Muzika

Tarp tylos ir garso

Monografijoje – kompozitorius Vidmantas Bartulis

Inga Jasinskaitė-Jankauskienė

iliustracija
Vidmantas Bartulis
A. Rakausko nuotr.

Muzikinių leidinių bibliotekėlę 2007 m. rudenį papildė naujas muzikologinis darbas – Rūtos Gaidamavičiūtės monografija „Vidmantas Bartulis. Tarp tylos ir garso“ (išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos institutas, 360 p.). Šis faktas džiugina, nes nedažnai sulaukiame veikalų, kurių herojus – lietuvių šiuolaikinės muzikos kūrėjas.

Leidinį sudaro trys skirtingo pobūdžio skyriai. Pirmasis – „Epochų ir stilių sankirtoje“ – yra teorinis, jame kalbama apie žanrinę V. Bartulio kūrinių įvairovę. Antrame skyriuje susipažįstame su pačiu kompozitoriumi, apie jo nuostatas sprendžiame iš pokalbių su knygos autore R. Gaidamavičiūte. Čia sekame V. Bartulio veiklos takais, žavimės jo kūrybiškumu, išradingumu ir įvairiapusiškumu. Paskutiniame monografijos skyriuje „Nuo Bartulio iki Bartulio“ apie kompozitorių pasakoja jo kolegos ir draugai.

Ties kai kuriais straipsniais galima apsistoti. „Integruojanti Vidmanto Bartulio vaizduotė“ – tai rašinys apie šio kompozitoriaus santykį su muzikiniais praeities paminklais. Vienu būdingiausių V. Bartulio kūrybos bruožų R. Gaidamavičiūtė laiko savitą jo stiliaus, kurio esmę sudaro savos ir svetimos muzikos sandūra, raišką. Kompozitoriaus požiūris į šias vadinamąsias „svetimybes“ yra įvairus – nuo ironiško vertinimo iki katarsį sukeliančio pasigėrėjimo.

Kamerinei V. Bartulio muzikai R. Gaidamavičiūtė suteikia socialinį atspalvį. Kompozitoriaus kamerinė kūryba, muzikologės nuomone, yra tarsi reakcija į sovietinę okupaciją Lietuvoje. Minima muzika yra kaip meninė rezistencijos išraiška, būdinga V. Bartuliui ir jo kolegoms: „poetiškumas paprastai yra priešingas plakatiškumui, tai jie (kompozitoriai, – I. J.) protestavo ir prieš tuščią pompastiką, ir prieš perdėm racionalias dodekafonistų mistifikacijas“ (p. 42).

Plačiausiai (tarp teorinių darbų) knygoje rašoma apie kompozitoriaus operą „Pamoka“. Šiame skyriuje minimi XX a. teatre ir operos pasaulyje vykę pokyčiai, rašoma apie lietuvių kompozitorių darbus – Felikso Bajoro „Dievo avinėlį“, Broniaus Kutavičiaus „Strazdą – žalią paukštį“ ir „Lokį“. Abejonių kelia kai kurios šio straipsnio vietos, kurias tiesiogiai galima susieti su duomenimis iš Ingos Jasinskaitės-Jankauskienės monografijos „Pagoniškasis avangardizmas. Teoriniai Broniaus Kutavičiaus muzikos aspektai“ („Gervelė“, 2001). R. Gaidamavičiūtė, rašydama apie aleatoriką, pakartoja mano darbo minčių seką, sudėliodama tų pačių autorių – E. Tarasti, U. Eco, P. Griffithso, H. Pousseuro, A. Schoenbergo, P. Boulezo – darbus draugėn. Šiuos autorius savo muzikos semiotikos darbui atsirinkau labai dėmesingai pasvėrusi, juos kartu susiejau apgalvodama kiekvieną detalę (šį darbą palyginčiau su mozaika dailės kūrinyje). Tai laikau vienu iš esmingiausių savo mokslinio tyrimo bruožų. Ką tuomet galima pasakyti matant savo mozaikos dublį? Be to, savąją monografiją esu pagrindusi komunikacijos sistemos sudedamosiomis dalimis (triada „kompozitorius – atlikėjas – klausytojas“), ją papildžiusi dramaturgo dėmeniu. Šių komunikacijos sistemos dalyvių panaudojimas R. Gaidamavičiūtės darbe neturi pagrindo ir tiesiog pakimba ore.

Panašiai galima kalbėti apie J. Lotmano studijų perskaitymą ir interpretaciją. Iš daugybės jo darbų muzikologė išsirinko tuos pačius, kaip ir mano darbe, aspektus: informacijos (žinios) pranešėjo – siuntėjo kodavimo, iškodavimo, tekstų perskaitymo paklaidų ir kt. temas. Galima stebėtis neįtikėtinais sutapimais ir jų gausa (šis reiškinys, kaip žinia, turi savo pavadinimą). Kita vertus, monografijoje apie V. Bartulį matau savo darbo sekėją... Kad ir kaip žiūrėtum, tai deguto šaukštas R. Gaidamavičiūtės medaus statinėje.

Straipsnyje „Tradiciją galima ne tik adoruoti“ atskleidžiamas V. Bartulio meninis požiūris į praeities meistrų kūrybą, pagarbiai ją perkeliant į savo kūrinius ir talentingai juos perfrazuojant. Tarp tokių minėtinos kompozicijos „I like...“, „Kelyje“, „Ūkanos“. Šio žanro kūriniais kompozitorius įsiamžina kaip puikus šiuolaikinės sakralinės muzikos autorius. Sakralumo mene ir sakralaus meno temas V. Bartulio kūryboje R. Gaidamavičiūtė toliau plėtoja straipsnyje „Vidmanto Bartulio „Nelaimėlis Jobas“ – asmeniška amžinos temos versija“. Minėtas temas autorė susieja su socialiniu Lietuvos nepriklausomybės temos kontekstu bei Senojo Testamento istorijos apie Jobą traktuotės ypatybėmis.

Neįkainojamu galima laikyti knygos „Tarp tylos ir garso“ skyrių, kuriame sudėti knygos autorės pokalbiai su kompozitoriumi įvairiomis temomis, apimantys daugiau kaip dvidešimties metų laikotarpį (nuo 1986 iki 2007). Rašoma apie V. Bartulio kompozicijos studijas, iškeliami kūrybos ir darbo, kompozitoriaus individualybės klausimai, aktualizuojamos kūrybinių inspiracijų paieškos. Muzikos rašymas, V. Bartulio teigimu, yra labai svarbi (o gal ir vienintelė) gyvenimo konstanta (p. 196).

Kompozitoriaus V. Bartulio pokalbiai su R. Gaidamavičiūte natūraliai pereina į trečiąjį skyrių „Nuo Bartulio iki Bartulio“, kuriame užrašyta žodinė kompozitoriaus kūryba: pasvarstymai apie J. Mačiūną, koncertų recenzijos, poleminės pastabos, netgi operų „Mozarto gimtadienis“ (2006) ir „Pa de deux“ (2007) libretai. Įvairiapusę V. Bartulio kūrybos veiklą, asmenines jo savybes įvertino įvairių sričių menininkai amžininkai: Dalia Balsytė, Nijolė Dainienė, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, Donatas Katkus, Faustas Latėnas, Rūta Skudienė, Jūratė Landsbergytė, Viktoras Gerulaitis, Algirdas Martinaitis, Julius Kuzinas, Jonas Arčikauskas.

Vertingi monografijos priedai – kūrinių sąrašas, anotacijos ir rodyklė, bibliografija, išsami santrauka ir anotacijos anglų kalba, pavardžių rodyklė.

Monografija išsiskiria puikiu dailininko J. Arčikausko dizaino darbu. Knygoje – daug meniškai išdėstytų nuotraukų, kompozitoriaus natų reprodukcijų. Prie monografijos yra dvi kompaktinės plokštelės, jose – V. Bartulio kūriniai „Sodas“, Koncertas fortepijonui ir orkestrui, „Skaldykla IV“, „Sąvartynų dainos“. Džiugu dėl kompozitoriaus, kurio meniškumas ir išradingumas atskleisti šiame leidinyje. Autorės R. Gaidamavičiūtės teigimu, tai monografija, kuri nepretenduoja būti uždara, išbaigta ir vienintelė – ji atvira tolesniems sumanymams. Tai nuteikia viltingai. Deja, tenka apgailestauti, kad pati autorė pamiršo apie garbės kodekso nuostatas.