Menas priklauso liaudžiai

Woody Allen

Šventės baigėsi ir naujų greitai nebebus. Todėl man prasideda niūriausias laikotarpis – laukti vasaros ir atostogų. Bepigu serialo „Nekviesta meilė“ herojams, kurie per sausio šalčius atsidūrė vasaroje ir ją leidžia prie vandens telkinių, mediniuose ir kitokiuose individualios statybos namukuose. Tačiau lietuviška buržuazinė laimė gana apgaulinga, todėl netrukus ant jų ir vėl pasipils išdavystės, vargai dėl turto ir meilės. Žiūrėdami į tuos ponus ir ponias patyliukais save raminsime, kad mums vis dėlto pasisekė, nors ir neturime golfo laukų, naujų automobilių ar perlų karolių. Šiokiadieniais 20 val. LNK siūlo tautinį terapijos pusvalandį, ir galite mane smerkti, bet ši terapija daug kilnesnė už visas ašarines gerumo tetų laidas. Šiek tiek kančių ir šiek tiek spindesio dar niekam nepakenkė. „Nekviesta meilė“ suvienija tautą geriau už tas laidas, nes perkelia į erdvę, kur Lietuva yra sąlygiška, paprasta, suprantama net idiotams ir stilizuota a la liaudiška bulvarinė žiniasklaida. Beje, manau, kad serialo Lietuva būtent tokia, kokią ją pažįsta dauguma Seimo narių ir politikų, juk intelektualinėmis pretenzijomis jų tikrai neapkaltinsi. Prieš porą dienų net pasipiktinau mėgstamoje RTV1 laidoje „Ypatinga nuomonė“ išgirdęs, kaip gražuolis, cinikas ir komunistas Sergejus Dorenka siūlo tankais sulyginti nykius penkiaaukščius, kurių gyventojai žiūri tik kvailus serialus ir nejuokingas humoro laidas. Bet mes, lietuviai, būkime humanistai ir leiskime skleistis liaudies kūrybai. Juk to siekia ir nuolat apie mus galvojantis Vilniaus vicemeras. Jis žiūri į priekį toliau už kai kuriuos politikus, nes žino, kad menas priklauso liaudžiai. Vis labiau ir labiau. Įvairūs šokių ir dainų dešimtukai, masinės šventės, festivaliai ir realybės šou netrukus baigs kalti paskutinę vinį į profesionalaus meno karstą ir tada Vilnius taps tikra naujosios Europos sostine. Beje, ilgam.

Bet kol dar yra profesionalusis menas, siūlau mėgautis juo. Pirmiausia šįvakar rekomenduoju pasižiūrėti 1957 m. sukurtą Billy Wilderio „Kaltinimo liudininką“ (LTV2, 11 d. 19.30). Agatha Christie, kurios pjesė tapo filmo pagrindu, pavadino jį „pirma korektiška ekranizacija“. Filmo herojus yra neseniai širdies priepuolį patyręs teisininkas seras Robardsas (didysis Charlesas Laughtonas). Jis apsiima ginti žavų vyriškį Leonardą (epochos gražuolis Tyrone’as Poweris), kuris kaltinamas nužudęs seną turtingą našlę. Wilderis šiame filme meistriškai supynė humorą, intrigą ir melodramą bei surinko fantastišką aktorių ansamblį – vokietę Leonardo žmoną vaidina Marlene Dietrich. Wilderis tuo pasinaudojo norėdamas įterpti puikią „Berlyno kabareto“ sekvenciją. Nedideliame vaidmenyje pasirodė lietuvaitė Rūta Lee Klimonytė (tai turbūt aukščiausia jos kino karjeros viršūnė), o reiklią sero Robardso slaugę suvaidino Laughtono žmona Elsa Lanchester. Šis vaidmuo buvo parašytas specialiai, kad ji galėtų neišleisti iš akių sunkiai segančio vyro. Įsimenantis jų duetas peržengia visų žanrų ribas. Kita vertus, kiekviename Wilderio filme visada būdavo personažas, kuris atlikdavo graikų choro funkciją. Šįkart ji atiteko slaugei. Tačiau man svarbiausia, be abejo, yra nepakartojama Laughtono vaidyba ir jo humoro jausmas.

Beveik visi dėmesio verti šios savaitės filmai sukurti seniai. Vieno garsiausių ir svarbiausių Holivudo kūrėjų Johno Hustono „Menantis pikta“ (LTV2, 12 d. 19.30) pasirodė 1960 metais. Jis nukelia į XIX a. vidurį, kai laukinių Vakarų užkariautojai ir indėnai nuolat kariavo tarpusavyje. Tos kovos sūkuryje atsiduria ir Zacharų šeima. Šeimos patriarchė Matilda (kino pradininko D.W. Griffitho filmų žvaigždė Lillian Gish) saugo paslaptį, kad įvaikinta duktė Reičel (Audrey Hepburn) yra indėnė. Vienas iš trijų brolių Benas (Burt Lancaster) myli Reičel, antrasis niekina indėnus, trečiasis visada pasiryžęs ginti šeimą. Vieną dieną indėnų vadas pasirodo Zacharų rančoje ir pareiškia, kad Reičel yra jo sesuo... Iš esmės „Menantis pikta“ yra labai amerikietiškas filmas apie šeimos vertybes, bet kartu jis puikiai atskleidžia laukinių Vakarų užkariavimo mito ištakas, vesterno mitologiją ir žanro stiliaus ypatybes.

Argentiniečio Luiso Puenzo 1989 m. filmas „Senasis Gringo“ (TV3, 12 d. 23.45) sukurtas pagal vieno garsiausių Lotynų Amerikos rašytojų, meksikiečio Carloso Fuenteso romaną, 1987 m. apdovanotą Cervanteso prizu. Veiksmas nukelia į 1913 m. Meksiką. Amerikietę mokytoją Hariet čia atvykti paskatino provokuojantis rašytojo ir žurnalisto Ambrose’o Bierce’o pasisakymas. Mergina nusprendžia mesti ramų gyvenimą, įsidarbina Meksikoje guvernante ir patenka į patį revoliucijos sūkurį. Ji net susipažįsta su Bierce’u, nors iš pradžių nesupranta, kad tai jis. Netrukus mergina įsimyli generolą Tomasą Arroyo, dešiniąją Pancho Villos ranką. Tačiau kruvinų kovų apimtoje Meksikoje nėra vietos jausmams...

Puenzo išgarsėjo filmu „Oficiali istorija“, kuris po triumfo Kanų kino festivalyje 1985 m. buvo apdovanotas „Oskaru“ geriausiam užsienio filmui. Režisieriaus sugebėjimas susieti intymią dramą ir politines bei socialines problemas, taip pat pirmo ryškumo žvaigždės Gregory Peckas ir Jane Fonda žadėjo sėkmę ir filmui „Senasis Gringo“, tačiau jis sulaukė tik triuškinančios kritikos. Po šio filmo keliems dešimtmečiams iš kino pasitraukė Jane Fonda. Puenzo vardas dar nuskambėjo 1992-aisiais, kai jis ekranizavo Albert’o Camus „Marą“. Po to jau neteko nieko skaityti apie režisierių, nepamenu, kad būčiau matęs kokį nors naują jo filmą. Juo labiau bus įdomu pasižiūrėti kadaise nesėkmingu pavadintą jo filmą. Gal anas vertinimas nusipelnė revizijos?

Į Woody Alleną, matyt, niekad nepakeisiu susižavėjusio požiūrio. Man jis – tarsi šeimos narys, artimas draugas, kažkas, kas žino apie mane daugiau už mane patį. 1986 m. sukurtas jo filmas „Hana ir seserys“ (LNK, 17 d. 22.30) vėl nukels į Manheteną. Šis filmas – tai sudėtinga gyvenimo nuotrupų, meilių, neištikimybių, siekio kurti ir vidutinio amžiaus nerimo mozaika. Ją gaubia subtili čechoviška atmosfera, kurią pabrėžia ir trijų seserų motyvas. Filmas prasideda ir baigiasi Padėkos diena, kai susitinka visa menininkų šeima – Hana (Mia Farrow), jos seserys Li (Barbara Hershey) ir Holė (Diane West) bei jų tėvai. Beje, motiną suvaidino Farrow mama Maureen O’Sullivan, o filmuota buvo aktorės bute Niujorke.

Manhetene vyksta ir Philo Joanou 1990 m. filmo „Nuolankumo būsena“ (LNK, 13 d. 23.15) veiksmas. Filmo herojus yra Frenkis – galingiausias vakarų Manheteno gangsteris. Jis vadovauja šeimos gaujai. Dabar jis moko „amato“ jaunesnį brolį Džekį. Regis, tik sesuo Ketlin neturi nieko bendra su nusikaltėlių pasauliu. Į tą pasaulį po ilgokos pertraukos grįžta Teris, augęs kartu su Džekiu ir Ketlin. Jis iškart įtraukiamas į verslą. Niekas nežino, kad Teris yra policininkas, bet ir jam nelengva rasti pusiausvyrą tarp vaikystės prisiminimų ir pareigos. Filme vaidina Seanas Pennas, Edas Harrisas, Gary Oldmanas, Robin Wright Penn, Johnas Turturro. Man to gana, kad praleisčiau dar vieną bemiegę naktį.

Jūsų – Jonas Ūbis