Menotyros disertacijų derlius

2007-ųjų metų gruodžio 19–20 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos viešame doktorantūros tarybos posėdyje buvo apgintos keturios disertacijos, atstovaujančios įvairioms menotyros sritims: teorinei ir istorinei muzikologijai, etnomuzikologijai, teatrologijai.

XX a. pabaigos Europos muzikologijoje išpopuliarėję tarpdisciplininiai tyrimai vis didesnę reikšmę įgyja ir lietuvių mokslo darbuose. Tai patvirtino Rimos Povilionienės disertacija „Matematiniai garsų struktūrų aspektai XX a. antrosios pusės muzikos kompozicijose“ (mokslinė vadovė doc. dr. Gražina Daunoravičienė). Čia pateikiama nuosekli ir visa apimanti muzikos ir matematikos ryšių analizė, įrodoma matematikos procesų įtaka XX a. kompozicijoms. Nors chronologinės darbo objekto ribos įvardytos kaip XX a. antroji pusė, tyrinėjimas siekia daug plačiau. Pasak vieno iš oponentų, doc. dr. Jono Bruverio, šis darbas „gražiai reprezentuoja mūsų muzikologijos lygmenį, reikalauja didelės kompetencijos ir problemų išmanymo“. Jis yra tarsi ankstesnės disertantės veiklos vainikavimas ir kulminacija. R. Povilionienė aprėpė ir plačią pačių idėjų, ir praktinės muzikos kūrybos realizacijos erdvę. Gerai, kad toje erdvėje gana daug vietos skiriama ir lietuvių muzikai. Kalbėdama apie konkrečius reiškinius, autorė kiekvienam surado ir charakteringą lietuvišką pavyzdį. Kaip pabrėžė keli gynimo tarybos nariai, disertacijos tekstas liudija autorės teorinę brandą, o temos išnagrinėjimo laipsnis net viršija disertacijos žanrui keliamus reikalavimus.

R. Povilionienės matematikos ir muzikos sąlyčio studija neabejotinai sudomins ir kitų šalių mokslininkus. Šį faktą tarsi patvirtino Ukrainos muzikologės prof. Ninos Gerasimovos-Persidskajos atsiųstas palankus raštiškas atsiliepimas.

Regioninio dainavimo tradiciją, įvairius muzikos ir kalbos sąlyčio aspektus analizuoja Loretos Sungailienės darbas „Žemaičių muzikinis dialektas: intonaciniai modeliai ir artikuliacija“ (mokslinė vadovė doc. dr. Daiva Vyčinienė). Vis dažniau ginamos etnomuzikologijos srities daktaro disertacijos liudija, kad ženkliai išaugo šių tyrinėjimų baras, sustiprėjo tarpdisciplininiai ryšiai. Pavyzdžiui, šio darbo autorė tyrimui taiko etnomuzikologijos, kalbotyros, sociologijos sričių metodus. Darbo novatoriškumą jo autorė apibrėžia taip: „Disertacija pristato kompleksinį žemaičių muzikinio dialekto tyrimą, atskleidžiantį melodinės-intonacinės struktūros ir atlikimo stiliaus ypatumus, kurie iki šiol nebuvo sistemingai analizuoti ir aptarti mokslinėje literatūroje.“

Vertinant disertaciją pabrėžta, kad panašaus pobūdžio darbo nebūtų galėjęs parašyti ne žemaičių kilmės autorius. L. Sungailienė yra ir mokslininkė, ir folkloristė dainų atlikėja, televizijos laidų vedėja. Tik glaudus teorijos ir praktikos ryšys leido atsirasti tokiai kruopščiai ir išsamiai studijai, kurios metodai ir išvados turės reikšmės ir kitų muzikinių dialektų tyrinėjimui.

Vienas iš įdomesnių posėdžių, kai susikerta moksliniai principai, nuostatos ir kyla aštrios diskusijos, buvo Vytautės Markeliūnienės disertacijos „Lietuvos muzikinio teatro raida istorijos pervartų laikotarpiu (1940–1945)“ (mokslinis vadovas doc. dr. Jonas Bruveris) gynimas. Šis sudėtingas mūsų tautos gyvenimo laikotarpis, vienai po kitos slenkant trims okupacijoms (sovietų, vokiečių ir vėl sovietų), mūsų menotyroje iki šiol buvo nušviestas palyginti menkai, epizodiškai, o sovietinės ideologijos paveikti vertinimai neretai būdavo klaidingi ir klaidinantys. Jauna, tačiau jau patyrusi muzikologė, aktyvi mūsų kultūros gyvenime ir spaudoje, ėmėsi užpildyti šią muzikos istorijos spragą – tyrimo objektu pasirinkusi Vilniaus, Kauno ir Šiaulių muzikinių teatrų veiklą, apžvelgė ją plačiame politinio ir kultūrinio gyvenimo kontekste. Minėtą istorinį laikotarpį autorė nušvietė pasitelkdama pirminius archyvinius šaltinius, gausią literatūrą ir amžininkų atsiminimus. Surinkta ir susisteminta unikali medžiaga greičiausiai taps pagrindu būsimam Lietuvos muzikos istorijos trečiajam tomui. Daugelis komisijos narių pripažino, kad itin politizuotą disertacijos temą buvo ypač sunku gvildenti, dėl to buvo išsakyta prieštaringų vertinimų.

Kultūros, filosofijos ir meno instituto doktorantės Šarūnės Trinkūnaitės disertacija „Sceninė lietuviškosios istorinės pjesės interpretacija 1904–1940 m.“ (mokslinė vadovė – prof. habil. dr. Irena Aleksaitė) – įdomi ir vertinga mokslinė studija, ryškus vaisingų pastarųjų metų teatrologinių tyrinėjimų rezultatas. Pagrindinis dėmesys istorinės lietuvių pjesės interpretacijose sutelktas į mėgėjiškojo teatro etapą (1904–1916), ikireforminio, ikirežisūrinio pirmojo Valstybės teatro veiklos devynmetį (1920–1929), konceptualios režisūros periodą (1929–1935) ir režisūrinio teatro krizės penkmetį (1935–1940). Derinami trys požiūriai: literatūrologinis, teatrologinis ir sociokultūrinis. Istorinio lietuvių spektaklio tema analizuojama pasitelkiant teatro ir kitų kultūrinės veiklos sričių (dailės bei literatūros) paraleles, atskleidžiamos teigiamos ir neigiamos teatro raidos tendencijos. Tarybos narė doc. dr. Aušra Martišiūtė taikliai nusakė darbo novatoriškumo esmę – „pagaliau labai efemeriškiems, labai politizuotiems, labai romantizuotiems teatro procesams buvo suteiktas profesionalus požiūris. (...) XX a. pradžios mėgėjų teatras pirmą kartą analizuojamas pasitelkiant teatrinę instrumentiką.“ Disertacijoje aprėptas labai platus kontekstas – Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir Vakarų Europos teatras – leido atskleisti kaimyninėse šalyse vykusių teatro procesų bendrybes ir skirtumus.

Šis darbas, nustebinęs ne tik savo didele apimtimi, bet ir atlikto tyrimo daugiašakiškumu, norom nenorom inspiravo pasvarstymus, ar daugiau visuomet reiškia geriau. Tačiau gyva disertantės ir jai oponuojančių mokslininkų diskusija tik patvirtino disertacijoje iškeltų idėjų ir problemų aktualumą bei mokslinę vertę.

Džiaugiantis gausiu ir turiningu praėjusių kalendorinių metų „derliumi“, norisi nuoširdžiai pasveikinti disertantes, apgynusias humanitarinių mokslų (menotyra, muzikologija, teatrologija) daktaro vardą, jų darbų vadovus, ir palinkėti kuo didžiausios sėkmės tolesniame mokslo kelyje.