„Scanorama“ pristato

„Tu gyvendamas džiaukis“

Vakar Vilniuje prasidėjo Šiaurės šalių kino forumas „Scanorama“. Sunku būtų išskirti svarbiausius šių metų programos filmus. Tačiau, be abejo, išskirtinio dėmesio nusipelno vienas kūrėjų – švedų režisierius Roy Andressonas. Trumpai pristatome šį kūrėją, kurio naujausias filmas „Tu gyvendamas džiaukis“ („Du levande“, 2007) taip pat papuoš „Scanoramos“ programą. Pristatymas parengtas pagal rusų savaitraštyje „MN“ išspausdintą Antono Dolino straipsnį. Taip pat pristatome svarbią forumo dalį – koprodukcijos forumą „Jaunoji kino karta“.

Idėja rengti koprodukcijos forumą „Jaunoji kino karta“ gimė neatsitiktinai. Pažvelgus į dabartinę situaciją, akivaizdu, kad visur esama jaunų ir talentingų žmonių, turinčių puikių idėjų, bet, deja, jie ne visada žino, kaip jas realizuoti. Forumas skirtas jauniems kino kūrėjams iš Lietuvos ir visos Europos. Tai puiki terpė keistis idėjomis, ateities planais, aptarinėti bendrų projektų įgyvendinimo galimybes. Kūrybines dirbtuves (master class) ves jauni, ambicingi režisieriai ir prodiuseriai, kurie pirmaisiais filmai pelnė pripažinimą ir savo šalyje, ir už jos ribų. Pagrindinis kūrybinių dirbtuvių uždavinys – atrasti savo projekto sėkmės formulę. Forume dalyvaus: prodiuseriai Alastairas Clarkas ir Kenas Marshallas (Didžioji Britanija), vokiečių kino režisieriai Pia Marais, Thomasas Arslanas, Emily Atef, kroatas Ognjenas Svilicicius ir slovėnas Janas Cvitkovicius, lenkai režisierius Marekas Stacharskis ir prodiuserė Marta Plucinska, estai Kadri Kõusaar (režisierė) ir Donalas Fernandesas (prodiuseris). Šiemet Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje parodytas jų filmas „Magnusas“ privertė visus prabilti apie naujosios estų kinematografijos atradimą. Forume dalyvaujančių kūrėjų filmus bus galima pamatyti specialiojoje „Scanoramos“ programoje „Kertant Europą“, kurią „Scanorama“ rengia kartu su Linco (Austrija) festivaliu „Crossing Europe“ bei Baltijos šalių kino programoje, kurioje pristatomi jaunų režisierių iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos darbai.

Koprodukcijos forumas vyks lapkričio 9–10 d. kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ kino bare. Lapkričio 9 d. 12–14 val. vyks diskusija tema „Jauno kino kūrėjo startas“, 14.15–16 val. diskusija tema „Pirmo filmo sėkmės garantas: scenarijus, biudžetas, platinimas, sklaida, festivaliai“. Lapkričio 10 d. 12–14 val. vyks diskusija „Kino debiutas Rytų Europos ir Baltijos šalyse: Lenkija, Estija, Lietuva“.

Tramvajus į Letos stotį

Iš namo Sibilegatan gatvėje 24, Stokholme, lango į praeivius spokso tramvajus. Ant jo puikuojasi galutinės stotelės pavadinimas „Leta, užmaršties upė“. Praeivių tai nebaugina. Jie žino, kad tramvajus netikras. Tai tik naujo filmo dekoracija. Filmą sukūrė žinomas ekscentrikas, režisierius ir reklamos genijus Roy Anderssonas, jo „Studija 24“ yra įsikūrusi šiame name. Po Ingmaro Bergmano mirties Anderssonas tapo pačiu garsiausiu gyvu švedų režisieriumi, o jo neįprasto likimo peripetijos – folkloru.

Anderssonas buvo talentingiausias savo kurse. 1970 m. už debiutinį filmą „Švediška meilės istorija“ jis buvo apdovanotas pagrindiniu Berlinalės prizu. Bet žlugus antram filmui jis paliko kiną ir pasinėrė į reklamą. Anderssonas sukūrė per keturis šimtus reklaminių filmukų ir gavo dešimtis „Kanų liūtų“ svarbiausiame reklamos festivalyje. Praėjus ketvirčiui amžiaus, 2000-aisiais Anderssono filmas „Dainos iš antro aukšto“ atsidūrė kito Kanų festivalio konkurse. Tapęs prodiuseriu ir už savo prakaitu uždirbtus pinigus įkurtos „Studijos 24“ vadovu, Anderssonas gali nebesirūpinti komercine sėkme. Pinigus jam atneša reklaminiai filmai, o sau jis vėl leidžia filmuoti pilno metražo filmus – neskubėdamas, kartais net mėnesį kurdamas paviljone vieną, bet visada statišką kadrą, o paskui iš tų kadrų kurdamas tragikomiškus epizodus ir iš jų dėliodamas apokaliptišką simfoniją. Toks yra ir filmas „Tu gyvendamas džiaukis“.

... Senis vos juda gatve, už jo ant pavadėlio velkasi šuo – lyg negyvas, lyg nualpęs. Lyjant galingam lietui, žmonės susirinko po autobuso stotelės stogu, ir pramirkusiam vienišiui jau nepavyks įsisprausti į nedraugišką minią. Kaip slogiame sapne (bet tai ir yra sapnas), nevykėlis fokusininkas bando nutraukti staltiesę nuo prabangiais indais nukrauto stalo, nesujaukdamas įrankių ir lėkščių, bet viskas atsiduria ant žemės, dūžta, o vargšas jau girdi teismo nuosprendį: „Mirties bausmė“. Nėra aukščiausios bausmės kasdieniško ir komiško pragaro gyventojams. Pažaliavęs pasaulis be siužetų ir didvyrių, tikras ir begalinis – tai režisieriaus antropologo laboratorija. Kaip ir Strindbergo „Sapno “ Indros duktė, jis galėtų pakartoti: „Gaila žmonių.“

„Studijos 24“ paviljonai iškilo seniai pamiršto kino teatro, biuras – buvusio lombardo vietoje. Paviljonuose – chaosas, kurio Anderssonas, regis, gėdijasi: „Visai neseniai filmavome, nespėjome sutvarkyti“. Ant sienos prie įėjimo į biurą kabo citata iš Ionesco esė. Švedų kino aburdisto su prancūzų absurdo teatro pradininku nelygino tik visiški tinginiai, bet, pasirodo, Anderssonui labiau patinka teoriniai klasiko darbai, o ne jo dramaturgija. Anderssonas abejingas beprasmiškiems žodžiams. Atvirkščiai, jo filmuose daug literatūrinių įmantrybių, net naujojo filmo pavadinimas pasiskolintas iš Goethe’s. Anderssonas mėgsta ne žodžių, bet vizualinį absurdą. „Studijos 24“ virtuvėlėje galima išgerti kavos ir pasigrožėti sieną puošiančia „Dviračių vagių“ afiša, Andy Warholo Mao. Tarp jų – išblukusi ikona ir Lenino portretas. Jį Anderssonas nusipirko Maskvoje 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Beje, tai – ne vienintelis rusų kultūros pėdsakas. Labiausiai Anderssonas mėgsta rusų klasikus ir Céline’ą. Repino albumas guli ant jo rašomojo stalo, visas pilnas skirtukų, o lentynoje – dar įspūdingesnis Iljos Glazunovo albumas: „Kičas darbe taip pat padeda“. Rekvizitą Anderssonas dažnai daro pats. Kad ir plastmasinius pilkus bombarduotojus, kurių skrydžiu virš Stokholmo ir baigiasi „Tu gyvendamas džiaukis“. Sukinėdamas rankose modelius Anderssonas droviai svarsto apie agresyvią amerikiečių politiką Irake. Apie rusus ir Čečėniją tyli – štai jums europietiškas mandagumas. Nors jam, žinančiam, koks niekingas ir didis gali būti žmogus, artima ir rusų, ir amerikiečių, ir kitų tautų publika. Sėkmės lydimas verslininkas ir kompromisų nepripažįstantis avangardininkas Anderssonas gali sau leisti romantišką silpnybę – tikėti, kad jo keisto kino žiūrovų atsiras kiekvienoje šalyje, kurios žmonės dar sugeba pasijuokti iš savęs.