Naujam gyvenimui prikelta „Raudonkepurė“

„Raudonkepurė“ D. Matvejevo nuotr.

Po ilgos pertraukos sausio 13 d. 12 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidinama režisieriaus Evaldo Jaro atnaujinta Jevgenijaus Švarco pasaka „Raudonkepurė“. Pirmą kartą šiame teatre „Raudonkepurę“ 1950 metais pastatė Vitalijus Gruodis, 1972-aisiais – šviesaus atminimo režisierius Algirdas Lapėnas. Jo režisuotas spektaklis keliolika metų buvo vienas lankomiausių, tad 1984-aisiais režisieriui teko „Raudonkepurę“ atnaujinti. Tačiau per ilgą laiką vaidinimas „paseno“ – sunyko dekoracijos, susidėvėjo drabužiai. 1997 metais šią puikią pasaką grąžinti scenon pasiryžo E. Jaras. Daugiau nei po dešimtmečio ta pati kūrėjų komanda nusprendė vėl „Raudonkepurę“ vaidinti.

Evaldas Jaras – gerai žinomas vaikų teatro režisierius, sukūręs Otfriedo Preusslerio „Plėšiką Hocenplocą“ (1992), Toves Jansson „Trolius Mumius tra-lia-lia“ (1994), Gianni Rodari „Čipoliną“ (1996), Astridos Lindgren „Pepę Ilgakojinę“ (2007). Jo spektakliuose daug judesio, juoko ir nuotaikingos, lengvai įsimenamos muzikos. Muziką „Raudonkepurei“ išradingai parašė šviesios atminties aktorius Saulius Mykolaitis (jam padėjo Alfredas Klimas).

„Raudonkepurės“ scenografiją ir kostiumus sukūrė Andrius Žibikas. Spektaklyje vaidina daug žinomų teatro aktorių – Agnė Gregorauskaitė, Jurga Kalvaitytė, Rasa Rapalytė, Džiugas Siaurusaitis, Rimantas Bagdzevičius, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Diana Anevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Vytautas Rumšas, Arūnas Vozbutas. Vilką spektaklyje vaidina pats režisierius, o svarbiausias atnaujinto spektaklio akcentas – Raudonkepurės vaidmens atlikėja Miglė Polikevičiūtė.

Režisierius Evaldas Jaras: „Svarbiausia, kodėl atnaujiname „Raudonkepurę“ – teatro repertuare vaikams neliko kūrinių ikimokyklinukams ir žiūrovams, sėdintiems amfiteatre. „Raudonkepurė“ yra būtent jiems – istoriją visi žino, tekstas paprastas ir netgi dažnai kartojamas: nugali gėris, blogiukai spektaklio pabaigoje susimąsto, visi lieka sveiki ir truputį laimingi. Manau, tai spektaklis, į kurį tėvai gali ateiti su vaikais, sakykim, nuo keturių, o gal ir trejų metų. Nemanau, kad mažesnį vaiką išvis reikėtų temptis į teatrą; geriau nepatingėti ir pažaisti su juo „teatrą“ namuose – tokie vaidinimai mažiukui tikrai patiks labiau, nei geriausi spektakliai tikruose teatruose. „Raudonkepurėje“ viskas aišku, nėra taip nemėgstamų „painių filosofijų“, ir tėvai neturėtų skųstis, kad nesupranta, kas vyksta scenoje. Tiesa, kad viskas nebūtų taip jau gerai ir kad tėveliai visai „neatsipalaiduotų“ nuo savo vaikų klausimų, neiškenčiau neišleidęs Raudonkepurės į pasakų girią... ant paspirtuko, šiek tiek ginkluotos ir (o, siaube!) be raudonos kepuraitės. Tiesa, kadangi mergaitė „ratuota“, tai ji – su šalmu (raudonu). Kaip sako vargšas senstelėjęs vilkas, „kas per laikai atėjo...“

Daiva Šabasevičienė