Naujosios operos Medėja, kas ji?

Scena iš operos „Medėja“ M. Macevičiaus nuotr.

Šiųmetis „Gaidos“ festivalis pateikė išties didelę balso panaudojimo šiuolaikinėje muzikoje skalę. Jos kraštutiniuose poliuose galima būtų įrašyti šoką sukėlusius „gyvojo balso“ virtuozą Davidą Mossą ir balso teatro multikultūrininkę Fátimą Mirandą. Prancūzų kompozitoriaus Pascalio Dusapino (1955) kamerinė opera „Medėja“ šiuo požiūriu atsidurtų nuosaikiame viduriuke: autorius kokių nors radikalių eksperimentų su balsu savo veikale nedaro. Balsą – solo, kvarteto, choro – jis naudoja, palyginti su kitais, daugmaž tradiciškai.

„Medėja“ į „Gaidos“ programą buvo įtraukta kaip sėkmingas šiuolaikinės operos pavyzdys. Mat šis veikalas, sukurtas pagal įžymaus vokiečių dramaturgo Heinerio Müllerio (1925–1995) dramą „Medeamaterial“, jau gyvena scenoje. Po premjeros 1992 m. Briuselyje opera kelissyk statyta kituose teatruose, o šį sezoną pagal veikalo muziką, dainuojant Carolyne Stein, Berlyno valstybinėje operoje „Unter den Linden“ pastatytas baletas „Medeamaterial“ (choreografija – S. Waltz). Kadangi labai daug naujai sukurtų operų sulaukia vieno vienintelio pastatymo, tai toks atvejis – išties išskirtinis. Kompozitorius P. Dusapinas yra sukūręs dar keturias operas.

Sveikintina, kad „Gaidos“ festivalyje jau kuris laikas turime progą pasiklausyti naujų užsienio šalių ir savų autorių šiuolaikinių operų. Priminsiu kelias iš pastarųjų metų: O. Balakausko „Tolimoji“ (koncertinis atlikimas, 2002), keturios kamerinės operos 2004 m., 2005 m. – olando M. van der Aa opera „One“. Pernykščiame festivalyje buvo galima pasižiūrėti K. Saariaho operos „Meilė iš toli“ vaizdo įrašą. Neturėtume skųstis, kad šiuolaikinės operos ieškojimai lietuvių publikai – visiška terra incognita. Kas domisi – tikrai galėjo išgirsti ir pasidaryti savas išvadas apie ieškojimų kryptis, stilių įvairovę, autorių talentus.

Beje, kas yra kūrinio sėkmė? Vienaip į tai atsakys tradicinių koncertų klausytojai, kitaip – šiuolaikinės muzikos entuziastai, dar kitaip – patys kompozitoriai. Štai Ramūnas Motiekaitis, kurio simfoninio veikalo klausėmės festivalio atidarymo koncerte, galvoja gana paradoksaliai ir teigia, kad „šiuolaikinė muzika – tai publikos menas, skirtas viešajai erdvei. O viešam bendravimui reikia viešų gestų, kartais pigių ir efektingų, jei norisi bendrauti kuo plačiau.“ (citavau iš „Mūzų malūno“) Autorius pasisako už intymumą ir pavydi poetams, kuriems esą nereikia scenos, nes juos galima skaityti vienumoje... Ar tikrai? Kad galėtumėte poetus skaityti, jiems reikia leidėjų, o kad šie leistų – reikia daug ko, nota bene ir numatymo, kad juos skaitys ne vienintelis vienišius... ir t.t. O dėl šiuolaikinės muzikos, tai vis dar tebešnekama, jog ji stokoja didesnės suinteresuotos auditorijos, tad šią būtina ugdyti ir burti, kaip tai daro ir festivalis „Gaida“.

Spalio 29 d. Nacionaliniame dramos teatre rodytą „Medėją“ žiūrėjo ir klausė pilnutėlė žiūrovų salė. Operą statė tarptautinė komanda: režisierius Antoine’as Gindtas, scenografas ir šviesų dailininkas Klausas Grünbergas, kostiumų dalininkė Barbara Bui. Muzikos atlikėjai – dainininkė C. Stein, choras „Jauna muzika“, Lietuvos kamerinis orkestras ir vokalinis kvartetas – Salomėja Jonaitytė, Jurgita Mintautienė, Nora Petročenko ir Onutė Sapranavičienė. Dirigentas – Franckas Ollu. Šis, pasak festivalio rengėjų, brangiausias projektas įgyvendintas pasinaudojus Europos šiuolaikinės muzikos festivalių asociacijos „Réseau Varźse“ (kuriai priklauso ir „Gaida“) parama.

Pasiklausius ir pasižiūrėjus nepažįstamą veikalą vienintelį kartą, lieka bendras įspūdis, paprastai išsakomas žodžiais „patinka–nepatinka“. Taigi ši opera įtraukė, sudomino ir privertė įdėmiai sekti įvykius, tiek sceninius, tiek muzikinius. Beje, iki suskambant pirmajai Medėjos ištartai frazei publikai buvo duota laiko susikaupti ir atitinkamai nusiteikti: visiškoje tyloje aktorė (auklė) degiojo scenoje išdėliotas žvakes.

Carolyne Stein

Spektaklio sceninis sprendimas – kamerinis ir lakoniškas, kaip ir dera kamerinei operai. Itin sėkmingas sumanymas plonyte uždanga atskirti scenos gilumoje sėdintį orkestrą, kuris iš pradžių buvo visai nematomas; išvydome jį gana netikėtai įjungus prožektorius. Ši uždanga statytojų naudota taip pat efektingiems šešėlių epizodams. Susidarė paslaptingais šešėliais banguojantis, iki galo neįžiūrimas antrasis planas, spektaklio eigoje išryškinamas kelissyk.

Apšvietimas spektaklyje buvo itin reikšmingas, suteikiantis atviresnių emocinių akcentų, gal net ryškesnių už visus kitus spektaklio komponentus. Vienas jų buvo stiprus šviesos blyksnis, nuplieskęs akinamai baltą žėrintį Medėjos vestuvinį drabužį, kurį ji netrukus dovanos savo varžovei karaliaus Kreonto dukrai.

Pirmame plane per visą spektaklį nebyliai kėpsojo gyvūnas: sakytum, šuo, bet plonos vabališkos kojos, kurioms kūnas buvo aiškiai per sunkus, darė jį panašų į kažkokį mutantą. Šį simbolį žiūrovams reikia įminti. Sprendžiant iš dramaturgo teksto ir Jasono asmens eliminavimo iš veikalo (girdimas tik jo balsas), galima spėti, kad tai Jasono simbolis, bet galima ir kita šio „daikto“ interpretacija.

Beje, knygelėje įdėta anotacija ne ką geriau padeda suvokti kompozitoriaus ir statytojų sumanymą. Paskaičius režisieriaus A. Gindto minčių, kyla dar daugiau klausimų. Gali būti, kad veikalo kūrėjai būtent to ir siekė: „Ši nauja operos „Medėja“ versija atskleidžia ypatingą herojės arba antiherojės paslaptingumą ir tragizmą. Medėja priešinama vokaliniam kvartetui, chorui ir orkestrui, kurie, sekant baroko operos tradicijomis bei P. Dusapino partitūra, komentuoja ir reflektuoja pagrindinės veikėjos monologus. (...) P. Dusapino Medėja – tai kūnas, draskomas vidinių spazmų, iš kurių išvaduoja pavieniai akinami protrūkiai, atkartojami choro.“ Tiesą sakant, orkestro partiją patariama traktuoti kaip Medėjos monologų komentarą, tačiau jie tokie subtilūs, kad būtina į juos įsiklausyti kur kas įdėmiau. Beje, Lietuvos kamerinis orkestras, kaip ir choras bei kvartetas, su savo užduotimis susidorojo puikiai, o dirigento meistriškumas atsiskleidė idealiais Medėjos monologų ir komentuotojų sinchronais.

Medėjos monologais (iš pradžių visai be orkestro ir be choro) grindžiamas visas operos vyksmas. Solistė C. Stein juos atliko meistriškai. Jos partija beveik per visą spektaklį yra labai aukštos tesitūros, pripildyta neįprastų melodinių figūracijų, kai balso vingiai ir šuoliai peržengia įprasto vokalizavimo ribas. Regis, šitaip kompozitorius siekia atskleisti herojės būsenas: sukuriamas įspūdis, tarsi ji, užvaldyta aistrų, įtūžio ir nevilties, isteriškai cyptų ar kauktų. Greta virtuoziškai atliekamos vokalinės partijos, C. Stein dar ir puikiai valdo žodį: jos dikcija – nepriekaištinga (kas moka vokiečių kalbą, galėjo viską suprasti, o nemokantiems puikiai padėjo švieslentė).

Negausūs, bet išraiškingi gestai, vienas kitas daugiau vaidybos pareikalavęs epizodas užbaigė šios šiuolaikiškos Medėjos portretą. Įvykdžiusi savo kerštą ir likusi visai viena, pasigirdus Jasono kreipiniui „Medėja!“, operos herojė šaltai klausia: „Aukle, ar pažįsti tą vyriškį?“