Menas įtikėtinose ir neįtikėtinose erdvėse

Vilniaus Šilo specialiosios mokyklos mokinių darbai „Kvadrato“ galerijoje

Pabaiga. Pradžia Nr. 786

Tęsdamas ankstesniame laikraščio numeryje į kasdieninį maršrutą („namai–darbas–namai“) patekusių meno institucijų ir kūrinių analizę, toliau grėsmingai judu Gedimino prospektu antrosios savo gyvenimo būstinės link.

Ryte užsukęs į Centrinį paštą išsiųsti laiško pagalvojau – kad ir visi keiktų nukaršusį, tarybiniais principais veikiantį ir baigiantį suirti Lietuvos paštą (stovėdamas beveik pusvalandį nejudančioje eilėje pats apkaukiau bandančią užlįsti moteriškę), tačiau Gedimino prospekte tai yra viena iš nedaugelio vieša, netgi nekomercines parodas rengianti valstybinė įmonė. Didžiausias indėlis priklauso Lietuvos pašto direktoriui, kuris, kaip žinau (mačiau laidą per televiziją), yra aistringas senovinių atvirukų kolekcionierius. Jo dėka erdvioje fojė stovi stendas su reguliariai keičiamomis parodėlėmis. Jos, aišku, susijusios su paštinėmis realijomis. Teko matyti to paties direktoriaus rinkinį, taip pat susipažinau su nacionalinės filatelijos aktualijomis. Galbūt šiomis parodomis siekiama sublimuoti neigiamas interesantų emocijas? Panašiai kaip sovietmečiu būtinų prekių deficitas „užkimšinėtas“ ansamblio „Lietuva“, kapelos „Armonika“ ar vokalinio instrumentinio ansamblio „Nerija“ melodijomis.

Šiuo metu pašte eksponuojami grafiko Antano Rimanto Šakalio vokai. Kaip supratau iš prie trumpos, smulkiomis raidelėmis parašytos biografijos pridėtos fotografijos, dailininkas priklauso tai vyresniojo amžiaus žmonių kategorijai, kurie nuolat renkasi netolimoje kavinėje. Stiklinės sienos liudija, kad į neformalų klubą susirinkę ponai gyvai dalijasi politikos naujienomis, skaito „Lietuvos aidą“, gurkšnoja kavą ir konjaką. Rytais skubėdamas į darbą ypač įsidėmėjau vieną iš jų – sfinksiškai sėdintį prie staliuko ir meditatyviai uostantį kavos aromatą. Akys įsmeigtos tolumon. Ir taip diena dienon.

Šilkografijos technika apipavidalinti vokai yra tiesioginis minėtų „politvalandėlių“ rezultatas. Pasitelkęs popierinius laiškų maišelius, Šakalys ne tik įamžina valstybės istoriją (politikos, karininkijos, kultūros veikėjai, įvykiai), bet ir išsako aiškią poziciją kai kurių asmenų atžvilgiu. Ilgiausiai stovėjau prie Lietuvos prezidentams skirtos serijos, mąstydamas – bus ar nebus pavaizduotas Algirdas Mykolas Brazauskas? Žinodamas dešiniąsias autoriaus politines pažiūras (mintį apie tai pakuždėjo žinios apie „valstybės laikraščio“ skaitymą ir bendrą vyresniosios inteligentų kartos nuomonę), maniau, kad ši skausminga tema bus nutylėta. Nustebau pamatęs, kad net juodomis dėmėmis įtikinamai, tiesiog delikačiai perteiktas šio Prezidento žandų raudonis. Savo požiūrį grafikas išsakė glaustu komentaru ir tuo, kad šeštojo Lietuvos prezidento (kuriuo jis, užimdamas Atkuriamojo Seimo – Aukščiausios Tarybos – pirmininko pareigas, niekada nebuvo) – Vytauto Landsbergio atvaizdas sąmoningai (netikiu, kad netyčia) pakabintas aukščiau savo amžinojo politinio varžovo.

Vokus studijavau įdėmiai ir smalsiai, kadangi buvo įdomu matyti nepriekaištingai sukomponuotus vaizdus ir susipažinti su kai kurių nelabai žinomų asmenų biografijomis. Atrodė, kad grafikas vokais užšifravo visą Lietuvos istoriją. Juokingiausias pasirodė Jono Karolio Chodkevičiaus portretas, kuriame didysis etmonas savo plaukus buvo susišukavęs labai jau šiuolaikiškai (7–8-asis dešimtmečiai), tiesiog „elvispresliškai“.

Prie buvusio Centrinio knygyno jau ilgokai gyvuoja „Kvadrato“ galerija. Stiklinė vitrina, skirta išskirtinai keramikai. Sumanymas prasmingas – kiekvienas gali lankytis galerijoje po atviru dangumi. Ypač šilti atidarymai (bent anksčiau – dabar kažkaip nepasitaiko būti reikiamoje vietoje reikiamu laiku), kai visi gali susišildyti arbata, vynu, sumuštiniais. Vieną žiemą per pačias Užgavėnes teko stebėti „Kvadrato“ atidarymo šventę. Praeiviai stengėsi apsimesti, kad nieko nemato (tarp jų atsirado vienas kitas „nachaliavščikas“ – nesidomintis menu, tačiau nepraleidžiantis progos atsigerti ir pavalgyti), o autoriai ir jų svečiai net sušilę raitė bulvinius blynus.

Šiuo metu stikliniame kube sudėti Vilniaus Šilo specialiosios mokyklos jaunųjų keramikų darbai (vadovas – skulptorius Rimantas Sakalauskas). Visada buvau įsitikinęs, kad keistesni žmonės, ir dar vaikai, yra patys jautriausi, originaliausi menininkai. Daugelis jų savo kūrinių sugestyvumu jau dabar pretenduoja tapti tokie. Išvysti objektai – molinės, mesopotamiškas primenančios lentelės su menamais dantiraščiais, keraminiai maumukai ir terakotinės efemeriškos struktūros – įsitikinimą dar labiau patvirtino.

Su Gedimino prospektu gal būtų tiek. Aišku, galima paminėti daugelį prabangių virtuvių langų, kuriuose dizaineriai ar pretenduojantys jais būti potencialius pirkėjus bando papirkti ekstravagantiškomis instaliacijomis (vien ko vertas „Nijolės“ kičas), viso pasaulio masiniam vartotojui atpažįstamais įvaizdžiais (visokie „makdonaldai“, „junaited kolorai“).

Praeivių tinklainėje visada sušmėžuos jau prospekto firminiais ženklais tapę ant stogo užrioglintas Šv. Jurgis (carinio originalo replikos autorius Kęstutis Balčiūnas), bronziniais veidais švytinčios Stanislovo Kuzmos mūzos, idiotiška šypsena išsiviepęs Vaido Ramoškos angelas su ratukinėmis pačiūžomis ar dar tvoromis aptvertas „Černiachovskis 2“ – stabas-obeliskas Vincui Kudirkai (žmogui, kuris į Vilnių gal net kojos nebuvo įkėlęs ir dėl savo įgimto kuklumo kažin ar būtų labai apsidžiaugęs tokiu prie prekybos centro esančiai automobilių stovėjimo aikštelei artimesniu statiniu – „papuošimu“).

Belieka įveikti Katedros aikštę, Pilies ir Didžiąją gatves (kuriose apstu senosios dailės kūrinių – iš jų vienu vertingiausių laikau Šv. Jonų bažnyčios fasade kadaise nutapytą ir dabar uždažytą freską su Didžiojo Vilniaus maro scena – rašytiniai šaltiniai liudija, kad tai turėjo būti grandiozinis kūrinys su kanibalizmo kupinais siužetais, kitokiais kraupiais žūties, laidojimo motyvais) ir po masinio menų antplūdžio saugiai, net aštuonioms valandoms (daugmaž) užsidaryti savo darbo vietoje.

Tarp šešioliktos ir šešiolikos trisdešimt paprastai skubu namo. Vėl tie patys, taip pat namo skubantys praeiviai (su kai kuriais bent mintyse pradedi sveikintis ir bendrauti) arba į automobilių kamščius patekę vairuotojai. Grįžti stengiuosi kitu maršrutu. Po sunkios dienos nebeturiu sveikatos ir nervų stebėti išpuoselėtos Gedo prospekto publikos fizionomijų. Renkuosi demokratiškesnį Vilniaus–Cvirkos–Pamėnkalnio ruožą.

Priešais Petro Cvirkos paminklą stūkso buvęs (tačiau ir dabar taip tituluojamas) „Cvirkos salonas“. Dabar tai – „Pamėnkalnio galerija“. Neseniai atsinaujinusi (pakeisti langai, perdažytos sienos, bet išlikusios „zelcinės“ grindys) įstaiga dėkinga tuo, kad dideli langai leidžia apžvelgti parodą netgi neįėjus vidun. Aplink zvimbia troleibusai, pypsi „mikrobų“ vairuotojai, o tu gali stovėti prie šviesoforo ir mėgautis Simono Skrabulio trimitais, Gintaro Palemono Janonio moterimis, Lino Liandsbergio kaladėlėmis. Dar Robertas Bliujus, Aloyzas Stasiulevičius ir kita, vyresniosios ir jaunesniosios kartos Dailininkų sąjungos šutvė!

Iš jų labiausiai mėgstu Janonio tapybą. Kitus – su labai didelėmis išlygomis (kažkaip jie labai nori būti ir individualūs, ir kartu perkami). Dėl dabar lange esančios šio menininko kompozicijos teko aršiai diskutuoti su vienu tapytoju. Jis aiškino, kad Janonis gana bukai, be jokių niuansų visame plote vienodai užtepė žalią spalvą. Man tokia ypatybė nestrigo – dominuojančios mėlynos ir žalios santykis lyg koks fluidas ar ūkas perskrodė odos poras ir įsigėrė į pačias kraujagysles. Jaučiau, kaip krauju vaikščioja ne tik raudonieji ir baltieji kūneliai, bet ir nedideli janoniai (žaliai pamėlynavę).

Einant automobilinio transporto eismo ruožu, ypač judria gatve, į plaučius patenka visokios bjaurasties. Kūnas nusilpsta ir norom nenorom sustoja prie Karininkų ramovės. Čia iškabintos afišos anonsuoja ne tik militaristinio pobūdžio koncertus, masinius renginius ir susibūrimus, bet ir parodas. Metų sandūroje karininkų dėmesio reikalauja Bronius Grušas ir jo mokiniai (paroda taip ir pavadinta: „Grušas ir mokiniai“). Ramovėje reguliariai parodas rengia garsiojo „Plekšnės“ klubo nariai. Grušo ir sekėjų, plekšnininkų ekspozicijos išsidriekusios per kelias sales bei aukštus – nuo gausybės ir spalvų įvairovės net akys raibo, tad apsiribosiu pastaba, kad tarp visų artefaktų man ypač patiko dviejų skydnešių saugomas, laikomas, nešamas ir ant laiptų turėklų prikabintas animalistinės stilizacijos šedevras – Karininkų ramovės herbas.

Dažnas gyvenimo mieste reiškinys yra grafitai. Nepateisinu tiesioginio vandalizmo atvejų, tačiau tinkamoje vietoje normaliai padaryti ženklai atstoja daugelį meno galerijose ir kitokiuose centruose eksponuojamų šedevrų. Pasisakau už socialiai orientuotus (svarbu ikonografinis lygmuo) arba virtuoziškai atliktus (svarbu forma) darbus. Socialinis menas turi būti demonstruojamas tik gatvėse – ne snobų publikai skirtose galerijose. Be to, grafitai substancialiai įkūnija prigimtinį žmonijos poreikį kurti. Žmogų sukūrė ne darbas ar mėsa (žr. „Armatūros“ repertuarą), bet ranka ant sienos neįsipareigojančiai pakeverzotos linijos, paminkytas molio gabalas.

Namų–darbo–namų maršrute nepalankiausios sąlygos grafitų korifėjams, be abejo, skirtos „prestižiškiausiose“ erdvėse – kad, gink Dieve, kokio nors valdininkėlio, verslininkėlio ar tiesiog statistinio vartotojo nuotaikos nesugadintų jų niekšybes ir menkumą demaskuojantys tekstai ir vaizdai. Gedimino prospekto pastatų fasadai yra reguliariai valomi. Kartą mačiau, kaip grafitų valytojai šveitė turbūt politinių priešininkų aprašytas vienos partijos būstinės sienas – ką gi, destrukcija irgi viena iš savirealizacijos formų. Vis dėlto marginalų statusą užimantys užrašai, lipdukai (ypač įstrigo vienas, fiksuojantis indėniškais raštais dekoruotą beveik toteminę galvą) ir trafaretai partizaniškai laikosi ant stulpų, nuošalesniuose pastatų kampuose ar net frontonuose. Viešojo meno entuziastai kantriai dirba sizifišką darbą.

Islandijos gatvėje, tarp telekomunikacinės bendrovės ir stomatologinio kabineto, baigia išblukti įžymiojo Koldūno (į rimtus, klasikinės pakraipos menininkus pretenduojančio sienų margintojo) natiurmortas. Kiek toliau, ant stulpo, žiūrovo ir komunalininko žvilgsniui bei rankai sunkiai pasiekiamame aukštyje kybo giliamintiškai didaktiškas tekstas: „Šioje vietoje 2007 09 prasilenkiau su vyriškiu, kuris, mano akivaizdoje pakėlęs, nešė kelias ant šaligatvio gulėjusias šiukšles. Tai nebuvo kiemsargis.“ Visuotinio susvetimėjimo ir apolitiškumo laikais aiškiai, juodu ant balto, garsiai (didelėmis raidėmis) ir viešai išdėstytos mintys pačios įsiskverbė galvon.

Visokių prikeverzojimų yra ir kiemo tarpuvartėse: „Gyvenimas klampus šūdas, o tu neturi guminių batų“, „Livas Poškus (ne giminė, – V. P.) iš 8b – lochas“, „Ačiū Rusijai už sausio 13“. Pastarasis pats naujausias. Dėl jo, vykdydamas savo pilietinę pareigą (nes atsirado beveik mano akyse – tik nemačiau, kas parašė), skambinau į policiją. Operatorė išklausė skundą ir pasakė: „Gerai, atsiųsime patrulį.“ Nesupratau, ką jis būtų daręs (nes nelabai tikiu Lietuvos policijos pajėgumais važinėti į nusikaltimo vietas) – skaitęs ar valęs su skudurėliu?

Po ilgos ekspedicijos pasiekiamas gyvenamasis būstas. Atsirakinus duris žemėn metamas žieminis paltas, verdama arbata, šildoma vakarienė. Jungiamas televizorius, monotonišką vakarą paįvairina vienas kitas šeimyninis ginčas ir galop lendama į šiltus patalus. Prieš užmerkiant akis ir panyrant į sapnų karalystę susumuojami dienos (gana stulbinantys) rezultatai: meno Vilniuje yra pakankamai, tik reikia jį pastebėti; nereklamuojami meno festivaliai mieste vyksta kiekvieną dieną; sostinė yra kultūringa, menui (tiksliau – kai kurioms jo pakraipoms) draugiška ar bent tolerantiška erdvė. Vilniečiai gyvena kur kas labiau estetizuotoje aplinkoje nei prerafaelitai ar pats Gustavas Klimtas. Vilnius nusipelno būti Europos kultūros sostine! Ir ne tik 2009 metais.