Jei šv. Jurgis būtų moteris

Laisvydė Šalčiūtė. „Specialiai tau“. 2007 m.  V. Ilčiuko nuotraukos

Jei šventas Jurgis gyventų šiais laikais, drakonų, kurie nuodija orą, jam tikrai pakaktų. Viena iš šiandienos pabaisų galima būtų įvardinti grožio arba moteriškumo propagandą, kuri nėra nei akivaizdi, kaip būdavo tarybinė, nei slapta. Pirk, puoškis, patik, būk kaip jos (reklamų ir gyvenimo būdo žurnalų merginos) graži, veikli, patraukli, paslaptinga. Viliojamai valgyk šokoladą ir laikykis dietos. Natūraliai švytėk ir vartok 13 dekoratyvinės kosmetikos priemonių. Būk įdomi asmenybė ir nuostabi namų ugnies (skalbimas, plovimas, siurbimas, maisto gaminimas, vaikų priežiūra ir t.t.) kūrentoja. Ir viskas vienu metu (?). Taip. O be to, tikras moteriškumas tiesiogiai siejamas su gera nuotaika, lankstumu ir supratingumu.

Tokios praktiškai neįgyvendinamos ir prieštaringos gyvenimo programos transliuojamos nuolatos, 24 valandas per parą, kur tik pasisuksi. Net kaip ir dera tikrai istorinei propagandai – proklamacijos įmetamos į pašto dėžutes, dalijamos gatvėse, skanduojamos per radijo aparatus. Kaip anksčiau daugelis „žinojo“, kad Leninas yra gero norintis žmogus (juk gynė knygas nuo žąsų ir pan.), taip dabar net nesąmoningai beveik visi „žino“, kaip atrodo tikra moteris. O ką daryti realiai moteriai? Galima visą gyvenimą paskirti savęs perdirbinėjimui šokinėjant nuo šokolado prie dietų. Galima atsiskirti, ignoruoti. Arba galima kovoti. Beje, kiekvienas kovotojas turi savo stilių, savo smūgius ir savo silpnąsias vietas.

Laisvydė Šalčiūtė su „tikrojo moteriškumo“ propagandos drakonu kaunasi jo paties metodais – nei atvirai, nei slapta. Kartais tai labiau panašu į žaidimą – taip kova iš tolo gali atrodyti tarsi grakštus šokis. Pagrindinės menininkės darbo su turiniu strategijos: reikšmių sukeitimas, hipertrofuotas imperatyvo išpildymas, atstumų tarp menamo ir realaus sutrumpinimas iki vieno žingsnio.

Laisvydė Šalčiūtė. „Specialiai tau“ (detalė)

Didžiojoje salėje vaizdas žaismingiausias ir iš pirmo žvilgsnio nepavojingiausias. Ant sienų lyg domino figūros išdėstyti lygiašoniai paveikslų kvadratai. Prislopintos kūrinių spalvos irgi apgaulingai siūlo atsipalaiduoti. Vaizdai dengia vienas kitą, įsimaišo teksto nuotrupos – toks madingas televizijos kadrų srautas. Vis dar nekvepia muštynėmis? Prakaitą ir kraują pradedi užuosti, kai paviršutinišką žvilgsnį (toks būdingas žiūrint televizorių, ypač reklamas) perjungi į atidų. Gražuolės tos pačios, tik jų kandančios, šypsančios ir pražiotos burnos kažkokios plėšrios, su pagiežingu pasitenkinimu. Aiškia linija nubrėžtos raukšlės labiau primena randus, nei veido bruožų dėmenis. Žvilgsnis ir laikysena, reklamoje kvietusios, virsta įžūliomis ir grėsmingomis.

Tuose pačiuose paveiksluose populiariosios kultūros grimasos tarpsta tarp iš ten pat paimtų frazių, tik jos irgi perdėliotos taip, kad apsinuogintų jų bukas reiklumas ir šališko vertinimo įžūlumas. Kiekviena kompozicija turi savo atsiradimo istoriją ir pranešimą. Tai reiškia, kad ne tik reklama pluša išsijuosusi, kad galėtų konstruoti ir manipuliuoti svajonėmis, bet ir Laisvydė pagavusi jauką gerai jį apžiūri, apkramto ir sviedžia atgal su savo pozicija. Štai viena nekalta frazė apie lietuvių krepšinio komandą, kuri įprastomis aplinkybėmis būtų nemačiom nunešta minčių srauto, atsidūrusi šalia besirangančios plėšrios gražuolės dar kartą man primena neteisingą žaidėjų vertinimą. Lietuvos moterų krepšinis, nepaisant visų laimėjimų, yra kur kas mažiau žinomas nei vyrų. Siekdamos sumažinti žinomumo atotrūkį, krepšininkės net ryžosi nuogos fotografuotis kalendoriui. Tai primena liūdną Martino Scorsese filmo „Niujorke, Niujorke“ siužetą, kur labai gabi dainininkė pusę gyvenimo kaunasi su gyvenimo išbandymais, o sėkme ir išsipildymu laikoma tai, kad ji gali išeiti į didžiąją sceną ir apsimesti infantiliška lėle, kuri pasipuošusi trumpu sijonėliu makaluojasi, kraiposi arba nutaisiusi kūdikiškai naivų veidą fotografuojasi žurnalų viršeliams. Ir tik tai tegauni kovojusi lygiai tiek, kiek drąsus vyras?

Laisvydė Šalčiūtė. „Painus žaidimas. Keletas klausimų“. 2007 m.

Ne veltui pirmojoje, autoportretams skirtoje salėje Laisvydė cituoja karalienę Viktoriją: „Saugokitės menininkų – jie bendrauja su visomis socialinėmis klasėmis ir dėl to yra pavojingiausi.“ Ne tik bendrauja, bet ir filtruoja visoms klasėms skirtą informaciją. Menininkės autoportretai nėra nei reprezentatyvūs, nei romantiški, jai rūpi ne gerai atrodyti, o greičiau nurodyti savo poziciją. Šalčiūtė pasirenka jai įdomias ar kažkuo svarbias citatas ir įsiamžina šalia jų. Tekstas dalyvauja kaip lygiavertis asmuo daugumoje jos kūrinių. Autoportretuose jos pačios figūra net reaguoja į užrašą, tarsi jis būtų realus, veikiantis personažas. Su Gertrude Stein „Man patinka vaizdas, bet aš mėgstu sėdėti į jį nugara“ Laisvydė susitapatina ir vaizduoja save, sėdinčią nugara į užrašą. O prie Johno Cage’o „Aš neturiu ką pasakyti ir tai sakau“ stoja ranka užsimojusios oratorės poza.

Salėje „Sigmundas Freudas nebuvo čia pageidaujamas“ grįžtama į populiarios kultūros veiklos pradžią. Didėjančia tvarka iškabinti žaisliniai meškiukai. Visi kaip vienas minkšti, meilūs, pasiruošę glėbiui. Ir visi skirtingų spalvų, kailiukų, bruožų. Nekalti ir belyčiai, kaip turėtų būti vaikystėje. Vienas meškiukas lygu viena vaikystė. Pirmiausia toks besaikis pakartojimas gąsdina. Kiekvienas psichoanalitikas paantrintų, kad kartojimas susijęs su trauma. Beveik visos mūsų traumos įvyksta arba yra užkoduojamos vaikystėje, kaip ir lyčių priešiškumas. Kažkuriuo metu tau pradedama sakyti: „Kadangi tu esi berniukas, turi neverkti“ arba „Mergaitės turi gražiai elgtis, būti kuklios“ ar kiti ne visada naudingai elgesį formuojantys dalykai. Meškiukai tarsi gyvuoja toje dar ikilytinėje fazėje.

Laisvydė Šalčiūtė. „Autoportretas su Gertrude Stein“. 2007 m.

Antra, Laisvydės meškiukų kariauna padabinta šarvais – natūralių moterų labai tikroviškomis torsų nuotraukomis. Fotografuojami moteriški kūnai ne išsirietę dėl patrauklumo, o kaip tik truputį palinkę pirmyn. Taip dar ryškesnis jų minkštumas, žmogiškumas. Žodis „grožis“, norint pamatuoti jų vaizdo teikiamą jausmą, kažkaip čia netinka. Kūnai jaukūs ir kartu trikdantys, nes nuogumas nesuvaidintas, o tikras. Žmogiškų proporcijų žaislai pirmiausia skirti turbūt nesančiai motinai pakeisti. Gal todėl ir dėl apkabinimui sukurtos kūnelių padėties sulinkę torsai taip organiškai tinka meškiukų figūroms. Viskas gramatiškai tarsi teisinga, iš pagrindinių tradicinio suvokimo koordinačių neiškrypstama. Tai kurgi smūgis propagandai? Jį suduoda klausimai: kokie gi mes užaugtume ir ko tikėtumėmės, jei vietoje apžiūrai išriestų kūnų vaizdų daug dažniau matytume tokius – jaukius, apglėbiančius, natūralius moterų kūnus? Kokie tuomet būtų grožio standartai? Ar vaikas norėtų žaisti su meškiuku, pasiūtu pagal dabartines kūno grožio taisykles (liesoki būtų…)?

Žaisdama su reikšmėmis „miela“, „nemiela“ žaislų salėje Laisvydė klausė, iš kur ateina vertinimo kriterijai, o pirmojoje salėje ji pasodino vizualios kultūros reikalavimų įkūnijimą – visai kitokios paskirties „žaislą“. Iš lininio audeklo pasiūta žmogaus proporcijų lėlė yra aiškiai moteriškos lyties. Tai akivaizdu ne tik dėl grakščių linijų ir tam tikro minkštumo. Ji apvilkta juodu nėriniuotu korsetu, avi pačios menininkės batelius. Ir apatiniai, ir avalynė yra erotiški. Kitaip tariant, fetišai, iš esmės reikalingi siekiant kiek įmanoma ilgiau atitolinti susidūrimą su realiu kūnu. Negyva, bet tarsi gyva moteris yra mums žinoma iš legendos apie karalių Pigmalioną, kuris buvo pernelyg išrankus moterų atžvilgiu ir nusprendė pats pasidirbti sau pačią pagal savo geismus. Šiais laikais geiduliams tinkamą, bet negyvą moterį galima įsigyti kiekvienoje sekso prekių parduotuvėje. Šalčiūtės sukurtoji pažodžiui įgyvendina visus propagandos imperatyvus – ji yra ir kukli kaip „pilka pelytė“ (nyki medžiaga, veidas be bruožų ir net į pelės panašios ausytės), ir su stipriai išreikštu seksualumu (apranga ir nuogumas), ir iki beprotybės mylinti (kūną puošia tatuiruotės su meilės simboliais), o svarbiausia – nemąstanti ir negyva. Rezultatas šiurpokas. Kaip sako, būk atsargus su savo norais, nes jie gali išsipildyti.

Laisvydė Šalčiūtė. „Froidas čia nebuvo leidžiamas“. 2008 m.

Visi kūriniai, be abejo, labai subjektyvūs. Tai stiprioji jų ypatybė. Nes kovoje geriausia būti nenuspėjamai, kirsti netikėtai. Kažkas galbūt pasakys, kad Laisvydė kaunasi gudriai, lanksčiai – t.y. moteriškai. Bet tuomet verta prisiminti legendinio kovotojo Bruse’o Lee patarimą, kad kartais reikia tapti vandeniu – aptakiu, panaudojančiu priešininko jėgą savo naudai. Ši Lee strategija susisieja su Deleuze’o ir Guattari tapsmo teorija, kuri siūlo tapti moterimi ar gyvūnu. Dalis feminisčių klausė, o kas moterims iš tapsmo moterimi? Šiuo konkrečiu atveju pasivertimas sukonstruotu moteriškumo įsikūnijimu suveikia kaip tas iliuzijas žudantis ginklas. Dažnai pralaimi tas, kuris mano žinantis, su kuo kaunasi. Todėl Laisvydės sąmoningumas jos darbuose nuveikia daugiausia. Kaip ir legendoje apie šv. Jurgį, drakoną ji sužeidžia ir nusiveda prisirišusi už virvutės lyg inkščiantį šunytį. O mane labiausiai džiugina, kad su daugeliu kūrinių aš galiu pasitikrinti savo patirtis. Taip meno vartojimas tampa ne tik profesinis, bet ir asmeninis.