Dabartis ir perspektyvos

Koncerto programa

2007-ųjų pabaigoje kompozitorius ir violončelininkas Arvydas Malcys viešėjo Armėnijoje, kur dalyvavo tarptautiniame muzikos festivalyje „XXI a. perspektyvos“.

Prašom pristatyti festivalį Armėnijoje – kas jį organizuoja, kokiose erdvėse jis vyko, kokia buvo pagrindinė festivalio tema?

Tarptautinis muzikos festivalis „XXI a. perspektyvos“ Jerevane vyksta kasmet (2007-aisiais surengtas aštuntą kartą), jau yra tapęs tradiciniu, yra Europos festivalių asociacijos narys. Festivalio meno vadovas – kompozitorius Stepanas Rostomianas. Festivalis vyksta 1936 m. pastatytoje ir puikia akustika pasižyminčioje Armėnijos filharmonijos salėje, kurioje yra 1300 vietų ir kuri šiek tiek didesnė už Vilniaus operos ir baleto teatro salę – tokios salės Lietuvos simfoninės muzikos gerbėjai gali tik pavydėti...

Kamerinės muzikos koncertai vyksta mažesnėse salėse – A. Babajano Koncertų salėje, Komitaso koncertų salėje, Jerevano Kamerinės muzikos salėje. Beje, praėjusiais metais Armėnijos nacionalinis simfoninis orkestras šventė savo 80-metį (jis įkurtas 1927 m.). 1981–1985 m. jam vadovavo mums gerai žinomas, Vilniuje gastroliavęs pasaulinio garso dirigentas Valery Gergijevas.

Kas vyravo festivalio programoje – ar armėnų, ar užsienio kompozitorių muzika ir atlikėjai?

Ir muzika, ir atlikėjai labai įvairūs. Festivalyje dalyvaujantys svečiai paprastai pasiūlo savo programą. Tarp 2007 m. svečių buvo „Maskvos solistai“, altistas Jurijus Bašmetas, smuikininkas Viktoras Tretjakovas, Hilliardo ansamblis iš Didžiosios Britanijos, ansamblis „Hortus musicus“ iš Estijos, violončelininkas ir dirigentas Davidas Geringas, dirigentas ir kompozitorius Krzysztofas Pendereckis, „Amadinda“ perkusininkų ansamblis iš Vengrijos, pianistai iš Prancūzijos François-Joelis Thiollier, iš Belgijos Borisas Berezovskis, iš Kinijos See Siang Wong. Dalyvavo daug vietinių atlikėjų – beje, armėnų muzikantai yra aukšto meninio lygio ir vertinami visame pasaulyje.

Kaip Jūsų kūriniai pateko į festivalio programą, kiek jų skambėjo, kokie, kas atliko? Kaip reagavo publika?

Koncertas buvo skirtas maestro Mstislavo Rostropovičiaus atminimui, todėl skambėjo du mano simfoniniai M. Rostropovičiui dedikuoti kūriniai. „Impetus“ (tai kūrinys, dedikuotas maestro, kaip dirigentui) premjera įvyko Ravenos festivalyje Italijoje 2002 metais, diriguojant pačiam M. Rostropovičiui. Maestro „Impetus“ patiko, todėl gavau užsakymą sukurti naują kūrinį simfoniniam orkestrui „Virš mūsų tik dangus“. Kūrinio premjera įvyko Rygoje 2004 m., jį atliko Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Andris Nelsonas.

Ir publika, ir muzikos pasaulio atstovai mano muziką sutiko su didžiuliu susidomėjimu. Iš dirigentų ir atlikėjų gavau įdomių pasiūlymų, todėl tikiuosi vėl nuvykti į šią svetingą šalį paruošti naujų savo opusų.

Jeigu lygintumėte festivalį „XXI a. perspektyvos“ su panašiais renginiais Lietuvoje, kokie būtų pagrindiniai skirtumai, o kas bendra?

Tai analogas Vilniaus festivaliui – turintis didžiausią biudžetą, pasižymintis kviestinių svečių gausumu. Festivalį globoja Armėnijos ministras pirmininkas. Noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis didesnį svorį ir reikšmę įgauna regioniniai muzikos festivaliai, tapdami svarbiais muzikinės kultūros skatintojais. Armėnijoje šiandien viskas sukoncentruota į centrą, sostinę, kaip, beje, ir pas mus buvo dar visai neseniai...

Kokį įspūdį Jums pavyko susidaryti apie dabartinę Armėnijos muzikinės kultūros padėtį?

Armėnų menininkai – dailininkai, muzikai, kino meno atstovai – plačiai žinomi pasaulyje… Buvau jų Nacionalinėje galerijoje – taip suspaudė širdį, kad Lietuva vis dar neturi tokio pastato, kuriame būtų eksponuojami visi geriausi lietuvių menininkų darbai… Lietuvoje, pavyzdžiui, ŠMC, eksponuojami „darbai“ įdomūs tik nedidelei žmonių grupei; dabar ruošiamasi prastumti Guggenhaimo muziejaus idėją. Nesu prieš ją, tačiau jei tai už mūsų visų pinigus, statykim tuomet, kai bus pastatyta Nacionalinė galerija, sutvarkyti Sluškų, Radvilų, Sapiegų, Pacų rūmai ir kiti nacionalinės reikšmės kultūros paminklai, pagaliau pastatytos seniai suplanuotos Gudaičio, Žoromskio galerijos…

Armėnų muzikantai turi savo orkestrus ir užsienyje – Armėnų orkestras Paryžiuje, Armėnų džiazo orkestras JAV, o Gulbenkiano, praeityje vieno turtingiausių armėnų, – filantropo, bankininko, naftos verslo atstovo – fondo Muzikos departamentas Portugalijoje turi simfoninį orkestrą ir chorą, rengia normalų koncertinį sezoną su daugybe puikių atlikėjų. Lisabonoje įsikūręs menų centras su įvairiausių rankraščių, retų knygų pilna biblioteka, turtinga įvairių menų kolekcija... Įvairiose šalyse – JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Irane, Libane, Sirijoje, Izraelyje, Italijoje, Rusijoje ir kitur – vyksta didžiuliai armėnų muzikos festivaliai. Tokio masto, apie kokį mūsų Kultūros ministerija ir Lietuvos institutas galėtų tik pasvajoti…

Svečiuose pas violončelininkę – pirmąją M. Rostropovičiaus mokinę – Medėją Abramian Nuotr. iš asmeninio archyvo

Pas mus armėnų muzika yra kažkaip patogiai užmiršta. Neturtinga šalis – vadinasi, neprestižinė... Kai manęs paklausė, ar kas nors atliekama Lietuvoje, prisiminiau tik Aramo Chačaturiano Valsą iš „Maskarado“, kuris skamba per kiekvieną Naujametinį Filharmonijos koncertą Vilniuje... (LNOBT rodomas Kareno Chačaturiano baletas „Čipolinas“, – red. past.). Armėnų muzika po pasaulį skamba plačiau nei lietuvių, tiek kompozitorių – A. Chačaturiano, A. Spenderiano, A. Arutiuniano, A. Terteriano, S. Aslamaziano – tiek puikių atlikėjų dėka, kurių apstu kiekviename dideliame muzikos centre, ar tai butų Maskva, ar Niujorkas, Londonas, Paryžius.

Buvau pakviestas į A. Chačaturiano namą – memorialinį muziejų, kur vyko iškilmingas posėdis: jo metu D. Geringui buvo suteikta Tarptautinės gamtos mokslų Akademijos (Armėnijos skyriaus) Senatoriaus žvaigždė ir diplomas. Ten susipažinau su legendiniu armėnų kompozitoriumi – Eduardu Mirzojanu ir jo žmona. Nors maestro garbaus amžiaus – jam 87 metai, tačiau pakviestas atvyko į filharmoniją pasiklausyti mano kūrinių. Po koncerto mes dar susitikom. Jis puikiai prisimena lietuvių vyresnės kartos kompozitorius, net išvardino juos – J. Juzeliūną, E. Balsį, V. Laurušą, V. Barkauską.

Tad kokios tos XXI amžiaus perspektyvos – koks įspūdis Jums susidarė viešint festivalyje?

Po festivalio susidarė įspūdis, kad šiandieniai armėnų atlikėjai, kompozitoriai nežino lietuvių kompozitorių ir atlikėjų, išskyrus kelis, pirmiausia – D. Geringą, taip pat S. Sondeckį, J. Domarką, R. Šerveniką (beje, buvau maloniai nustebintas, kai pokalbio metu išgirdau, kad Lietuvoje gyvena „tūbos Paganini“ – taip jie pavadino puikų mūsų tūbistą iš Vilniaus Sergejų Kirsenką, kurį išgirdo kažkuriame Ukrainos festivalyje ir jiems tai paliko neišdildomą įspūdį!..) Tik vyresnioji karta prisimena savo bendraamžius iš Lietuvos, su kuriais nuolat bendraudavo per įvairius tuo metu visasąjunginius renginius...

Festivalio perspektyvos ir tikslai, kaip ir kiekvieno festivalio – užmegzti pažintis, pasikeisti tuo, kas skirtingų šalių muzikiniame gyvenime yra įdomu ir aktualu. Man, kaip ir kiekvienam kompozitoriui, festivalio perspektyvos – tai geras, gerai atliekamas kūrinys.

Iš Jerevano grįžkime į Lietuvą. Sausio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyks Jūsų naujo simfoninio kūrinio „Ekscentriškas bolero“ premjera. Kaip gimė šis kūrinys?

Netikiu modernistų ir avangardistų pasisakymais, kad simfoninio orkestro era pasibaigė, išsisėmė, kad orkestras tapo neperspektyvus, perdėm konservatyvus, neįdomus ir nuobodus, kad tikri šiuolaikiniai kompozitoriai simfoniniam orkestrui jau neberašo, – kadangi neaktualu, trūksta išraiškos priemonių, kad jau atėjo metas orkestrus išformuoti, tepaliekant vieną – kaip muziejinį reliktą....

Kūrinys gimė visiškai atsitiktinai, nesąmoningai paskatintas maestro Juozo Domarko viename iš mūsų pokalbių po koncerto, kuriame skambėjo garsusis Moriso Ravelio „Bolero“.

Trumpai tariant, maestro reziumė: Ravelio „Bolero“ – populiariausias kūrinys simfoniniam orkestrui, jo formulė genialiai paprasta – viena tema, vienas ritmas, genialus orkestro išraiškos priemonių išmanymas...

Jei įsiklausai, įsijauti į šį kūrinį, kulminacijoje pajunti ekstazę! Labai norėjosi pabandyti sukurti kūrinį remiantis „Bolero“ idėja. Mano orkestro sudėtis kuklesnė už Ravelio – nėra čelestos, trijų saksofonų, mažiau obojų, klarnetų, fagotų. Beje, Ravelio „Bolero“ sukurtas 1928 metais – tad šiemet tai yra ir savotiškas šio kūrinio jubiliejaus paminėjimas.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Kamilė Rupeikaitė