Serbų misionierė Lietuvos džiunglėse

Kai tik Lietuva nusimetė sovietų okupacijos odą, o sava oda dar buvo visiškai plonytė, užuodę lengvą grobį iš užsienio šalių sulėkė verslo maitvanagiai, neva padėti Lietuvai su savo „nou hau“. Kiek tokių iš tikrųjų padėjo Lietuvai? Daugumai jų Lietuvos gerovė visai nerūpėjo, jiems rūpėjo lengvai ir greitai pasipelnyti iš susidariusios padėties. Laimei, kai kuriuos iš tokių „pagalbininkų“ Lietuva nuvijo šalin, sakydama, kad pati susitvarkys su savo vidaus reikalais. Maniau, kad tie beodžiai laikai jau bus praėję. Verslas man neįdomu, labiausiai mane domina kultūra. Pasirodo, kad kultūroje toks parazitavimas sėkmingai vyksta ir dabar, remiantis mitu, kad Lietuvoje ir to nėra, ir ano nėra, ir to jie nežino kaip daryti, ir ano jie nežino. Liūdniausia, kad tiems misionieriams dabar jau nebūtina brautis į Lietuvos organizmą patiems – pasirodo, juos skatina ir išlaiko per pastaruosius 15 metų Lietuvoje įsteigtos organizacijos, pavyzdžiui, Britų taryba.

Vadinamajame „Lietuvių festivalyje“ Londone pagrindinis organizatorių dėmesys buvo skirtas, anot „Menų spaustuvės“ direktoriaus, „nacionalinės dramaturgijos pristatymui tarptautinėje scenoje“ (žr. „Menų spaustuvės“ tinklalapį), o iš tiesų – trims gana menkos iškalbos pjesiukėms, parašytoms jaunų neprofesionalių lietuvių autorių, režisuotoms „festivalio“ meno vadovės serbės Svetlanos Dimcovič (vieną iš jų šiek tiek geriau režisavo britų režisierius Simonas Usheris) ir suvaidintoms anglų aktorių.

– Kodėl būtent šios pjesės buvo parinktos atstovauti Lietuvos teatrui Didžiojoje Britanijoje?

S. D.: Aš dirbu su jaunais dramaturgais įvairiose Europos šalyse, tuo tikslu atvažiavau ir į Lietuvą, nes ten visiškai nieko tokio nebuvo, visiškai nebuvo!

– Norite pasakyti, kad Lietuvoje iki jums pasirodant nebuvo jaunų dramaturgų?

S. D.: Gal ir buvo, bet su jais niekas nedirbo!

– Jei šis renginys skirtas darbui su jaunaisiais dramaturgais, kodėl nepavadinote jo jaunųjų dramaturgų festivaliu? Kam tas klaidinantis pavadinimas, tarsi čia būtų geriausia, ką Lietuva turi parodyti?

S. D.: O kas yra „jaunas“? Jaunas jaunam nelygu! Štai dviem dramaturgams po 20 metų, o vienam – 29-eri, nenorėjome palikti jo už borto, nes Anglijoje žmogus laikomas jaunas tik iki 26-erių.

– Tai kam iš viso reikėjo rengti šį renginį Anglijoje? Ar negalima buvo pastatyti tų pjesių Lietuvoje?

S. D.: O kam man (!) reikia Lietuvoje? Aš juk lietuviškai nekalbu!

– Ir čia yra geriausia, ką radote lietuvių dramaturgijoje?

S. D.: Tarp jaunų – taip, geriausia!

– Ar jums yra žinoma, kad Lietuva jau ne vieną dešimtmetį garsėja pasaulyje būtent savo teatru?

S. D.: Taip, man tai žinoma. Aš juk su tuo dirbu!

Pirmoji pjesė vadinosi „Lėlė“. Įžvalgioji serbė turbūt patarė autorei, kad reikia rašyti apie „anuos tamsius laikus“, kai viskas buvo reglamentuojama ir viskas draudžiama, net juokas ir kalbėjimasis su lėlėmis, kad britai geriau suprastų, kaip iš tikrųjų buvo Rusijoje, tai yra, atsiprašau, Lietuvoje. Na gerai, suprantu – čia metafora ir hiperbolė. Scenografų Lietuvoje, aišku, neatsirado (be abejo, dėl to, kad su jais „nedirba“ plėšrios serbės, finansuojamos tarptautinių organizacijų), todėl scenografiją sukūrė visiškai nepatyrusi britų scenografė, labai tiesmukai „supratusi“, kaip tada buvo Rusijoje, tai yra Lietuvoje. Scenoje – raudona siena ir raudonos taburetės. Veikėjai visi iki vieno vilki vienodais pilkais chalatais. Toks supaprastintas George’as Orwellas... Na tiek to, gal tokia tema. Tačiau lėlė (nuoga „barbė“ be plaukų ir su atsikišusiomis krūtimis), kurią visur nešiojasi ir su kuria neleistinai kalbasi jaunuolis Antanas, turinti simbolizuoti individo laisvės troškimą viską ribojančioje sistemoje, kažkodėl kalbėjo šiurpiu siaubo filmo balsu ir piktdžiugiškai kurstė jį visokioms nesąmonėms.

Antroji pjesė vadinosi „Skaudžiausia“ (angliškai – „The One That Hurt The Most“). Nežinia, ką šiai jaunajai dramaturgei patarė visažinė serbė, tačiau akivaizdžiai nepatarė nei jai, nei prodiuseriams, kad šios pjesės gėjų problematika, nors ir labai aktuali Lietuvoje, Londone atrodys pasenusi bent kelis dešimtmečius, jau šimtą kartų gromuliuota ir pergromuliuota. Čia ir vėl nuvylė scenografija ir kostiumai – lygiai tie patys kaip pirmajame spektaklyje (išskyrus vieną rožinę kombinaciją po tuo pilku chalatu). Bet aktorių garbei reikia pasakyti, kad jie stengėsi kaip įmanydami įkvėpti gyvybės, ironijos, daugiaprasmiškumo gana banaliam tekstui.

Trečioji pjesė vadinosi „Antoškos kartoškos“ (angliškai – „Goodbye My Love“). Jos problematika buvo bene pati aktualiausia – apie lietuvę emigrantę Didžiojoje Britanijoje. Pirmasis epizodas netgi teikė daug vilčių: moters, su vaiku pabėgusios nuo nemylinčio vyro atgal pas motiną, šioji visiškai neužjaučia, varo grįžti ir nepaisant nieko gyventi su tuo despotu bei kitaip tipiškai lietuviškai absurdiškai ją kaltina. Tačiau po to pjesės tekstas beviltiškai subuitiškėjo, užtvino banaliomis frazėmis, neturinčiomis jokios reikšmės nei temai, nei siužetui. Visai be jokios ironijos buvo sakoma: „Kokį gersim – baltą ar raudoną?“ – „In vino [veritas].“ – „Kokias rūkai?“ – „Barclays.“ – „Duok ir man.“ – „Tu rūkai?“ – „Ne tavo reikalas.“ – „Mes einam, traukinys [šikančių] nelaukia.“ ir t.t. ir t.p. Moksleivių teatras, ir tiek. O scenografija ir kostiumai – ir vėl tie patys! Raudonos taburetės ir pilki chalatai... Bet labiausiai čia erzino per visą pjesę pribarstyti rusiški veikėjų vardai ir rusiški žodžiai. Kam jų reikėjo? Kuo jie praturtino masinės lietuvių emigracijos į Vakarų šalis ir jos padarinių temą? Dauguma britų ir taip mano, kad lietuviai yra rusai ir kalba rusiškai, ir šitas spektaklis dar giliau įkalė jiems šitą manymą. Ar mums tai naudinga?

Iš neformalių pokalbių su aktoriais (plg. su reprezentacine jų nuomonių versija „Menų spaustuvės“ tinklalapyje – „labai svarbu, kad jaunais lietuvių dramaturgais patikėjo britų režisieriai ir aktoriai“ ir kt.):

– Negaliu patikėti, kad tai geriausia, ką Lietuva gali pasiūlyti...

– Man dar niekada nebuvo taip gėda sakyti savo eilutes.

– Tekstas buvo siaubingai blogai išverstas, mums patiems reikėjo praktiškai viską perrašyti.

– Scenografija ir kostiumai? Labai jau siauramintiški. Jei aš būčiau lietuvis, mane toks scenovaizdis įžeistų...

– Tie jaunieji dramaturgai net du kartus buvo čia atvažiavę, bet mes supratome, kad jie siekia kitų profesijų ir neturi jokių ambicijų tapti dramaturgais. Mums pasirodė, kad jiems jų pjesių pastatymas visiškai nerūpėjo, jiems buvo neįdomu...

– Mes iškart matėm, kad pjesės labai silpnos, bet mums irgi reikia darbo, reikia gyventi. Svarbiausia, dėl ko sutikau čia vaidinti, tai kad mus visus po to turėjo vežti su šiais spektakliais į Lietuvą. Labai norėjau nuvažiuoti. O dabar pasakė, kad nebeveš...

– Mes nelabai suprantam, kodėl nebeveš. Meno vadovė mums pasakė, kad Lietuvoje šiuo metu vyksta kažkas labai negero, su politine situacija ar panašiai, ir kad negalima ten važiuoti...

Paskutinę festivalio dieną žadėtas ir visur išreklamuotas dainininkės ir smuikininkės Astos Paulauskaitės pasirodymas paprasčiausiai neįvyko. Kodėl? Niekas nepaaiškino. Netgi tą patį vakarą atsiimant bilietus teatro kasoje niekas neįspėjo, kad antros vakaro dalies nebus. Apie tai buvau informuota tik per pertrauką, kai pirkau bare alų. Už manęs stovėjusi anglų pora pasipiktino: „Mes net iš Linkolnšyro (maždaug 2,5 val. kelio traukiniu, – aut. past.) atvažiavome specialiai į šitą koncertą!“ – „Ar jūs negavote elektroninio laiško apie atšaukimą? Keista... Atsiprašome.“

Be abejo, atidaręs šį renginį Lietuvos Respublikos ambasadorius priėmė sveikinimus, kultūros atašė ir „Menų spaustuvė“ užsidėjo dar vieną pliusiuką grafoje „suorganizuoti lietuvių kultūros renginiai“, išliaupsino „nacionalinės dramaturgijos pristatymą tarptautinėje scenoje“ savo internetiniuose puslapiuose ir nė vienam iš jų nebebuvo įdomu, kaip toliau vyksta šis apgailėtinas „festivalis“. O serbei tai kas? Ji tik pasipuošė savo CV ir šitaip „reprezentavusi“ Lietuvą važiuos į kitas „neišsivysčiusias“ šalis kelti jų teatrinės kultūros.

Kyla klausimas: kodėl britai neturėtų susidaryti įspūdžio, kad Lietuvoje nėra aukštos kokybės profesionalaus meno? Kai kitą kartą (jei tas kitas kartas apskritai bus) rodys gerus spektaklius ar kitą lietuvių meną, ar jie eis žiūrėti? Ar važiuos dar kartą net iš Linkolnšyro? Kartu kyla ir šalutinis, bet stiprus įtarimas, kad visa ta plačiai apdainuotoji Europos kultūros sostinė Vilniuje jau iš anksto yra pažymėta mėgėjiškumo, funkcionieriškumo, formalumo, nekompetentingumo, aklos savigyros ženklu. Dar viena prarasta galimybė?