyginimų, už kuriuos autorius, turėdamas ir savas „versijas“, visai nepyksta. Tyliai visų figūrų veidus spaudžia pagal vieną – Milo Veneros atvaizdą. Kalbėdamas apie savo kūrinius kažkaip ypatingai juos liečia ranka, lyg naminius gyvūnus ar senus prisiminimus saugančius daiktus.

Molis – iš tiesų labai jauki medžiaga. Minkoma visa jėga, glostoma pirštų galiukais, formuojama tiesiogiai ranka, be jokio tarpininko (teptuko, pieštuko, grąžto, kalto). Taigi galiausiai ji ne tik perteikia autoriaus norimą rezultatą, bet ir atspindi nesąmoningai paliekamas kūrėjo emocijas ir mintis.

Greičiausiai todėl A. Janušonio skulptūros yra labai kalbios ir pačiam autoriui nelengva jas suvaldyti. Su šiuo rūpesčiu susidurta ir eksponuojant kūrinius galerijos erdvėje. Dalis skulptūrų čia liko tarsi be vietos, užgožtos stipresnių ar ryškesnių darbų. Todėl parodos visumos įspūdis kiek išblaškytas. Argumentacijos, tvirto ir aiškaus sumanymo trūksta ir parenkant skulptūras, ir jas išdėstant, o tvirto pagrindo šiems ekspresyviems, emociškai ir plastiškai sodriems kūriniams labai reikia. Tačiau nepaisant to, eidamas nuo vieno kūrinio prie kito, atrasdamas vis naujas medžiagos galimybes ir meninius sprendimus jautiesi lyg patirdamas nedidelius nuotykius – ir emociškai, ir intelektualiai.