Dailė

A. A. fenomenas

Pokalbis apie meno kritiką Alfonsą Andriuškevičių

iliustracija
Kęstutis Grigaliūnas. „Alfonso Andriuškevičiaus portretas“. 1996–2006 m.

Monika Krikštopaitytė: Alfonsas Andriuškevičius nėra tiesiog geras kritikas. Neužtenka pasakyt net, kad jis garsiausias kelių pastarųjų dešimtmečių menotyrininkas, aistringas pedagogas, eruditas ir poetas. Alfonsas Andriuškevičius jau tapo simboline Lietuvos menotyros figūra. Fenomenu. Tai žmogus, kuris suformavo šiuolaikinę meno kritikos mokyklą ir kritinių tekstų rašymo etiką. A. A. tekstai formuoja meno lauką ir rašymo kultūrą, jie nesensta, jie teikia skaitymo malonumą.

Kalbėdama apie Andriuškevičiaus svarbą, susiduriu su dviem problemom: svarbiausio man mokytojo baime (juk jis turbūt skaitys...) ir idealizavimu. Kad mano mintys nebūtų vien susižavėjimo atodūsiai, į pagalbą kviečiuosi labiau patyrusius kolegas menotyrininkus ir klausiu jų: kas yra Alfonsas Andriuškevičius?

Giedrė Jankevičiūtė: Pirmiausia pasakysiu, kad nepaprastai vertinu Andriuškevičių kaip puikų dailės kritiką ir brangų kolegą, bet tikrai jo neidealizuoju. Vis dėlto į klausimą, kas yra Alfonsas Andriuškevičius, nebijodama patetikos atsakau: jis – mūsų nacionalinis turtas, nes įkūnija ištisą Lietuvos kultūros gyvenimo epochą. Nesimokiau pas jį nei dailės mokykloje, nei dailės institute, bet pirmiausiai įvertinau būtent kaip mokytoją. Dar būdama paauglė nekantriai laukdavau jo ir Gražinos Kliaugienės televizijos laidų apie dailę. Niekada nepamiršiu, kaip aiškiai, kokiais talpiais ir vaizdžiais žodžiais tose laidose kalbėta apie modernizmą. Dėstyti tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute Andriuškevičiaus, žinoma, niekas nebūtų priėmęs, tad mokėmės iš jo straipsnių. Taigi ir mano kartai jis diegė geros kritikos skonį bei jos ilgesį. Apie tiesioginę Andriuškevičiaus reikšmę bei įtaką Lietuvos meno kritikos augimui iškalbingai liudija antrajame jo raštų rinktinės tome pristatyti mokinių tekstai. Beje, Andriuškevičiaus dvitomis – tik savotiška ledkalnio viršūnė, rezultatas to, kas buvo diena po dienos, metai po metų daroma stengiantis įpūsti gyvybę vėlyvojo sovietmečio Lietuvos dailės gyvenimui ir dailei. Dailininkai turbūt niekada to nepripažins, bet kas būtų visokiais garbingais vardais ir valstybės premijomis apdovanoti „24“ be Andriuškevičiaus? Beveik visi jie išėjo į pasaulį ant Alfonso liežuvio ir jo plunksnos galo.

Lolita Jablonskienė: Alfonsas Andriuškevičius tikrai nėra simbolinė, o labai realiai veikianti figūra – jis rašo apie dailę, moko ir skatina rašyti. Turiu pasakyti, kad akademine prasme jis nebuvo mano mokytojas – studijavau Andriuškevičiui dar nedėstant Vilniaus dailės akademijoje. Manau, kad abu kartu mokėmės suprasti didžiulę po 1990 m. atsivėrusią dailės reiškinių įvairovę ir dailės teorijos „paslaptis“. Didžiulį įspūdį ir įtaką man padarė jo noras ir nebijojimas pažinti tai, kas nauja. Nesutinku, kalbėdama apie šį dailės žinovą, operuoti baimės kategorija. Į klausimą, kas yra Alfonsas Andriuškevičius, atsakau – drąsus profesionalas. Pirmiausia turiu omenyje tai, kad rašydamas apie XX a. II pusės Lietuvos dailę jis niekuo nesiremdamas – pirmasis – interpretavo daugelį dailės reiškinių ir kūrinių bei pasiūlė šiandien visuotinai įsitvirtinusių terminų. Nepamirškime ir to, kad jis – vienas pirmųjų lietuvių kuratorių, pasiūlęs savitą kuruojamos parodos sampratą. Manau, kad 10-ojo dešimtmečio lietuvių dailės kuratorių grupės (gal net savotiškos mokyklos) susiformavimui – ir jos racionaliai, ir – net nežinau, kaip geriau pavadinti – gal meninei, eksperimentinei dvasiai tiesioginę įtaką padarė Andriuškevičiaus dailės kritikos samprata.

Giedrė Mickūnaitė: Meno ekspertas ir jo verčių laidininkas, kalbos gurmanas, argumentacijos virtuozas, niuanso meistras, dailės kritikos būklės diagnostikas ir „receptaras“.

Jonas Valatkevičius: Galima įtarti, kad jei ne Andriušis, Lietuvoje apskritai padorios dailės kritikos nebūtų. Nei iki jo, nei po jo nebuvo nė vieno žmogaus, kuris šiame žanre būtų sąmoningai suformulavęs argumentuotą ir aiškią ideologiją. Po jo dirbantys žmonės neišvengiamai veikė ir veikia būtent Andriušio sukurtame lauke. Dar svarbiau yra tai, kad Andriušis įtvirtino suvokimą, kad dailės kritika yra dailės savimonė, taip nutiesdamas tiltą tarp dailės kritikos ir dailės. Dėl to jo veikla turėjo fundamentalios įtakos ne tik pačiai dailės kritikai, bet dailės procesams apskritai. Drįsčiau teigti, kad Andriušis yra svarbiausia XX a. antros pusės Lietuvos dailės figūra.

Kokios svarbiausios pamokos gautos iš A. A.? Man, pavyzdžiui, visada praverčia jo teiginys, kad ir apie labai blogą parodą gali būti geras tekstas.

Giedrė Jankevičiūtė: Mane visada žavėjo ir iki šiol nepaliauja žavėti Andriuškevičiaus tikėjimas dailės kritikos misija. Kalbėdamas apie gyvenimą, žmones, meną, jis moka pasakyti labai aštrių dalykų, būna ironiškas, net sarkastiškas, bet nesu girdėjusi jo kvestionuojant pačią meno kritiką, nors mūsų dabartis nuolat provokuoja panašias mintis ir kalbas. Andriuškevičius šios silpnybės sau neleidžia. Jis elgiasi ne tik kaip mūsų meno kritikos, bet apskritai visos šiuolaikinės, jei norite, elitinės, Lietuvos kultūros aristokratas. Savo laikysena neleidžia ištižti ir kitiems.

Lolita Jablonskienė: Bendraudama su Andriuškevičiumi (jo paprašyta parašau ir vieną kitą kritikos straipsnelį į „Šiaurės Atėnus“) išmokau galvoti, ką rašau.

Giedrė Mickūnaitė: Ėmusi inventorinti iš A. A. gautas pamokas, atradau, kad metro pėdomis pradėjau sekti itin nebrandžiame amžiuje ir skatinama ne tiek godumo, kiek noro pasipuikuoti. Viskas prasidėjo tada, kai nusiyriau Pelako ežere ton vieton, kur A. A. (tada mūsų šeimoje vadintas tiesiog Kalėdienės žveju) traukė didžiuosius karšius. Žūklė man sėkminga nebuvo. Bet pirmąją pamoką gavau: norint stambią žuvį ištraukti, reikia ne tik sąlygų ir įrankių, bet taip pat įgudimo ir pasišventimo. Ne vasaros metu, A. A. sekiau pasirodantį mažo nespalvoto „Šilelio“ ekrane, sekmadieniais mūsų virtuvėje transliavusio Kalėdienės žvejo kalbas apie dailę. Akis užkliūdavo už jo straipsnių. Kalbų ir tekstų paskatinta traukdavau į Parodų rūmus, kad išvysčiau A. A. teiginius ir interpretacijas. Ne visuomet tuose kūriniuose regėdavau tai, ką buvau išgirdusi ar išskaičiusi. Taigi antroji pamoka – yra skirtis tarp to, ką tau sako, jog gali pamatyti, to, ką mintiji žiūrėdamas, ir to, kaip atrodo tai, ką regi. Andai apnikdavusią būseną, daugiausia koreliavusią su išprusimo stoka, šiandien pavadinčiau kritinio mąstymo užuomazga. Vėlesnės pamokos gautos studijuojant ir dirbant VDA, iš jų svarbiausios – dėmesys rašinių kalbai ir atida studentų darbams.

Jonas Valatkevičius: Esminės pamokos yra dvi ir bent jau aš prisimenu jas kaskart, kai sėdu rašyti bet kokio teksto. Viena, kad ir kokios temos imtumeis, net pačios nereikšmingiausios, privalai rasti netikėtą kampą. Jei nesugebi išvengti stereotipinio požiūrio, apskritai geriau nerašyk. Antra, būtina tą netikėtą kampą išdėstyti įdomia kalba. Apibendrinant – tai yra originalaus mąstymo ir originalaus požiūrio į kalbą imperatyvas.

Viena svarbiausių sąvokų, kalbant apie A. A., yra įžvalga. Jam net siūliau vadintis „įžvalgininku“ (perdirbinys iš apžvalgininko). Šimtai Alfonso įžvalgų suteikė formą tekstui, daugelis jų netikėtai ir žavingai tarpusavyje sujungė įvairius tekstus ir reginius, kitos puošė, svaigino, vėrė, darė, klausė, teigė ir t.t. Tačiau kurios A. A. įžvalgos jums atrodo reikšmingiausios pastarųjų metų dailei ir meno kritikai?

Giedrė Jankevičiūtė: Jei man bus leista, pasakysiu, kad „įžvalga“ yra Andriuškevičiaus tobulai įvaldytas instrumentas, kuris paverčia jo kritinius tekstus gera literatūra. Pats tokios kritikos buvimas nykokame mūsų kultūros peizaže yra didžiulis džiaugsmas bei vertybė. Laukiu Andriuškevičiaus tekstų ne kaip pranašo žinios, bet kaip mėgstamo menininko kūrinio.

Lolita Jablonskienė: Pastaruoju metu vykstant ženklioms permainoms Lietuvos dailėje, mūsų dailės kritikai (ir aš pati) daugiau dėmesio skyrė dailės procesų analizei, mėgindami taikyti, ne visada ir tiksliai, lyg per „sietą“ (pasak Arūno Sverdiolo) prasiskverbiančias žinias apie pasaulyje populiarias dailės teorijas. Padaugėjo ir (paties Andriuškevičiaus įkvėptų) gryno teksto malonumo pavyzdžių. Tikrai per mažai dėmesio skirta konkretiems dailės kūriniams. Andriuškevičius visada atidžiai, net įkyriai žvelgia į patį kūrinį ir jo kūrėją. Manau, tai ypač svarbios jo įžvalgos. Jos turės ilgalaikę vertę.

Giedrė Mickūnaitė: Sklandžiai ir įtikinamai argumentuota skirtis tarp dabartinės ir šiuolaikinės dailės.

Jonas Valatkevičius: Man esminė yra mintis apie dailės ir dailės kritikos brolybę. Manau, kad Andriušio požiūris išprovokavo menininko ir dailės kritiko draugystę, iš kurios gimė tai, kas šiuolaikinėje Lietuvos dailėje yra įdomiausia. Jo idėjos ir veikla griovė iš tarybinės praeities paveldėtą cechinį meno skirstymą ir, kad ir kaip būtų keista, ėjo koja kojon su pasaulinėmis dailės tendencijomis. Keista, nes Andriušis, priklausydamas vyresnei kartai ir visai kitai galaktikai, veikė taip, lyg vieną koją būtų pastatęs karščiausiuose pasaulio dailės centruose. Taip jis ne tik tapo lietuviškos dailės kritikos tėvu, bet ir kvalifikuotu pranašu.

Turint galvoje, kad didžioji dauguma Lietuvos menotyrininkų A. A. pripažįsta tiesioginiu ar netiesioginiu, bet pačiu įtakingiausiu savo mokytoju ir kad nė vienas menininkas negali jo nei ignoruoti, nei apeiti, nei paveikti, ar yra normalu, kad, būdamas ryškiausia Lietuvos menotyros figūra, Alfonsas Andriuškevičius neturi profesoriaus vardo? Negi istorinės kaitos kontekstas neįpareigoja į A. A. asmenį pažvelgti adekvačiai ir legitimuoti jo seniai pelnytą statusą? Kitu atveju, mano galva, grįšime į tarybinius laikus, kai oficialiai buvo dideli vieni, o realiai – kiti, ir visi žinojo, kas yra kas.

Giedrė Jankevičiūtė: Šio klausimo formuluotė jau pati savaime yra ir atsakymas: ne, nenormalu. Tik turbūt reikėtų patikslinti, iš kur toks klausimas kilo. Per vasarą staiga išaiškėjo, kad Alfonso Andriuškevičiaus nuopelnai neatitinka habilitacijos procedūros reikalavimų ir dėl to Vilniaus dailės akademijos senatas negali suteikti jam profesoriaus vardo. Šis atvejis dar kartą parodo, koks pavojingas mokslui ir mokymui gali būti pernelyg didelis reglamentavimas. Bet apie tai, kaip ir apie mokslo biurokratų vis dar ignoruojamą humanitarų darbo specifiką, čia kalbėti ne vieta. Užteks paminėti tik vieną dalyką. Dabar galiojančiose taisyklėse nepalikta vietos bene svarbiausiam vertinimo kriterijui – mokytojo, pedagogo charizmai. Gal dėl to, kad ji tokia reta? Bet ar tai reiškia, kad dėl to turi būti nutylima? Gal kaip tik ją reikėtų prilyginti monografijai ar bent jau kokiam tuzinui mokslo straipsnių? Apskritai nenormalu, kad tos pačios aukštosios mokyklos dėstytojai vertinami pagal skirtingus reikalavimus. Taip kritikos pasaulio didieji Alfonsas Andriuškevičius arba Raminta Jurėnaitė, kurie savo talentą ir energiją paskyrė ne mokslui, o menui, paverčiami kažkokiais marginalais, neturinčiais teisės pretenduoti į oficialius įvertinimus bei pripažinimą. Vis dėlto kol kas dar neprarandu vilties ir tikiuosi, kad VDA senatas sugebės rasti išeitį, kad būtų deramai įvertinti tokių asmenybių kaip Andriuškevičius ir Jurėnaitė pedagoginiai sugebėjimai, jų ilgametis pasiaukojamas darbas rengiant profesionalius dailės kritikus bei kuratorius, kalant elementarias žinias apie dailę į kietas dailininkų galvas.

Lolita Jablonskienė: Visiškai atsakingai ir įsitikinusi pareiškiu, kad sistema, neleidžianti žymiausiems Lietuvos dailės kritikams suteikti profesoriaus vardų, yra ydinga. Dailės kritika nepripažįstama moksline veikla, nors kritikai atlieka ypač svarbų taikomojo pobūdžio darbą. Vadinamosios mokslinės dailės interpretacijos, studijos visuomet remiasi kritikų atliktais dailės lauko tyrimais – šiuolaikinės dailės bare tai įvyksta ypač greitai (vakar parašė kritikas – šiandien jau pritaikė tyrėjas). Be kritikos, kuri taikydama savo laikui charakteringus instrumentus pirmoji įvardija ir interpretuoja tam tikrus dailės procesus, išskiria autorius ir jų kūrinius, visa tai kontekstualizuoja, tolesnis darbas beveik neįmanomas. Ką kalbėti apie kultūros istoriją, kuri bus rašoma po mūsų – nejau tik ateities mokslininkams dailės kritikų rašiniai taps mokslinę vertę turinčiais šaltiniais? Noriu priminti tai, ką jau minėjau anksčiau – Andriuškevičius sukūrė ir įtraukė į apyvartą naujų dailėtyros terminų, žodžių, kurių negalėjo „papuošti“ mokslinį tekstą ženklinančiomis nuorodomis. Mat jis tikrai nieko necitavo ir niekuo nesirėmė. Tarkime taip – ne taikė tam tikrus mokslinio darbo parametrus, o juos kūrė. Įdomu, ar drįstų kas nors nekoherentiškus, nehomogeniškus, laisvus, neužbaigtus, pavyzdžiui, Walterio Benjamino, tekstus „išmesti iš mokslo“? Lietuvių dailės kritika, deja, „mėtoma“ nė nesusimąsčius.

iliustracija
Algė Gudaitytė, Karolina Jakaitė, Ūla Tornau.
„Megztinis ‘99“ (A. Andriuškevičiui). 1998 m.

A. Skersytės nuotr.

Giedrė Mickūnaitė: Tarus, kad taip susiklostė aplinkybės, esmę būtų galima ir nutylėti, tačiau žodžio „susiklostė“ sangrąžos dalelytėje tūno klasta, kurią būtų dora atskleisti. Pirma, aplinkybės klostosi ne pačios, o klostytojų dėka. Pastarieji dažniausiai veikia įvairiausių darbo grupių pavidalu, o jų veiklos rezultatas būna normatyviniai dokumentai. Dabartinė (ne šiuolaikinė!) dėstytojų vertinimo ir pedagoginių vardų teikimo sistema pagrįsta kolektyvinėje klostytojų vaizduotėje gimusiu vaizdiniu, kaip dėstytojas turėtų dirti. Dera pabrėžti, kad šis vaizdinys mažai teturi bendra su skirtingose humanitarinėse srityse įsitvirtinusiomis darbo praktikomis ir niekad nėra kėlęs uždavinio į tas praktikas atsižvelgti. Esant tokiai dalykų padėčiai, ypač kenčia ekspertiniai dailėtyros barai, o dailės kritika yra būtent ekspertinės veiklos sritis.

Paradoksas, bet dabartiniai reikalavimai pedagoginiams vardams gauti apskritai nuvertina pedagoginį darbą – jis laikomas tik nežymiu mokslinės veiklos priedu. Negana to, meno kūrinių ekspertizė ir šiuolaikinio meno įvedimas į kultūros lauką, anot tų pačių dokumentų, nėra mokslas. Tokia nuostata ne tik diskriminuoja dėstytojus, pirmenybę suteikdama mokslo darbuotojams, bet iš esmės pažeidžia darbo krūvio proporcinę sąrangą, pagal kurią didžiausia dėstytojo darbo laiko dalis skiriama dėstymui, o mokslo darbuotojo – moksliniams tyrimams. Vadinasi, profesoriumi siekiantis būti dėstytojas greta savo pagrindinio darbo turi „pagaminti“ tiek mokslo veikalų, kiek ir jo kolega tyrėjas, kone išimtinai užsiimantis vien moksline veikla. Pastaraisiais metais prie visų šių reikalavimų dar buvo pridėta ir habilitacijos procedūra, kurios metu didesnę patirtį turintys kolegos turėtų įvertinti į profesoriaus vardą pretenduojančio kandidato kvalifikacijas. Sakykite, kas iš dailėtyrininkų galėtų vertinti A. A. kvalifikacijas?

Vis dėlto natūralu klausti, kodėl tokie akivaizdžiai diskriminaciniai ir dažnai absurdiški reikalavimai galioja? Manau, už šio reikalo slepiasi aplinkybių klostytojų mentalitetas, o jis, mano galva, tebėra giliai baudžiavinis. Baudžiavos panaikinimas, kaip žinia, buvo ūkinė reforma, o ūkinių santykių kaita tik marksistų vaizduotėje sparčiai keičia visuomenę. Taigi baudžiauninko mąstymas, grįstas uoliu paklusnumu pono reikalavimams, pasirengimu tenkinti jo įgeidžius ir noru bet kokiomis priemonėmis įsiteikti, ir leidžia vešėti tokioms vertinimo normoms. Nujaučiu skaitytojo galvoje krebždant klausimą, kaip kai kas profesoriais vis dėlto tampa. Skiriu du tapimo kelius: pirmasis, kai dėstytojo veikalai atitinka galiojančius mokslo vertinimo kriterijus – dailėtyroje taip dažniausiai nutinka skelbiantiems interpretacines dailės istorijos studijas. Antrasis praktiškai pritaiko Winstono Churchillio ištarmę „skaičiai nemeluoja, bet melagiai skaičiuoja“. Kadangi mokslo veiklos kokybė pas mus matuojama pagal užpildytas ataskaitos lentelės grafas, įmanu savąsias publikacijas apipavidalinti taip, kad jos tiksliai atitiktų tam tikrus lentelės punktus. Greta aprašo įvaldymo subtilybių, svarbus ir traktatams sunaudoto popieriaus kiekis, mat įprasta teksto turinio vertę laikyti tiesiogiai proporcinga popieriaus kilogramams.

Iš viso šito plaukia dar vienas klausimas, ar galima esamą situaciją pakeisti. Esu tikra, kad kaita galima, tačiau tam reikia valios, o tai jau etikos kategorija, kuri, jei ir išliko baudžiavinėje mąstysenoje, tai tik rudimentų pavidalu. Dabartinė aukštojo mokslo vadyba orientuota į socialistinio lenktyniavimo dvasia vykstantį ataskaitų pildymą, o dėstytojo darbu su studentais ir dalyvavimu kultūros lauke susirūpinama tik tuomet, kai reikia užpildyti papildomą lentelės grafą. Įprasčiausias šios vadybos instrumentas vadinamas paspaudimu, taip iš dėstytojų išgaunant lentelei reikalingą užpildą. Žinoma, baudžiauninkai labiau nei ponų ir tijūnų nemėgo laisvųjų valstiečių, todėl Alfonsas Andriuškevičius – charizmatiškas ir ypač profesionalus dėstytojas, sukūręs vienintelę Lietuvoje dailės kritikos mokyklą, dailės kritikas, įrašęs modernųjį ir postmodernųjį meną į Lietuvos kultūrą ir menui neabejingųjų sąmonę, – nėra Vilniaus dailės akademijos profesorius.

Jonas Valatkevičius: Nusileiskime ant žemės. Be abejo, laipsnis neturi nė mažiausios įtakos Andriušio reikšmei Lietuvos dailės procesams. Laipsnis yra biurokratinis įrankis, turintis įtakos jo turėtojo gerovei ir tiems biurokratinės sistemos dalyviams, kurie norėtų apriboti vieno ar kito žmogaus įtaką. Laipsnio nesuteikimas tokiam žmogui kaip Andriušis rodo, kad jis yra gyvas, todėl nepatogus visuomet snūduriuoti linkusiai biurokratinei sistemai. Su laipsniu ar be jo, Andriušis vis viena liks Lietuvos dailės legenda. Ir, norėčiau tikėti, iš bado nenumirs. Graudu yra kas kita. Graudu, kad biurokratija viršų paėmė Dailės akademijoje, mokykloje, kuri tarybinio meto pabaigoje buvo viena iš pirmųjų prieš seną, biurokratinę tvarką sukilusių Lietuvos institucijų. Todėl šiandieniams Dailės akademijos vadovams turėtų būti velniškai gėda – nes jie tapo tarybino mąstymo bastionu šiuolaikinėje Lietuvoje. Noriu viltis, kad greitai jiems taps velniškai baisu – revoliucijos kartais kyla ir supuvusiame vandenyje. Linkiu jiems visa ko blogiausio – ir asmeniniame, ir profesiniame gyvenime.

Andriuškevičiaus mokykla

Laima Kreivytė: Alfonsas Andriuškevičius yra uola, ant kurios pastatyta lietuvių dailės kritikos „špokinyčia“. Jo prižiūrimi apsiplunksnavo kone visi šiuolaikinį meną spaudoje kedenantys menotyrininkai ir menotyrinikės. Vargas jam! Avangardo parodos atidaryme sutikta kolegė godojosi, kad pradedantys kritikai negali parašyti teksto be A.A. pašlovinimo ar papešiojimo.

Neretai tenka išgirsti terminą „Andriuškevičiaus mokykla“, kuriuo bandoma paaiškinti manieringą kalbėjimą ir dirbtines terminų bei reiškinių jungtis. Tai nėra „Andriuškevičiaus mokykla“ – o tik neparuoštos pamokos. Jei reikėtų apibrėžti tris jo taikomus teksto vertinimo kriterijus, sakyčiau: aiškumas, įžvalgumas, teksto malonumas. Tas, kuris velia mintis ir skiedžia patirtį prarūgusia informacija, nebus įleistas į A. A. kritikos karalystę.

Už tokį pompastišką stilių Andriuškevičius man parašytų trejetą. O gal lieptų perrašyti tekstą. Arba (dar blogiau!) – tiesiog nepaminėtų per rašinėlių aptarimą. Todėl kalbėsiu trumpai ir aiškiai. Ir būtinai asmeniškai – nes kalbėjimas savo, o ne „visuomenės“, „žmonių“, „žiūrovų“ ar „teisiosios daugumos“ vardu yra vienas iš svarbiausių Andriuškevičiaus tekstų ir mokymo bruožų.

Nepaisant svaigių šuolių į šalį (dėl teksto malonumo!), Andriuškevičius mintis dėsto nuosekliai, dažniausiai išskirdamas tris jį sudominusio kūrinio (reiškinio, situacijos ar problemos) aspektus. Daugiasluoksniškumas – vienas iš mėgstamų A. A. žodžių, ir tuos kūrinio sluoksnius jis lukštena kaip tikras gurmanas – preciziškai ir pasimėgaudamas. Jauti, kad kietarankis lietuvių dailės „masažistas“ puikiai išmano ne tik modernaus meno kaulus, raumenis ir odą, bet ir konceptualias kvėpavimo, kraujotakos, virškinimo ir šalinimo sistemas. A. A. skrodžia ne sustingusį, bet gyvą šiuolaikinio meno kūną, ir niekada nenaudoja nuskausminamųjų. Nebent mintyse pats užtraukia Baudelaire’o kaljano dūmą.

Suskaičiavęs ir išskaidęs (išardęs, išgliaudęs) kūrinį, Andriuškevičius (vėl su malonumu!) griebiasi konstravimo. Ne de-konstravimo (kaip De-rrida), o per-konstravimo (kaip per-versija). Tam jis naudoja prancūzų struktūralisto Roland’o Barthes’o metodą „dėti kalbą prie kalbos“. Paaiškėja, kad A. A. puikiai moka ne tik dalyti, bet ir sudėti. Poeziją ir kritiką, Radauską ir Navaką, Barilaitės boksą ir Vaitiekūno abu teptuko galus. Alfonsą ir Andriuškevičių – giesminykui besišnekant su savimi apie parodą „Tarp skulptūros ir objekto“. Įdomiausia, kad dviejų vienetų suma visada didesnė už dvejetą. Nes tarp teksto ir minties arba tarp minties ir ją išprovokavusio kūrinio gimsta trečias ir svarbiausias Andriuškevičiaus kritikos bruožas – teksto malonumas.

A. A. straipsnius, esė ir recenzijas skaitai skanaudamas kalbą: kiekviename jo tekste randi erotiškų įdrėskimų, kurie paliečia ne tik smegenis, bet ir kūną – per asonansų ir aliteracijų spiečius ir specifinę ritmiką. Tai kalbėjimą apie meną paverčia kalbėjimo menu, o pašnekovus – lygiaverčiais partneriais. Skaitytojas, rašytojas ir menininkas Andriuškevičiaus knygose nuolat keičiasi vietomis – menininkai patys rašo jam tekstus, o kolegos kritikai kartu žvalgosi po tolimesnes šiuolaikinio meno teritorijas, bandydami išsaugoti A. A. įskiepytą jautrumą kalbai. Tai ir yra didžiausia Andriuškevičiaus mokyklos baigimo privilegija – supratimas, kad kiekvienas tekstas apie meną pirmiausia skleidžiasi kalboje. Ir net jei nori išsprogdinti metoforas, išravėti visas kalbos figūras ir palikti ją pliką, išskaidyta iki nerišlių skiemenų ar paverstą skaičių seka, vis tiek neišvengiamai turi kautis kalbos lauke.

Tačiau geras kritikas čia nesustoja. Aktuali kritika – tai mintis, tampanti veiksmu. Andriuškevičius savo mintis įkūnija parodomis ir performansais (drįstu taip pavadinti išraiškingą A. A. bendravimo būdą ir poetinę tapatybę). Viena iš įsimintiniausių Andriuškevičiaus kuruotų parodų – „Mitas lietuvių tapyboje“ ŠMC, surengta apie 1990 m., ją ir šiandien būtų įdomu aplankyti. Ir kad šiuolaikiniai menotyrinikai ir meno kritikai taip laisvai matuojasi naujas tapatybes (menininkų, reklamininkų, režisierių, funkcionierių, stiuardesių, klajūnų, politikų etc.) yra nemenkas ir performatyviosios Andriuškevičiaus mokyklos nuopelnas – čia nei menas, nei jo kūrėjai ir vertintojai nespraudžiami į siaurus profesinius rėmus. Ribos brėžiamos tam, kad jas peržengtum. Todėl mokytojo pradėtas „tapimo savimi“ pamokas jo gabus mokinys pavertė „tapimu nesavimi“.

Man pasisekė, kad buvau priimta į Andriuškevičiaus mokyklą, o paskui į „kūrybinio rašymo kursus“ „Šiaurės Atėnuose“, kuriuos teko mesti (kaip burtą – ne granatą). Burtas lėmė, kad pradėjau dažniau rašyti į „7 meno dienas“ ir jos tapo mano kalbos namais. Bet kritikės širdyje ir dabar nešiojuosi A. A. užtaisytą granatą.

Parengė Monika Krikštopaitytė