Rusijai reikia caro

„1612“

…Po caro Boriso Godunovo mirties buvo nužudyti jo našlė ir jaunasis Fiodoras. Į sostą atsisėdo apsišaukėlis Dmitrijus. Tačiau po metų buvo nužudytas ir jis, valdžia pereidinėjo iš rankų į rankas. Rusijoje įsigalėjo suirutė. Vienintelis caro šeimos žudynių liudininkas – tarnas Andrejus. Jo atmintyje – ne tik susidorojimo su valdovais scena. Andrejus negali pamiršti Godunovo dukters gražuolės Ksenijos. Ar ji gyva? Kur ji dabar? Likimas Andrejų suveda su ispanu Alvaru Borchu, netrukus šis žūsta. Pasisavinęs jo vardą ir drabužius, Andrejus tampa kitu žmogumi. Dabar jis jau gali išgelbėti Kseniją ir užkariauti jos širdį... Lapkričio 1 d., naujos valstybinės Rusijos šventės – tautos vienybės dienos – išvakarėse, Rusijos ekranuose pasirodė naujas Vladimiro Chotinenkos iškart 580 kopijų tiražu išleistas istorinis filmas „1612“ („1612. Chronika smutnogo vremeni“, Rusija, 2007). Jis buvo sukurtas Kremliaus užsakymu ir turi paaiškinti rusams, kodėl reikia minėti 1612 m. lapkričio 4-ąją, kai iš Maskvos buvo išvyti Kremlių užėmę lenkai bei lietuviai ir baigėsi suirutė. Filmo prodiuseris – asmeninis prezidento Putino draugas Nikita Michalkovas, vaidina rusų žvaigždės Michailas Porečenkovas, Aleksandras Balujevas, Arturas Smoljaninovas, Maratas Bašarovas, jaunieji Piotras Kislovas, Violeta Davydkovskaja. Ar filmas – valstybinis užsakymas, ar tiesiog istorinis „blokbasteris“ reginių ištroškusiai rusų publikai, ginčijasi ne tik rusų kritikai. Pateikiame lenkų, italų, rusų spaudos atsiliepimų apie šiandien ir Lietuvos ekranuose pasirodantį filmą „1612“ fragmentus.

„Gazeta Wyborcza“ korespondentė Rusijoje Anna Żebrowska straipsnyje „1612“ – naujosios Rusijos mitai“ rašo: „Prezidentas Borisas Jelcinas atsiskyrė nuo Spalio revoliucijos, o jos metines, minimas lapkričio 7 d., pervadino Tautos vienybės diena. Prezidentas Vladimiras Putinas atsiskyrė nuo Jelcino epochos ir jau dvejus metus rusus oficialiai vienyti turi lapkričio 4-oji, pažyminti 1612 m. lenkų intervencijos žlugimą. Kad politikos meandrai būtų suprantami net vaikams, Kremlius užsakė naujosios Rusijos meninį manifestą – superfilmą „1612“, kurį gali žiūrėti ir dvylikamečiai. Kremliaus užsakymas teko Nikitos Michalkovo studijai „Trite“. Tačiau savo projektais užsiėmęs „Oskaro“ laureatas apsiribojo prodiuserio vaidmeniu. Režisuoti filmą jis patikėjo savo draugui Vladimirui Chotinenkai („Musulmonas“, „Imperijos žlugimas“). Arifo Alijevo („Mongolas“) scenarijus buvo nufilmuotas per šimtą dienų Maskvoje, Prahoje, Vyborge, Romoje ir Baltarusijoje. Spaudos konferencijoje režisierius sakė, kad filmo biudžetas buvo 12 milijonų dolerių, ir atsiduso: „Stalino laikais būtume gavę daugiau“. Kiek iš tikrųjų kainavo filmas, nežino niekas. Vienintelė žinoma suma yra 4 milijonai dolerių, gauti iš privataus rėmėjo, oligarcho Viktoro Vekselbergo (būtent jis užsienyje nupirko ir padovanojo Rusijai juvelyro Fabergé šedevrų – caro šeimos Velykų kiaušinių kolekciją).

Filmas buvo kuriamas beveik valstybinės paslapties sąlygomis. šnabždėtasi apie antilenkišką jo pobūdį. Pirmasis filmo rodymas išsklaidė nuogąstavimus apie ksenofobijos propagandą. Chotinenka sukūrė nuotykių filmą su didaktišku moralitė: nesutarimai griauna, o santarvė ir tikėjimas kuria tėvynę. Pusę 140 min. trunkančio filmo užpildo dvikovos ir muštynės, tvirtovės šturmas ir armijų mūšiai. XVII a. pradžioje Rusiją puolė švedai, vokiečiai, o lenkai net įsitaisė Kremliuje, tad būta su kuo ir už ką kovoti. Veiksmas vyksta po caro Boriso Godunovo mirties (1605). Užrašai paaiškina tai, ko negali parodyti kino kamera: „Praėjo dar ketveri metai, Rusija vis dar neturi centralizuotos valdžios.“ Filmas baigiasi Michailo Romanovo išrinkimo caru išvakarėse (1613). Istoriniai personažai, lėkšti kaip plakatai, užpildo antrąjį planą. Filmo centras yra caro staliaus sūnaus Andrejaus meilė Godunovo dukteriai Ksenijai. Tai romantiška istorija, sulipdyta iš kelių garsių rusiškų mitų. Siužetas kupinas istorijos citatų. Senas stulpininkas atrodo tarsi nužengęs iš ortodoksų šventųjų gyvenimų, niekdariai sujungia kvailelio Ivano gudrumą ir raudonojo karvedžio Čiapajevo drąsą. Alijevo ir Chotinenkos tandemas primena žmonėms jų mėgstamus motyvus.

Pagrindinį blogą lenką – ambicingą hetmaną, svajojantį atsisėsti rusų caro soste, suvaidino Michałas Żebrowskis. Nuskusta galva, ūsuotas, jį nelengva atpažinti. Hetmanas nori palenkti caraitę pereiti į katalikybę ir būdamas jos teisėtu vyru valdyti žemes nuo Smolensko iki Uralo.

Maskvoje premjeroje apsilankęs Krzysztofas Zanussi aukštai įvertino Żebrowskio vaidmenį: „Pasiūliau Żebrowskį Chotinenkai, sakydamas, kad jeigu jau lenkas filme bus niekingas, tai tegu bent jau būna gražus. Jo suvaidintas juodasis charakteris išauga iki tragiškos asmenybės.“

Tačiau baisiausias Rusijos priešas užsimoja ne kardu ar peiliu – jis tik pasiunčia misionierių jėzuitą. Ir nors režisierius didžiuojasi, kad Romos kardinolo vaidmenį sutiko suvaidinti legendinis Antonioni aktorius Gabriele Ferzetti, jo scenose nepasirūpinta net politinio korektiškumo regimybe. Roma filme yra blogis. Savųjų filme taip pat nesigailima. Piktdžiugiškai valdžią komentuojantį drąsuolį sargybiniai nuveda į šalį ir nupjauna jam liežuvį.

Rusija yra laukinė, abejinga, išdavikiška. Miesto, kuris pasitaiko interventų kelyje, gyventojai yra pasirengę praleisti priešus be kovos. Kunigaikštis Požarskis turi įtikinti vaivadą, o vaivada – pavaldinius, kad tėvynei iškilo grėsmė. Be valdžios, kuri išmokys, kaip reikia gyventi, nė žingsnio! Įtikintas rusas taps nenugalimas. Rusų protas neduos jokių šansų svetimšalių technikai, o rusiškas humoras pakels jo dvasią.

Tačiau rusų spauda naujosios epochos manifestą sutiko ironiškai. Ji išjuokė putinišką filmo valdžios įvaizdį. Išjuokė ir Rusijos simbolį – baltą vienaragį, o fantasy motyvus pavadino „fosforizuojančiu anachronizmu“.

Italų „La Republica“ šeštadienį pabrėžė, kad „filmas, kaip propagandos įrankis, Rusijoje nėra naujovė“, ir priminė, kad tuo nuolat naudojosi Stalinas. Pasak dienraščio, Stalinui pasisekė, nes jam dažnai padėdavo kai kurie genialūs režisieriai: „Putinui nepavyko: ne visada užsakomieji filmai tampa nepamirštamais kūriniais. Tačiau meninis aspektas nėra svarbus. Putinui rūpėjo preciziškai perteikti politinę žinią.“ Pasak dienraščio, „caro Michailo Romanovo išrinkimas ir naujos šlovingos dinastijos pradžia gali sukelti nesąmoningas žiūrovų asociacijas, nes gruodžio 2 d. vyks gruodžio 2-osios parlamento rinkimai“. Dienraštis pabrėžia, kad žiūrovai gali konstatuoti: „Ir dabar pas mus yra nauja šlovinga dinastija.“ Straipsnyje taip pat cituojami filme skambantys katalikų kunigo žodžiai, kai jis kreipiasi į bėgančius lietuvių ir lenkų kareivius: „Niekad daugiau nekelsime kojos į Rusiją.“

Aleksandras Archangelskis žurnale „Ogoniok“ rašo: „Tai filmas apie tai, kaip blogai rusų žmogui gyventi be caro. Mintis „be caro nėra laimės“ – filmo leitmotyvas. Nors valstiečius filme negailestingai, gražiai, panaudojant „dolby surround“ efektus plaka, nors pabėgę kaimiečiai su pasitenkinimu užmušinėja savus ir svetimus ponus, o samdyti kariai – ispanai, lenkai, net ukrainiečių kazokai, palyginti su mūsų valstiečiais, atrodo tiesiog „balti žmonės“. Jei tikėsime filmu, kad ir kaip būtų, labiausiai rusų žmogui širdį skauda dėl to, kaip gi jis bus be caro.

Parengė Kora Ročkienė