Rašytinis paminklas dailininkui

Vytautas Kazimieras Jonynas. „Slunkius“. K. Donelaičio poemos „Metai“ iliustracija. 1939 m.

Dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno (1907– 1997) atminimui, jo šimtųjų gimimo metinių proga Rasa Andriušytė-Žukienė pateikė puikų rašytinį paminklą – monografiją „Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose“. Knygą išleido Lietuvos dailės muziejus, spausdino UAB „Sapnų sala“. Gražiai išleista, beveik pustrečio šimto puslapių su 229 iliustracijomis knyga išsamiai atskleidžia įžymaus Lietuvos ir pasaulio dailininko V.K. Jonyno gyvenimo ir kūrybos kelią. Visuomenei monografija buvo pristatyta 2007 gruodžio 14 d. Lietuvos dailės muziejaus Paveikslų galerijoje.

Be įprastos įžangos, knygą sudaro trys skyriai: „Koja kojon su savuoju laiku“, „Emigracinio nerimo sūkury“ ir „Kitame žemyne“. Besidomintiems kitakalbiams pateikta santrauka anglų kalba. Pratarmėje menotyrininkė apibendrina knygos užduoties dydį ir sudėtingumą: „Vytauto Kazimiero Jonyno kūryba, ilgas ir nemonotoniškas dailininko gyvenimas Lietuvoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir vėl Lietuvoje atrodo beveik neaprėpiamas nei žvilgsniu, nei vientisu tekstu. (...) Menininko kūryba bei veikla taikliai atspindi komplikuotą XX a. lietuvių dailės raidą... (...) Šios knygos tikslas – atskleisti Jonyno kūrybos visumą, aptarti ją Lietuvos ir Vakarų meno kontekste.“ Įžangoje autorė taip pat aptaria išeivijos dailės tyrimus keičiantis politinėms sąlygoms, Jonyno kūrybos atspindžius užsienio ir Lietuvos spaudoje, dėkoja visiems prisidėjusiems prie knygos gimimo.

Pirmajame skyriuje menotyrininkė žengia Jonyno „studentiška vaga“, peržvelgia jo „spalvingus ir reikšmingus“ metus Kauno meno mokykloje, aptaria pirmųjų knygų ir žurnalų iliustravimą, plakatų konkursus, elementorių apipavidalinimą. Kartu aprašyti ir kiti to meto spaudos dailininkai. V.K. Jonynas, „vejamas vienintelio troškimo – studijuoti meną“, nuo 1931 metų tampa „Paryžiaus auklėtiniu“. Paryžiuje Jonynas bendravo su kitais lietuviais studentais ir svajojo sugrįžęs į Lietuvą „daug ką keisti arba tiesiog kelti dulkes ant tėvynės vieškelio“. Paryžiuje praleisti metai buvo itin svarbūs jo kūrybinėje biografijoje. Tuomet buvo sukurti reikšmingi knygų grafikos meno darbai. Dailininkui teko susidurti „su prancūzų ir lietuvių knygiais“, domėtis įvairių Europos šalių knygos menu. V.K. Jonynas daug bendravo su dailininku, M.K. Čiurlionio galerijos direktoriumi Pauliumi Galaune. Būtent šis siūlė ir skatino jį imtis lietuvių tautos rašytinių vertybių – Donelaičio „Metų“ – iliustravimo. Apie Jonyno iliustracijas monografijos autorė rašo: „Metų“ iliustracijos lietuvių grafikos fone atrodo kaip juodo linijinio štricho manifestas. Jose vyrauja ne kontrastai, bet vieningas tonas, keliantis ritmingos laiko tėkmės, harmoningos gamtos ir žmonių būties įspūdį.“

Antrame skyriuje „Emigracinio nerimo sūkury“ autorė išsamiai aptarė metus, V.K. Jonyno praleistus Vokietijoje, kur dailininkas vėl iliustravo knygas: P. Mérimée apysaką „Lokys“, J.W. Goethe’s romaną „Jaunojo Verterio kančios“ ir kt., sukūrė pašto ženklų seriją. Svarbiausias V.K. Jonyno darbas – Freiburgo dailės ir amatų mokyklos įkūrimas (1946–1951) „savos kultūros tautos garbei“. Dailininkas buvo šios mokyklos organizatorius, vadovas ir pedagogas. Vokietijoje V.K. Jonynas rengė personalines parodas ir sudalyvavo ne vienoje grupinėje parodoje.

Trečiame skyriuje „Kitame žemyne“ pristatomas menininko kūrybinis etapas Amerikoje, kur, monografijos autorės žodžiais tariant, „Jonynas sėja grūdą“. Pati pradžia naujame žemyne dailininkui nebuvo lengva: aštuonis mėnesius nerado „su menu susijusio užsiėmimo, o kitokių darbų imtis niekada nenorėjo“. „Dar per karą kaime pirmas jam pasiūlytas darbas buvo melžti karves, kurio atsisakė įrodydamas, kad jis gali jas nupaišyti, bet ne kitaip.“ V.K. Jonyno padėtis pasikeitė 1957 metais, gavus JAV pilietybę ir kvietimą dėstyti aliejinės tapybos pagrindus Fordhamo universiteto Suaugusiųjų vakarinio švietimo centre Niujorke. Tais pat metais Jonynas ten ir surengė pirmąją personalinę parodą. Amerikoje dailininkas kūrė ką tik įmanoma: estampus, akvareles, darė vitražus, skulptūras, dizaino projektus, piešė atvirukus, pašto ženklus, rengė bažnyčių interjerus. Jonynas sukūrė Vatikano valstybės pašto ženklą Lietuvos istorijos motyvais. 1964–1965 m. dailininkas apipavidalino Vatikano paviljoną pasaulinėje Niujorko parodoje, Šv. Petro bazilikoje sukūrė lietuvių kankinių koplyčios interjerą.

Tautiečiams, praradusiems tėvynę, buvo labai miela matyti viską, kas primena Lietuvą. R. Andriušytė-Žukienė yra aprašiusi Jonyno kūrybą, esančią lietuvių bažnyčiose. Viena iš ryškiausių yra kartu su architektu Jonu Muloku 1955 m. sukurta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia (Yst Sent Luisas, Ilinojus). Tai pirmieji „lietuviško stiliaus“ maldos namai Amerikoje, amerikiečių pripažinti istorijos paminklu. Šiai bažnyčiai Jonynas suprojektavo 55 vitražus, atspindinčius ne tik Švč. Mergelės Marijos temą, bet ir krikščionišką bei politinę Lietuvos istoriją. Dailininko Jonyno ir architekto Muloko kūryba derėjo tarpusavyje, o jųdviejų bendradarbiavimas buvo ypač vaisingas.

Vytautas Kazimieras Jonynas. „Karalius Mindaugas“. Mater Misericordiae koplyčios Šv. Petro bazilikoje reljefas. 1968–1970 m.

V.K. Jonynas, vienas iš nedaugelio pasitraukusiųjų lūžio metais iš tėvynės, sugebėjo taip sėkmingai būti laiku ir vietoje tinkamu metu. Jonyno ir Shepherdo bažnytinio meno studija (joje dirbo ir daugiau lietuvių) buvo prisitaikiusi prie modernaus gyvenimo apraiškų, pasirengusi racionalumo, funkcionalumo reikalavimams, lanksti – dirbo su įvairiais architektais ir naujomis medžiagomis. Su sakraline architektūra dailininkas sėkmingai dirbo dvidešimt penkerius metus.

Rasos Andriušytės-Žukienės monografija yra vertinga ne tik todėl, kad aprėpia visus svarbiausius dailininko ir jo kūrybos etapus, bet ir todėl, kad parašyta gražia vaizdinga kalba. Skyrių pavadinimai labai kūrybingi, taiklūs ir kone filosofiški. Pavyzdžiui, „Jausmo konstrukcijos skulptūroje“. Knygoje pristatyta ne tik kūryba, bet ir dailininko jausena. Skyriuje „Apmąstymų metas“ aprašomas laikas, kai dailininkas atsitraukdamas nuo kūrybos griebdavosi plunksnos, rašė straipsnius arba laiškus į Lietuvą, daugiausia P. Galaunei, kuriuose atsispindėjo „žydinčio balto dobilėlio prie dulkėto tėviškės vieškelio“ ilgesys.

Knygos pabaigoje surinkta svarbi istorinė medžiaga: dailininko gyvenimo ir kūrybos datos, personalinių ir grupinių parodų sąrašai, dekoruotų bažnyčių, sukurtų skulptūrų, svarbiausių grafikos darbų, apipavidalintų ir iliustruotų knygų sąrašai, nurodyta kur ir kada atlikta, taip pat pateiktas iliustracijų sąrašas ir svarbiausia bibliografija – V.K. Jonyno straipsniai, personalinių ir grupinių parodų katalogai, literatūra apie V.K. Jonyną, monografijos bei straipsniai ir asmenvardžių rodyklė.

Knygos autorė, pasitelkusi archyvinę ir rašytinę medžiagą, didžiulį kūrybinį palikimą, dailininką pažinojusiųjų atsiminimus, menotyriniu žvilgsniu išsamiai atskleidė V.K. Jonyno gyvenimą bei kūrybą, įvertino įvairialypį, skirtingų žanrų dailininko meną, išradingumą, darbštumą, veržlumą ir organizuotumą.

Pristatyme dalyvavo gausios dailininko V.K. Jonyno kūrybos tyrinėtojos: monografijos autorė Rasa Andriušytė-Žukienė, Ingrida Korsakaitė, Ramutė Rachlevičiūtė ir asmeniškai jį pažinoję Romualdas Budrys ir Vilius Kavaliauskas.

Apibendrinti gausų, įvairių žanrų kūrybinį palikimą – didžiulė akistata, sakė monografijos autorė. Ji sakėsi daug dėmesio skyrusi dailininko gyvenimo aplinkybėms: kodėl vienas ar kitas kūrinys istorijos kontekste yra būtent toks. Vien tik ko vertas Jonyno biografijoje Vokietijos etapas – Freiburgo dailės ir amatų mokyklos įkūrimas. Kaip dailininkas pats sakęs: „Kūrė mokyklą, kad jaunimas turėtų kuom užsiimti“.

Leidinio pagrindinė problematika buvo apibrėžti egzilio specifiką: „prie ko prisišlieti, nuo ko išsilaisvinti“ – svarbus Vytauto Kavolio klausimas, nurodantis lietuviškos patirties ir emigracijoje atsiradusių naujų kelių priešpriešą. V.K. Jonynas buvo ieškantis menininkas. Autorės meistrystė – iš daugybės skirtingų kūrinių atrinkti, kas svarbiausia. Knygos struktūra aiški, tik norėjosi platesnės meninės vertės charakteristikos, sakė I. Korsakaitė.

R. Rachlevičiūtė pasidžiaugė dviguba švente: V.K.Jonyno šventė ir šventė dailėtyrai. Vadintis išeiviais – skaudi tema, ne visi nori taip vadintis. Dailininkas Žibuntas Mikšys yra sakęs: „Aš nesu išeivis, esu politinis pabėgėlis.“. Knygą perskaičiau vienu ypu ir pastebėjau autorės racionalumą, profesionalumą. Galiu pritarti R. Rachlevičiūtei, kad knyga „nesprangi“.

R. Budrys ir V. Kavaliauskas prisiminė dailininką V.K. Jonyną kaip žmogų, puikų pašnekovą, kalbėjo apie vaizdingą jo pasaulį. Apie Jonyną ir skirtingas jo meno sritis būtų galima parašyti keletą knygų, sakė V. Kavaliauskas, bendravęs su dailininku nuo 1988 metų. Jis turįs apie 80 Jonyno rašytų laiškų. Viename iš jų šešis puslapius dailininkas rašo vien tik apie spalvą mene. Anot V. Kavaliausko, Freiburgas – tai fenomenas, kai mokykla ir kūryba buvo dailininkų išsigelbėjimas. V.K. Jonynas buvo geras pedagogas, daręs tai, ką turėjo daryti. 1950 metais V.K. Jonynas sukūrė ciklą piešinių apie rezistenciją.

Puikus muzikantų Šviesės Čepliauskaitės (fortepijonas) ir Dainiaus Puodžiuko (smuikas) duetas į knygos pristatymo popietę susirinkusiems padovanojo nuostabios muzikos garsų minutes.