Dviprasmiški gėrio ir blogio žaidimai

„Rytietiški pažadai“

Kanadietis Davidas Cronenbergas („Musė“, „Egzistencija“ „Ponas Baterfai“, „Avarija“) visada pasakoja keistas istorijas, net jei iš pirmo žvilgsnio jos atrodo paprastos. Tiesa, anksčiau jam reikėjo genų eksperimentų, mutacijų, infekcijų, narkotikų, virtualaus pasaulio pinklių, kad tos istorijos padėtų atskleisti režisieriaus mėgstamą smurto, prieš kurį yra bejėgis žmogaus kūnas, temą. Cronenbergo herojai nuolat bando savo kūno atsparumą, bet kartu ir savo žmogiškumo ribas. Tačiau keistų dvynių ginekologų, per nuogalių pietus sąmoningai savo kūną autokatastrofose ar narkotikais žalojančių, musės formas įgyjančių personažų laikas Cronenbergo filmuose, matyt, baigėsi. Prieš porą metų režisierius nustebino vizualiai asketiška, bet neįtikėtinos įtampos kupina „Smurto istorija“. Pagrindinis filmo personažas, kurį suvaidino Viggo Mortensenas, buvo mažo Amerikos provincijos miestelio gyventojas, bandantis pamiršti savo tamsią praeitį ir gyventi saulėtoje kasdieniško gėrio pusėje. Jis taip pat nori susikurti naują savo tapatybę.

Iš pradžių gali pasirodyti, kad kažką panašaus išgyvena ir naujojo Cronenbergo filmo „Rytietiški pažadai“ („Eastern Promises“, Kanada, D. Britanija, 2007) herojus Nikolajus (vėl Viggo Mortensenas). Iš Rusijos jis atvyko į Londoną ir bando čia įsikurti, pradėti naują gyvenimą tapdamas prabangaus rusų restorano savininko Semiono (Armin Mueller-Stahl) vairuotoju. Be abejo, tai tik patiklaus žiūrovo iliuzija. „Teisėtų vagių“ tatuiruotėmis nuo galvos iki kojų išmargintas Nikolajus neturi jokių iliuzijų: tapęs Semiono sūnaus Kirilo (Vincent Cassel) padėjėju, jis ima sparčiai daryti „karjerą“ pačiame juodžiausiame versle. Tai – prekyba žmonėmis, kontrabanda, užsakytos žmogžudystės. Nikolajus meistriškai žudo, pjausto aukų pirštus, mušasi. Neabejotinai chrestomatine netrukus tapsianti pati įspūdingiausia ir stipriausia filmo scena – nuogo Nikolajaus muštynės pirtyje su dviem jo nužudyti pasiųstais čečėnais – suteikia personažui tiesiog pasakiškų galių. Joje slypi ir filmo esmė, ir simboliška jo ištarmė. Nes „Rytietiški pažadai“ nėra paprastas filmas apie vis dar egzotiškus rusų gangsterius Vakaruose. Tai ir dar viena pasaka – ne pasaka apie blogio ir gėrio susidūrimą. Apie iš paslaptingų Rytų slenkančią grėsmę. Cronenbergas savo pasakojimui suteikia ir aukštosios tragedijos skambesį.

Gėriui čia atstovauja rusų kilmės akušerė Ana (Naomi Watts). Ji ieško per gimdymą mirusios nepilnametės rusės prostitutės artimųjų, kurie pasirūpintų naujagime. Merginos dienoraštis atveda Aną į Semiono restoraną. Prie jo ji susipažįsta ir su Nikolajumi, kuris vėliau jai padės ieškoti vaiko giminių. Anos susitikimas su Semionu, kuris verda kvapnius raudonus tirštus barščius, iškart įgyja simbolišką atspalvį – Watts herojė įžengia į tamsų pasaulį, kurį valdo prievarta ir prietema. Tai – požemių karalystė. Jos valdovas Semionas stebi bejėgiškas savo degenerato sūnaus pastangas žiaurumu ir protu prilygti tėvui. Nikolajus net atrodo tikresnis Semiono sūnus už Kirilą. Tačiau kol kas Ana viso to nežino.

Kartu tai ir kelionė į Cronenbergo pasaulį. Čia visada neatskiriami siaubas, nukrypimai nuo įprastų normų ir poezija. „Rytietiški pažadai“ gali pasirodyti beveik dokumentiškai nufilmuotas filmas: niūrios Londono gatvės, remonto akivaizdžiai reikalinga ligoninė, kurioje dirba Ana, nuolat personažus persekiojanti dulksna, ankšti Anos namai, kur ji gyvena kartu su mama (Sinead Cusack) ir neseniai į Angliją iš Rusijos atsikrausčiusiu dėde (garsus lenkų režisierius Jerzy Skolimowskis), viešnamiai, į kuriuos Kirilas gabena savo nepilnametes verges, kontrabandos prigrūsti kiemai... Visa tai operatoriaus Peterio Suschitzky nufilmuota pabrėžtinai buitiškai.

Bet poezija įsibrauna tada, kai to visiškai nesitiki. Paradoksas, bet ją akumuliuoja prievartos scenos. Tai jau minėtoji scena pirtyje ir scena, kai per Kalėdas iš ligoninės pavogęs kūdikį Kirilas nori jį įmesti į drumzlinus tarsi Hado Temzės vandenis. Tačiau į prietemą nuolat braunasi viltis ir šviesa. Anos pasiryžimas teigia žmogiškumą, o tarp jos ir Nikolajaus beveik iškart užsimezgantis nepaaiškinamas ryšys žada meilę. Ji filme nušvis trumpam, kad sugriautų tą košmaro karalystę.

Filme yra daug smurto ir prievartos scenų. Pradžioje protiškai atsilikęs vaikinas perpjauna kirpėjo kėdėje sėdinčio rusų gangsterio gerklę. Netrukus parduotuvėje nukraujuoja nėščia mergaitė. Kraupi scena, kai Nikolajus pjausto lavono pirštus, kad jo neatpažintų iš tatuiruočių. Prievarta dvelkia ir Nikolajaus išbandymo epizodas, po kurio jis tampa teisėtu Semiono klano nariu. Nuolat filme pasikartojantis kraujo ir smurto priminimas tarsi rengia žiūrovus tai svarbiausiai – nuogo Nikolajaus pergalės scenai. Ji taip pat nufilmuota, regis, dokumentiškai tiksliai, bet kažkurią akimirką tampa savotišku baletu, kuriuo negali nesigrožėti. Taip režisierius tarsi sugėdina mus, besižavinčius prievartos grožiu, ir klausia, ar esame pasirengę žengti dar žingsnį prie jo sekamos kruvinos pasakos atomazgos. Ji, žinoma, bus netikėta, nors ir nujaučiama iš pat pradžių. Cronenbergas žino, kaip žaisti stereotipais ir kaip juos apversti aukštyn kojom. Tačiau svarbiausia, kad pabaiga parodys nesunaikinamą žmogiškumą.

Be abejo, tai, kad filmas meistriškai išbalansuoja tarp siužetui ir žanrui būdingų banalybių (žiauri rusų mafija, sekso vergės, KGB šešėlis ir pan.), didžiulis ir Viggo Mortenseno nuopelnas. Jo kuriamas Nikolajus atsiveria po truputį, nors iškalbingos tatuiruotės, kostiumas, pozos ir žvilgsniai iškart lyg ir pasako viską apie personažą. Tačiau Mortensenas po truputį nusiima Nikolajaus šarvus, jo apsimestines tapatybes, rodo jo nuoširdų norą padėti Anai, tarp jų atsirandančią simpatiją ir savotišką savo personažo dviprasmiškumą. Kartu aktorius nė akimirkai nesugriauna filmui taip būtino sąlygiškumo.

„Traukinys į Jumą“

Mortensenas kruopščiai ruošėsi vaidmeniui, keliavo po Rusiją, susitiko su vagimis, buvusiais kaliniais, mokėsi jų žargono ir akcento. Užtat visai nenustembi, kai filme jie kartu su Casseliu žarsto rusiškas frazes. Keistas „Rytietiškų pažadų“ pasakos ir dokumentiškumo mišinys jiems visai tinka.

Teisingas filmas

Kada išauga vesternų poreikis? Kai aplink akivaizdžiai stinga teisybės ir teisingumo. Tada reikia filmų, kuriuose gėris kautųsi su blogiu ir jį garbingai nugalėtų. Vesternai visada buvo tokie filmai, išskyrus 7-ojo dešimtmečio visuomenės permainų ir seksualinės revoliucijos laikotarpį, kai viskas apsivertė aukštyn kojom: blogieji vesternų indėnai tapo geraisiais ir nuskriaustaisiais, o šerifai – tiesiog degeneratais ir nusikaltėliais. Bet „antivestreno“ laikotarpis netruko ilgai, nors žanro atgimimo taip pat teko palaukti. Iš esmės jį žymėjo Clinto Eastwoodo „Menantis pikta“ (1992). Pastaraisiais metais kuriama vis daugiau klasikinių filmų perdirbinių, nenuostabu, kad savojo sulaukė ir 1957 m. Delmerio Daveso vesternas „15.10 traukinys į Jumą“. Naujų idėjų, pasirodo, stinga net vesternams. Juolab kad jau penktus metus trunkąs karas Irake privertė amerikiečius vėl susimąstyti apie blogio ir gėrio prigimtį. Būtent tam ir skirtas šis žanras.

Jameso Mangoldo „Traukinys į Jumą“ („3.10 to Yuma“, JAV, 2007) remiasi dar Elmore’o Leonardo sugalvotu siužetu. Fermeris Denas Evansas (Christian Bale) apsiima nugabenti į miestelį, kuriame yra geležinkelio stotis, ir įsodinti į traukinį pavojingą nusikaltėlį, plėšiką, žudiką Beną Veidą (Russell Crow). Denui žūtbūt reikia 200 dolerių, kad galėtų apmokėti skolas ir likti savo fermoje – tuberkulioze sergančiam jaunėliui sūnui tinka tik toks klimatas. Nusikaltėlis nelabai jaudinasi, nes žino, kad jo gauja netrukus ateis į pagalbą. Kelias netrumpas, per tą laiką įvyksta įvairių susidūrimų, ir lydinčiųjų sumažėja iki minimumo.

Tačiau beveik nuo pat filmo pradžios daug svarbesnė yra moralinė Deno ir Veido dvikova, kurios aktyviu žiūrovu tampa Deno paauglys sūnus Viljamas. Iš pradžių jis akivaizdžiai labiau simpatizuoja nusikaltėliui, o ne savo galo su galu nesuduriančiam invalidui tėvui, kuris prarado koją pilietiniame kare. Benas apdovanotas humoru, vikrumu, išmintimi ir, žinoma, nepakartojamu Russello Crow žavesiu. Crow kuria gana dviprasmišką personažą – tai ir talentingas žmogus, ir šaltakraujis žudikas. Benas puikiai piešia, jis sugeba užjausti, moka kerėti moteris, pagaliau vaikystėje išgyveno tikrą dramą, todėl pabaigoje Viljamui jo mesta frazė: „Net blogi žmonės myli savo mamas“ tikrai randa atgarsį ne tik berniuko sieloje. Tuo tad sunkesnis uždavinys tenka Bale’o Denui. Paliegęs, išsekęs, jis turi daugiau stiprybės už visus. Jam reikia pinigų, bet jis nesileidžia Beno paperkamas. Denui svarbiau išsaugoti orumą ir garbę sūnaus akyse. Beje, Benas sugeba suprasti ir gerbti tą Deno norą.

Jų moralinė dvikova nevyksta tyruose. Mangoldas, regis, pasimėgaudamas prisimena visas vesternų klišes: diližano užpuolimą, arklių kelionę kanjonais, susirėmimą su indėnais, galvijų bandas kloniuose, saliūnus, efektingas jų barmenes, miestelių užpuolimus ir vaizdingus gaujų susišaudymus medinėse jų gatvėse. „Traukinys į Jumą“ ne tik puikiai suvaidintas (Mangoldas filme „Policininkų žemė“ privertė gerai vaidinti net Sylvesterį Stallonę), jis puikiai sumontuotas, pasižymi tikrai meistriškomis susišaudymų scenomis ir netikėtais siužeto posūkiais. Mangoldas nesiekia restauruoti ano klasikinio vesterno (nors citatų ir nevengia), bet jis puikiai išmano žaidimo taisykles, kuria komercišką ir nepriekaištingą reginį.

Tačiau žiūrint filmą kartais suknibžda abejonė, ar tik filmo kūrėjai nesišaipo iš patiklių žiūrovų. Juk Crow kuriamas Benas atrodo ne tik patrauklesnis už savo persekiotojus – teisingumo tarnus, bet ir už juos doresnis. Jis bent jau dėl pinigų nešaudo indėnų moterų ir vaikų, kaip kad aršiausias jo persekiotojas Makelrojus (Peter Fonda). Apskritai visi dirbantys valdžiai ir piniguočiai filme atrodo didesni banditai už tikruosius. Denas nori apsaugoti savo rančą nuo geležinkelio tiesėjų, kurie jį šantažuoja ir sudegina tvartą. Kai į šių rankas pakliūva Benas, jie net nevaizduoja teisingumo ir puola iškart linčiuoti auką. Jie daug amoralesni už nusikaltėlius, nes neturi jokio garbės kodekso. Beje, geležinkelio savininkų veiksmus su siaubu stebi darbininkai kinai, kurių darbštumu tiesėjai skundžiasi, akivaizdžiai ilgėdamiesi juodaodžių vergų. Klasikiniuose vesternuose kinų nebuvo, nors jie iš tikrųjų prisidėjo kuriant laukinių Vakarų civilizaciją. Naujajame „Traukinyje į Jumą“ jų epizodai – ne tik duoklė istoriniam teisingumui. Tai dar viena užuomina į dviprasmiškus laikus, kai ir gėris, ir blogis puikiai sugeba apsimesti, kad siekia teisybės.