„Vilniaus albumas“ – ne tik Vilniui

Mikalojus Povilas Vilutis. Be pavadinimo. 2007 m.

„Vilniaus albumas“ – viena labiausiai pasisekusių ir daugiausiai atgarsių sulaukusių parodų Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ praėjusiais metais. Prieš kelerius metus užsimezgusi Kęstučio Grigaliūno idėja leisti grafikos albumus (2005-aisiais pristatyti Algirdo Petrulio šilkografijų ir Petro Repšio linoraižinių albumai) praėjusiais metais išsikristalizavo į didesnį projektą. K. Grigaliūno iniciatyva suburti pora dešimčių įvairių sričių menininkų (A. Andriuškevičius, V. Antanavičius, R. Antinis, E.A. Cukermanas, S. Geda, L. Katinas, A. Kunčius, A.J. Kuras, B. Kutavičius, A. Petrulis, R. Rakauskas, P. Repšys, M.T. Rožanskaitė, A. Savickas, L. Surgailis, A. Sutkus, S. Šaltenis, R.P. Vaitiekūnas, V. Vildžiūnas, M.P. Vilutis) pateikė grafikui savo darbus, jis juos šilkografijos technika perkėlė į popieriaus lakštus ir išleido nedidelio tiražo albumą. Taip gimė platų meninių sprendimų spektrą aprėpianti ekspozicija, į viena sujungusi skirtingų meno rūšių kūrėjus – ne tik grafikus, bet ir tapytojus, skulptorius, fotografus, rašytojus, kompozitorius.

Kęstučio Grigaliūno „Vilniaus albumas“ – aliuzija į XIX amžiaus viduryje leistą Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumą“: grafikos lakštų sąsiuvinius, kuriuose įamžinti krašto paminklai, žymūs visuomenės veikėjai. Prie „Vilniaus albumo“ tuomet dirbo pajėgiausi dailininkai: Kanutas Ruseckas, Karolis Ripinskis ir kt. XXI amžiaus albumas išlaiko šią idėją – jame surinkti iškiliausių pastarojo meto vyresniosios kartos kūrėjų darbai. Tik, kitaip nei jo pirmtakas J. Vilčinskis, K. Grigaliūnas užsimojo įamžinti ne tai, kas visuotinai pripažinta ir vertinama, o tai, kas, atrodytų, tėra kūrybos paraštės, tai, ko paprastai niekas, išskyrus menininką, nemato, kas nugula stalčiuose ir lentynose – eskizus, juodraščius, projektų metmenis. Grigaliūno ištraukti į dienos šviesą ir atspausti šilkografijos technika, šie marginaliniai dokumentai tampa tikrų tikriausiais meno kūriniais. Žiūrovas gauna retą progą pamatyti kūrybinę virtuvę – paruošiamąją medžiagą, kuri dar nebuvo tapusi, o jei ne „Vilniaus albumas“, gal ir nebūtų tapusi galutiniu produktu, t.y. meno kūriniu. Margas įvairių sričių menininkų būrys nulėmė nevienalytę ekspoziciją: darbai skiriasi ir savo turiniu, ir (ypač) forma. Tad šiuose šilkografijos lakštuose tikrai yra kuo pasigėrėti: ekspresyvia štrichų jėga, siluetų ir kontūrų išraiška, formų ir erdvės santykiu. Bent kiek patyrusi akis čia gali atpažinti laužytas Vlado Vildžiūno skulptūrų linijas, Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus ir Antano Sutkaus fotografijas, grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio pamėgtus personažus, viso būrio tapytojų individualius braižus. Net nieko bendra su daile neturintys rankraščiai ir natos atskleidžia jų vizualumą – kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus natomis nusagstytos penklinės, išraiškingas dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus šriftas. Kone visiems darbams būdingas nebaigtumas, eskiziškumas, pabrėžiantis į grafikos lakštus perkeltų darbelių marginalumą. Kartu paroda tampa lengva ir lengvai „vartojama“ – neperkrauta formatais, grandioziniais užmojais, rimtomis mintimis. Viskas atrodo paprasta, šmaikštu, žaisminga ir netikėta. Anot Mikalojaus Povilo Vilučio, tai ir yra „Vilniaus albumo“ žavesys – nei menininko, nei žiūrovo neapsunkinantys „papaišymai“.

Valentinas Antanavičius. Be pavadinimo. 2007 m.

Paroda įdomi ir tuo, kad joje itin ryškiai atsiveria kuratoriaus akcentuotas technologijos ir edukacijos aspektas. Darbų įvairovė atskleidžia beveik neišsemiamas šilkografijos technikos galimybes. Bene nuosekliausiai šilkografijos srityje dirbantis K. Grigaliūnas ne tik meistriškai valdo šią techniką, bet ir moko to kitus menininkus (praėjusių metų lapkritį Vilniaus grafikos meno centre vyko jauniems menininkams skirtas šilkografijos seminaras). Pasinaudojant „Vilniaus albumu“, šilkografijos raiškos galimybėmis siekta sudominti ne tik profesionalius dailininkus, bet ir platesnę visuomenę.

Pastaraisiais metais atgijęs ir aktyviai Vilniaus kultūriniame gyvenime dalyvaujantis bei šiuolaikinę grafiką populiarinantis Vilniaus grafikos meno centras, atrodo, nebetelpa savo nedidelėse erdvėse: jau antrus metus centro organizuojamos „Keliaujančios grafikos“ parodos leidžia sostinės meninio gyvenimo pulsą apčiuopti ir kitų miestų gyventojams. 2006-aisiais pirmosios keliaujančios parodos aplankė pietinę ir pietrytinę Lietuvą. Tuomet trylikos šiuolaikinių grafikos kūrėjų darbai buvo eksponuoti Marijampolėje, Druskininkuose, Šakiuose ir Alytuje. Gausiai lankomos parodos šiuose miestuose paskatino Vilniaus grafikos meno centrą ir toliau tęsti projektą. 2007-aisiais „Keliaujančios grafikos II“ geografija išsiplėtė Vakarų kryptimi ir suteikė galimybę sužinoti grafikos meno aktualijas po vasaros sezono ištuštėjusiems pajūrio miestams. Ten keliavo Kęstučio Grigaliūno kuruotas projektas „Vilniaus albumas“ (sąsiuvinis Nr. 1). Praėjusių metų rugsėjį „Vilniaus albumą“ galėjo pamatyti šilutiškiai Hugo Shoe dvare, spalį ir lapkritį jis eksponuotas L. Rėzos kultūros centre Juodkrantėje, gruodį – Palangoje, A. Mončio namuose-muziejuje. „Keliaujanti grafika II“ baigs savo kelionę jau šiemet Klaipėdoje, kur „Vilniaus albumo“ paroda vyks „Baroti“ galerijoje nuo sausio 25 iki vasario 14 dienos.

Nemąžtantis susidomėjimas lietuvių grafika leidžia tikėtis, kad ir šiemet Vilniaus grafikos meno centras pratęs tradiciją su ryškiausiais šiuolaikinės grafikos kūriniais lankytis vis kituose Lietuvos miestuose, populiarinti grafiką, rengti edukacinius projektus, supažindinančius su jos technikomis ir galimybėmis. Ne sostinės gyventojai ir šiemet turėtų sulaukti „Keliaujančios grafikos“. O vilniečiai jau visai greitai, sausio 29 dieną, Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ išvys antrąjį K. Grigaliūno parengtą „Vilniaus albumo“ sąsiuvinį. Šį kartą šilkografijos lakštuose bus atspausti tapytojo Ričardo Povilo Vaitiekūno darbai.