Muzikos valanda Šv. Jonų bažnyčioje

Nueiti į Šv. Jonų bažnyčią pasiklausyti  Vilniaus universiteto chorų „Virgo“ ir „Pro musica“ atliekamos programos (sausio 6 d.) mane sugundė keli dalykai. Pirma, norėjau išgirsti profesionalius atlikėjus – iš įvairių muzikinių projektų žinomus dainininkus Nerijų Masevičių, Igną Garlą ir solisto amplua debiutuojantį Mantą Jauniškį, Pavelą Giunterį ir ansamblį „Günter percussion“, kurį sudaro Saulius Lipčius (gitara), Tomas Korczynskis (violončelė) ir Gediminas Gelgotas (fortepijonas). Daugelį tą vakarą gundė galimybė išgirsti argentiniečių kompozitoriaus Arielio Ramirezo įspūdingąsias „Misa Criolla“ („Kreolų mišias“), choro „Pro musica“ atliekamas jau antrą kartą. Jos yra žinomos ir populiarios visame pasaulyje, o klasikinės muzikos korifėjus Jose Carreras yra ne kartą atlikęs solo partiją. Šių dienų muzikos mėgėjai, pasitelkę internetines galimybes, gali išklausyti  mažiausiai penkis „Misa Criolla“ atlikimo variantus. Tad programa žadėjo gerą kūrinį, atlikėjai intrigavo.

Koncerto pradžioje Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“, diriguojamas Rasos Gelgotienės, atliko kalėdines giesmes. Choro balsai skambėjo darniai ir lygiai, nors kai kur stigo aiškesnio žodžių tarimo. Atliekamoje M. Praetorijaus giesmėje „Ecce Maria“ pasigedau skvarbesnio požiūrio į senovinę muziką, jos imitacijos skambėjo kiek chaotiškai.

Chorui „Pro musica“ a cappella programą dirigavo jaunas, talentingas dirigentas, valdingai paėmęs į savo rankas kolektyvą, – kompozitorius ir pianistas G. Gelgotas. Choras atliko A. Thomaso „Keep your lamps“, gerą įspūdį paliko P. Casalso „O vos omnes“,  pasižymėjęs aukšta balsų tesitūra ir plačiu diapazonu. Jis skambėjo sukauptai ir valingai, nors buvo girdėti intonacinių netikslumų. O choro atlikta  J. Galluso „O magnum mysterium“ netikėtai maloniai nustebino to vakaro klausytojus. Kokį teigiamą emocinį poveikį gali sukelti antifoninis giedojimas!

Neabejotiną koncerto kulminaciją žadėjo A. Ramirezo „Misa Criolla“. Prieš koncertą susipažindamas su skirtingų šio kūrinio atlikimų įrašais supratau, kokią didelę koloritinę ir ritminę reikšmę kūriniui turi styginiai instrumentai, ypač gitaros (kalbu ne apie tradicines gitaras – tai galėtų būti bandža ar kas nors panašaus). Dėl to, išklausęs visas Šv. Jonų bažnyčioje atliktas „Kreolų mišias“, labai pasigedau styginių spalvos ir jų suteikiamo ritminio pagrindo. Nekalbu apie tai, kad būtinai reikėjo rasti bandžų, tačiau šių mišių instrumentinį pritarimą buvo galima laisviau varijuoti, gal vertėjo jo atlikimui pasitelkti keletą gitarų, kontrabosą ar net fleitą... Mišių dalis  „Gloria“ labiausiai iš kitų išsiskiria žodžiais neapsakomu Pietų Amerikos šalių muzikiniu „draivu“, o Šv. Jonų bažnyčioje „Gloria“ skambėjo pernelyg europietiškai, per daug garsi buvo fortepijono partija, styginių visiškai nesigirdėjo, o labiausiai išsiskyrė „Günter percussion“ mušamieji, ypač žemieji garsai, neretai gožę ir choro, ir solisto dainavimą.

Solistų balsai tarpusavyje derėjo, tačiau tenoro partiją atlikusio I. Garlos dainavimo maniera pasirodė ne visai tinkama. Vokalizuoti partiją bandyta taip, kaip atliekant senovinę muziką, kurią Ignas vis geriau ir geriau išmano. O šiai partijai norėjosi balso, nevengiančio atviresnio vokalo.

Kai „Kreolų mišios“ baigėsi, viso kūrinio laukto įspūdžio, deja, nepatvirtino klausytojų ovacijos. Kad ir kaip būtų keista, J. Galluso „O magnum mysterium“ antifoninis triukas daug labiau papirko klausytojus, negu visas būrys mušamųjų, choras, solistai, styginiai instrumentai, fortepijonas, kurių prireikė įspūdingosioms A. Ramirezo mišioms.

Paskutiniu koncerto akordu buvo pasirinktas M. Matamoros ir E. Silvos kūrinys ,,Lagrimas concertadas“, jį kartu atliko abu chorai. Šis kūrinys atliktas pasitelkiant sceninį judesį: grupelės merginų atliekamo kūrinio metu giedodamos artėjo prie pagrindinės choro grupės. Tuo galbūt norėta įprasminti būtiną žmogiškąjį artumą, susitaikymą ir dvasinį susikaupimą, kurį skatino viso koncerto metu skambėjusi muzika.

Norisi pasidžiaugti puikiai muzikuojančia Vilniaus universiteto bendruomene ir nuoširdžiai pasveikinti vakaro sumanytoją ir abiejų chorų – „Virgo“ bei „Pro musica“ – vadovę R. Gelgotienę, nevengiančią drąsių sprendimų ir egzotiškų programų.