Pragiedruliai

Kostas Dereškevičius. „Moters portretas“. 1979 m.

Aš vėl galiu vaikščioti, vieną rytą šaukė kaimynas, kai jam pavogė automobilį. Aš vėl galiu matyti, norėjosi šaukti man, kai atsidarė paroda „Eksperimentas“. Kiek gi galima buvo kęsti nepilnavertiškumo kompleksą dėl nematytų originalų? Praktiškai jau buvo nusistovėjęs toks pat knyginis santykis su XX–XXI a. Lietuvos daile, kaip ir su likusio pasaulio: atmintyje daug įvairios kokybės reprodukcijų ir vienas kitas originalas – toks bagažas didelio pasitikėjimo nekelia, ypač kai kalbama apie modernizmą, kuris be materialaus kūno tiesiog neveikia.

Pagaliau yra bent šiokia tokia galimybė Nacionalinės galerijos neturintiems specialistams, studentams ir meno mylėtojams išsamiau susipažinti su Lietuvos menu tiesiogiai. Dėl kokybės abejoti neverta, nes parodos ėmėsi ypač kompetentingos specialistės Erika Grigoravičienė, Lolita Jablonskienė ir Jolita Mulevičiūtė. Galų gale užtenka vien užmesti akį į menininkų sąrašą, norint įsitikinti, kad tai – ne eksperimentas. O turinio formavimo ir aptariamo laikotarpio prasme eksperimento parodoje nemažai, gal ne tiek, kiek pranešimas spaudai nuteikia, bet pakankamai, kad taip galima būtų pavadinti parodą.

Pirma, XX–XXI a. Lietuvos dailei būdingas eksperimentavimas, naujų raiškos ir turinio paieška. Antra – yra teisinga vadinti eksperimentu ne chronologinį kūrinių gretinimą, o teminį, nes kad ir kaip dėliosi, atsiras visiškai naujų sąskambių. Trečia, parodos formatas suteikia tikrai didelę laisvę formuoti unikalų meninį kontekstą, bet laisvė, mano nuomone, išnaudota ne iki galo. Parodą sudarantys septyni skyriai – „Tuštuma“, „Šviesa“, „Ribos“, „Geometrijos kūnai“, „Raidės“, „Medžiagos ir daiktai“ ir „Citatos“ – labai vientisi, aiškūs, gal net kiek hermetiški, todėl edukacijos tikslams idealiai tinkantys.

Visa paroda labai primena gerai sumanytos knygos struktūrą. Kiekvienas skyrius turi net lydimąjį ir aiškinamąjį tekstą. Tai ne viena iš tų parodų, kur sakoma: „Suprask kaip nori“ arba „jums reikėjo menu domėtis bent 10 metų, jei norite susigaudyti“. Kiekvieno skyriaus pradžioje paruoštas lapas, ne tik pateikiantis argumentus, dėl ko kūriniai atsirado ekspozicijoje, bet ir pristatantis temos istoriją. Istoriškumo aspektas ypač būdingas Jolitai Mulevičiūtei ir Lolitai Jablonskienei. Erika Grigoravičienė elgiasi laisviau, ją, regis, labiau domina temos tikslumas, įžvalga, o ne kolekcijos spektro platumas ir nuoseklumas. Būtent todėl Erikos rengtame skyriuje „Ribos“ didžioji dalis kūrinių yra panašaus sukūrimo laiko ir kartojasi autoriai (net keli Kosto Dereškevičiaus paveikslai). Už tai rezultatas daugiau nei įtikina – tiesiog fiziškai dusina. Apima lengva klaustrofobija atsidūrus tarp tapytų ir nufotografuotų „sienų“, kurių „plokštuma, lygiagreti paveikslo paviršiui, beveik, bet ne visai su juo sutapusi. Paveikslas tada yra jau nebe langas, bet dar ne paviršius.“ [E. G.] Tarp paveikslų ir nuotraukų jautiesi tarsi užremtas riaušių tramdytojų skydų, o burnoje atsiranda tarybiniais laikais mėgto žodžio „negalima“ prieskonis.

Česlovas Lukenskas. „Žvaigždė“. Iš ciklo „Persižvaigždžiavimas“. 1994–2003 m.

E. Grigoravičienės formuotoje parodos dalyje „Citatos“ daugiau skirtingų autorių ir temos atskleidimo taškų. Čia koncentruotą įspūdį nugali minties žaismas. Eglės Rakauskaitės „Taukuose“ (1997 m.) pateko dėl panašumo į renesanso kūrinių struktūrą, o Arvydo Šaltenio „Kompozicija su Rafaeliu“ (1967 m.) – dėl tiesioginio citavimo.

Vos įžengus į parodą, pasitinka Jolitos Mulevičiūtės skyrius „Tuštuma“. Drąsus sprendimas žiūrovą pirmiausia išmesti į orą arba priversti žiūrėti į bedugnę. Truputis nerimo visada sveika. Juolab kad nuo neaprėpiamų erdvių ir abstrakcijų koordinates pametusį žmogų iškart pasitinka jaukios kito skyriaus šviesos. Skiltis „Šviesa“ bene iliustratyviausia. Nė dėl vieno kūrinio atsiradimo rinkinyje nesuabejoji, nes visuose juose pagrindinis veikėjas yra šviesa, nors kūriniai ir iš labai įvairių laikotarpių. Subtiliausias šviesos dalyvavimas yra Juzefos Čeičytės darbuose „Paukščių takas“ (1980 m.) ir „Šviesa“ (1982 m.). Būtent šios menininkės giluminis drobių švytėjimas ir šviesos blyksnių užgimimas abstrakcijos juodumoje kokybiškai atsveria kitų kūrinių šviesos buvimo kūrinio objektu akivaizdumą.

Kiti trys vadovėlinio parodos formato skyriai: „Geometriniai kūnai“, „Raidės“ ir „Medžiagos ir daiktai“, turint galvoje Lietuvos dailės istorinį kontekstą, negalėjo neatsirasti. Pirmieji du susiję su avangardo idėjų ir XX a. Vakarų dailės krypčių poveikiu tarpukario Lietuvos ir vėlesnei dailei. „Medžiagos ir daiktai“ atspindi meno demitologizavimo ir judėjimo objekto link etapą. Parodoje rodomi kūriniai iškalbingi, tačiau minimų meno reiškinių mastas neleido skiltims būti iki galo išsamioms. Jos nusipelno atskirų didelių parodų, galbūt naujai atsidarysiančioje Nacionalinėje galerijoje.

Eglė Ridikaitė. „Žiedų 50“. 1999–2000 m.

O kol kas verta pasidžiaugti netikėtais ir, sakyčiau, gurmaniškais kūrinių sąskambiais, pavyzdžiui, Kazio Varnelio „Šešiolika kart keturi“ (1970 m.) ir Romualdo Rakausko „Architektūriniai fragmentai“ (1977 m.). Rakausko fotografijoje niūriai pasikartojantys Kauno miegamojo rajono daugiabučiai savo kampuota monotonija kuria lygiai tokią pačią ritmiką ir svetimumo jausmą, kaip ir Varnelio vamzdynus primenanti konstruktyvistinė abstrakcija.

Tai, kad įdomiausiai tarpusavyje koreliuoja tapyba su fotografija, akivaizdu ir Lolitos Jablonskienės kuruotame „Raidžių“ skyriuje. Antai nors Antano Sutkaus nuotraukoje „Epochos veidas. Baltarusija“ (1981 m.) demonstracijos vaizdas užfiksuotas ne Lietuvoje, jis nurodo į labai svarbų kontekstą, padėjusį raidėms organiškai įsiskverbti į vaizdų pasaulį. Transparantai jau patys savaime yra meno atmaina. O per fotografiją šie nešiojami užrašai fragmentuojami ir tampa aktyviais kompozicijų dalyviais. Todėl avangardo tapyboje žaidimas su raidėmis jau buvo kažkur giliai užkoduotas meninėje pasąmonėje.

Smagiai suveikia ir mastelių kontrastai. Iki pat lubų ištįsusi Eglės Ridikaitės padidinta tipinio buto schema su buitiškais prierašais („Žiedų 50. II.“ 1999–2000 m.) akcentuoja šalia esančių mažesnių (Eugenijus Antanas Cukermanas. „Aplink kubą I“. 1977 m.) ir visai mažų (Petras Repšys. „Bažnyčioje“. Iš ciklo „Pasikalbėjimai su savimi Danijoje“. 1992 m.) kūrinių dienoraštinį pobūdį.

Ekspozicijoje gausu gerų kūrinių. Jos turinys sodrus ir preciziškai argumentuotas tekstiniu ir vaizdiniu pavidalu. Aprašinėdama Venecijos bienalę savo negalią viską aprėpti teisinčiau meno kiekiu ir jo išsidėstymo plotu, o „Eksperimente“ mano raiškos ribotumą nulemia istorinių ir teminių sluoksnių tirštumas. Todėl nuo raidžių siūlau grįžti prie matymo. Jei nepamatysite šitos parodos, pasiteisinimai dėl šešėliuose slepiamų originalų bus bergždi. Ar mokyklinės ekskursijos į „Eksperimentą“ jau suorganizuotos?